Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Lidija nepailsdama ją drąsino ir guodė, kad čia nieko keista, ir be galo kantriai rodė, kaip tinkamai išmegzti akį. Po šimts! Ir vėl rodė, o Aliksė ir vėl pakartojo kvailą klaidą. Na ir kas, ji nepasiduos, kol neišmoks megzti, net jei gautų galą. Į šį projektą ji jau investavo trisdešimt žaliųjų!

Baigusi eilę Aliksė gurkštelėjo šaltos kavos gėrimo — reta prabanga — ir suskaičiavo akis. Po perkūnais! Šimtas aštuoniasdešimt trys! Ji ir vėl pridėjo papildomų akių.

— Po velnių, po velnių“, — murmėjo ji — dabar tokia buvo žodinė jos tikrųjų minčių išraiška. Atrodo, Žaklina jai daro įtaką. Ji beveik užmiršo žodį „š...“

Metusi mezginį ant kelių Aliksė užsimerkė ir bandė suvaldyti pyktį. Pamokos turėtų jai padėti tramdyti pyktį? Tai bent anekdotas!

Dar labiau ją pykdė tai, kad Lorelė atsitempė namo Džoną ir paprašė kelioms valandoms pasišalinti. Aliksė nežinojo, ką juodu ten išdarinėja, bet numanė, kad tikrai nieko gero. Pastaruoju metu abu labai įsiaudrinę. Džonas nuolat užsuka į videoteką. Aliksės pykčiui, vos pamačiusi tą ištvirkėlį Lorelė ištirpsta. O Aliksė įsitikinusi, kad Džonas — bjaurus tipas.

Pyktis atlėgo ir Aliksė ėmė atsargiai ardyti eilę. Tam prireikė daugiau pastangų, nei ją išmegzti. Iki galo likus dviem akims, abi nuslydo nuo virbalo ir viena pabėgo. Dar nespėjus susivokti jai išsprūdo riebus keiksmas.

Gerai, kad negirdi Žaklina. Ji piktinasi kaskart, kai mezgimas užknisa Aliksę. Deja, užknisa dažnokai. Vis dėlto Aliksė daro pažangą.

Ligi šiol konflikto pavyko išvengti, bet buvo galima nujausti, kad jis bręsta. Žaklina šiaip taip taikstėsi su Alikse, ir ši atsakė tuo pačiu.

Aliksės nuomone, Žaklinos požiūris į pasaulį iškreiptas. Jai rūpi tik blizgučiai ir prestižas. Per pamokas ji be perstojo tarška ir giriasi, lyg kam nors rūpėtų, ką ji buvo mačiusi per visokiausius renginius ir klubo susirinkimus. Beje, Aliksė nebuvo girdėjusi apie jos apkalbamus žmones. Žaklina kiekvieną pamoką pažerdavo vis naujų pavardžių ir įspūdžių iš prašmatnių vakarėlių. Ir tegu sau!

Kramsnodama apatinę lūpą Aliksė šiaip taip sugavo paleistą akį. Jau buvo beverianti virbalą, kai ši vėl pabėgo ir išsileido per dvi eiles.

Aliksė dar riebiau nusikeikė ir pajuto pagundą atsikratyti mezginio. Jeigu turėtų bent kiek sveikos nuovokos, mestų jį į šiukšlinę kartu su virbalais ir trenktų durimis.

Staiga pajuto esanti ne viena ir pakėlusi akis pamatė prie staliuko stovintį Džordaną Ternerį. Burna išdžiūvo, mintys susijaukė. Jo tikrai nesitikėjo pamatyti.

— Regis, tau nesiseka. — Jis prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

Aliksė atsakė nebyliu žvilgsniu. Nebuvo jo mačiusi kelias savaites. Pasiūlęs kada nors drauge išgerti kavos dingo. Aliksę amžinai pameta. Toks jos likimas — kai tik susidomi kokiu vaikinu, jis arba sėda į kalėjimą, arba sprunka iš miesto.

— Ką čia darai? — Ji stengėsi parodyti, kad nesidžiaugia jį matydama.

— Ieškau tavęs. — Džordanas atsirėmė rankomis į kėdę ir palinko prie jos.

— Kurgi ne. — Tokiomis pasakomis Džonas mulkina Lorelę. Aliksė neužkibs.

— Tikrai. Gali paklausti Denio. Buvau videotekoje ir klausiau, kur tu galėtum būti.

Denis ateidavo dienomis padirbėti videotekoje ir buvo patikimas. Jeigu paklaustų, jis nemeluotų.

Nekreipdama dėmesio į Džordaną Aliksė sugavo paleistąją akį, užbaigė eilę ir tik tada pakėlė akis.

— O kam manęs ieškojai?

— Norėjau pakviesti puodelio kavos. Ar visada taip laužaisi?

Ji įsmeigė į jį akis ir nemirksėdama atsakė:

— Ne visada.

— Tai ta „o man nusispjaut“ povyza — mano garbei?

Aliksė nenorom nusišypsojo.

— Gal ir taip.

Atrodo, jos priešiškumas Džordano visai negąsdino.

— Ar tam yra priežastis?

Aliksė vėl ėmėsi mezginio. Būtų vaikiška ir apgailėtina išsiduoti patikėjus, kad jis tikrai užsuks jos nusivesti į kavinę. Tuomet... nieko. Užuot jam tai išdrožusi, ji įniko megzti, nunėrusi akis į siūlus.

— Senokai tavęs nemačiau, — tarė lyg tarp kitko.

— Nori pasakyti, kad pasiilgai? Žinai, per tą laiką dažnai tave prisimindavau.

Ji gūžtelėjo pečiais, pakėlė akis ir puse lūpų šyptelėjo.

— Gal ir pasiilgau.

Džordanas apsidžiaugė. Aliksė tai suprato iš to, kaip jis pasimuistė ir palinko dar arčiau jos. Akimirką į ją žiūrėjo ir paklausė:

— Ką mezgi?

— Vaikišką antklodėlę Linuso projektui.

Džordanas linktelėjo.

— Kažką girdėjau. Prieš kelis mėnesius skaičiau skelbimą bažnyčios laikraštyje.

Po šimts, tai ir jis lanko bažnyčią? Ji moka rinktis.

— Tik negalvok, kad ėmiausi gero darbo iš tyros širdies, — šiurkščiai tarė ji. — Tiek jėgų antklodėlei atiduodu ne iš pilietinės pareigos.

— Tai kodėl mezgi Linuso projektui?

Galėtų atvirai prisipažinti. Norėdama pamatyti jo reakciją Aliksė pažvelgė aukštyn.

— Atidirbu visuomeninių darbų valandas, kurias man skyrė teismas.

Jei neišsigąs šito, tai nepabijos ir kitko. Ji nori žaisti sąžiningai. Jei švariai nusiskutusio vaikino dėmesys jai neišblės — puiku. Jei išblės — kuo greičiau, tuo geriau.

— Teismo skirtas visuomeninis darbas? Už ką?

— Nusižengiau įstatymui ir įstatymas laimėjo, — atsakė ji, užbaigdama eilę ir kreipdama mažiau dėmesio į mezginį nei derėtų. — Procesas buvo sufabrikuotas, teisėjas viską suprato. Priteisė ne kalėjimą, o visuomeninių darbų. Ar gerasis berniukas išsigando?

— Ne.

Aliksė nežinojo, ar tikėti, bet nutylėjo.

— Mano mama mėgsta megzti.

Aliksė pačiu laiku susigriebė ir nutylėjo, kad jos motina kalėjime. Šiandienai atvirumo užteks, nereikia jo priblokšti tiesa. Džordano dėmesys jai patiko, taip pat ir faktas, kad jis ją susirado. Pažvelgusi jam į veidą panoro paklausti, kokią mokyklą lankė. Spėliojo, ar jis — tas pats kadaise jos pažinotas Džordanas Terneris. Beveik neprisiminė, kaip berniukas atrodė. Tik tai, kad anas nešiojo akinius, o šitas Džordanas — ne. Jau būtų klaususi, bet jis paklausė pirmas.

— Tu alkana? — Jis žvilgtelėjo per petį į vitriną. — Čia kepa skanius paplotėlius, jei dar liko. Nori?

— Suvalgyčiau, — ne pačiu maloniausiu balsu sutiko ji.

Džordanas pakilo ir nuėjo prie prekystalio. Aliksė žiūrėjo jam įkandin ir bandė sutramdyti besidaužančią širdį. Vėl ėmėsi mezginio, baigė eilę ir pergalingai suskaičiavo lygiai šimtą septyniasdešimt vieną akį. Džordanas grįžo prie staliuko. Vienoje rankoje — puodelis kavos, uždengtas judančia lėkštute su paplotėliu, kitoje — lėkštutė su paplotėliu.

— Mums pasisekė, — tarė viską išdėliojęs ant nedidelio apskrito staliuko. — Buvo likę du.

Ji linktelėjo.

— Ačiū.

Džordanas gurkštelėjo kavos.

— Denis nežinojo, kur galėtum būti. Eidamas pamačiau tave pro langą.

Aliksė perlaužė paplotėlį perpus — džiaugėsi, kad tik šis staliukas buvo laisvas, kai ji atėjo čia prieš valandą. Šiaip nebūtų išsirinkusi staliuko su vaizdu į gatvę. Ją liūdino pokyčiai kaimynystėje. Nujautė, kad anksčiau ar vėliau jiedvi su Lorele praras butą. Jei taip nutiktų, vėl tektų nakvoti pigiuose, žiurkių knibždančiuose viešbutukuose. Jei norėtų nuomotis kitą butą, tektų susirasti antrą darbą ir tikėtis arbatpinigių tokioje skylėje, kur tokie padorūs vaikinai kaip Džordanas beveik neužsuka.

— Kur buvai dingęs? — paklausė ji, nes pats nepasakojo, tik užsiminė, kad buvo išvažiavęs.