Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Jie tylomis nuvažiavo iki Polo ir Temės Li namų — solidaus dviaukščio pastato prie Kirklendo su puikiu vaizdu į Vašingtono ežerą. Iš kiemo jau kilo dūmai. Žaklina pagalvojo, kad jau kepama mėsa. Puiku! Kuo trumpesnis bus šeimos susiėjimas, tuo geriau.

Risas paspaudė durų skambutį. Juodu stovėjo ant laiptų ir laukė. Duris atidarė basakojė Temė Li su blukintos džinsinės medžiagos šortais ir nėščiosios palaidine — lyg nužengusi iš septintojo dešimtmečio televizijos serialo „Žalieji akrai“.

— Labai džiaugiuosi, kad atvažiavote, — tęsdama garsus sučiauškėjo Temė Li, čiupo Žaklinai už rankos ir įsitempė pro duris.

— Mama, tėti! — Polas stovėjo žmonai už nugaros. Paspaudė ranką tėvui ir trumpai apkabino Žakliną.

Žaklina neketino pradėti popietės pastabomis, bet jai atrodė, kad Temei Li nedera vaikščioti basai. Nežinia, ant ko užmins ar kur paslys.

— Turbūt neturėčiau sakyti, bet gal tau reikėtų apsiauti? — paklausė nuoširdžiai susirūpinusi, bet kietai sučiauptos Polo lūpos išdavė, kad jį suerzino.

— Jūs teisi, — sutiko Temė Li, lydėdama būrelį per namus į šviežiai nušienautą kiemelį. — Polas man nuolat kartoja tą patį, bet negaliu prisiversti namie avėti batų. Nusispiriu šalin, kai tik įžengiu pro duris. Aną savaitę basa vaikštinėjau po kiemą ir užmyniau ant šliužo.

Žaklina net susigūžė.

— Rėkiau taip, lyg ant manęs būtų nužengusi Šventoji Dvasia.

Polas sukikeno.

— Dar niekuomet gyvenime nebuvau taip greitai bėgęs. Pamaniau, kad ją mažų mažiausiai užpuolė bičių spiečius.

Stalas kiemelyje jau buvo padengtas. Temė Li laikė du ąsočius su šalta arbata.

— Saldintos ar ne? — paklausė.

Žaklinos nuomone, šaltą arbatą reikia tiekti tik nesaldintą. Jei kam norisi saldžiau, gali pasisaldinti įpiltą.

— Nesaldintos, — atsakė ji ir atsisėdo prie stalo.

— Man irgi, — tarė Risas.

Temė Li įpylė arbatos ir ištiesė stiklinę Žaklinai. Ši, pamačiusi plūduriuojantį žalią lapelį, susiraukė.

— Kažkas įkrito, — tarė ji ir jau ketino išžvejoti lapelį šaukšteliu.

— Čia mėtos lapas, — paaiškino Temė Li. — Mama man draudžia pilstyti šaltą arbatą be šviežios mėtos ir citrinos griežinėlio.

Kvailai pasijutusi Žaklina atsilošė kėdėje ir nusprendė daugiau nepratarti nė žodžio. Tai žinoma mėta — kaip ji neatpažino? Bet juk iš Temės Li galima tikėtis visko.

— Mums labai malonu. Džiaugiamės, kad pakvietėte, — prašneko Risas.

Žaklina nutvilkė jį žvilgsniu. Anaiptol ne malonu, ir jis puikiai žino.

— Temė Li pasiūlė jus pakviesti, — pasakė prie kepimo grotelių stovintis Polas. Užuodus pasakišką kepsnio kvapą Žaklinai palengvėjo. Mėsa čirškėjo, Polas ją laistė česnakiniu padažu.

— Tiesa, — prisipažino Temė Li, grįžusi į kiemelį su užrašų knygele ir rašikliu. Ji prisitraukė kėdę ir atsisėdusi prie stalo su Rišu ir Žaklina atsivertė tuščią knygelės puslapį. — Norėjau paklausinėti apie šeimos tradicijas, — karštai tarė ji. — Mudu su Polu norime kurti šeimos tradicijas. Norėčiau tęsti ir kuo daugiau jūsiškių.

— Tradicijas? — pakartojo Žaklina, lyg pirmą kartą išgirdusi žodį.

— Na taip. Pavyzdžiui, yra Arklių lenktynių diena.

Žaklina ir Risas klausiamai susižvalgė.

— Kentukio arklių lenktynės, — paaiškino Temė Li, žvilgčiodama tai į vieną, tai kitą, tarsi būtų laukusi, kad juodu tuoj nusišypsos ir linksėdami sušuks „A, taip!“

— Mano tėtis ir visi dėdės ta proga išsitraukdavo baltus kostiumus, Panamos skrybėles, mama ir tetos ištisomis dienomis ruošdavo valgį.

— Čia, Sietle, mes arklių lenktynėmis nesidomime taip, kaip tavo giminė, brangioji, — tarė Polas, prisėsdamas prie apvalaus lauko stalo. Abu su tėvu nusišypsojo. — Papasakok apie Kalėdas, mama.

— Apie Kalėdas? — pakartojo Žaklina. — O ką pasakoti?

— Kaip ant židinio atbrailos per Kūčias kabindavai mano kojines.

— Jau seniai to nebedarau.

— O futbolas?! — susijaudinusi šūktelėjo Temė Li. — Juk čia visiems patinka futbolas. — Iš jaudulio ji ėmė dar labiau tęsti garsus.

— O taip, — įsiterpė Polas. — Mudu su tėčiu „sergame“ už „Haskių“ komandą.

— Puiku! Surengsime išlydėtuvių šventę. Mano mama sako, kad išlydėtuvės primena pamaldas bažnyčioje. Moterys pasipuošia šventiniais drabužiais ir skubomis paruošia kokį užkandį. Paskui valandų valandas meldžiame stebuklo.

Polas ir Risas nusijuokė, bet Žaklina nesuprato iš ko.

— O kam melstis?

Temė Li šyptelėjo.

— Kad mūsų komanda laimėtų.

Žaklina šiaip taip išspaudė kuklų šypsnį.

Paaiškėjo, kad viešnagė ne tokia kankinanti, kaip Žaklina manė būsiant. Ji baiminosi, kad marčios stalas bus papuoštas iškamša, bet Temė Li buvo pamerkusi gana žavingą puokštę.

Kad ir kokios niūrios buvo Žaklinos prognozės, popietė praėjo gana maloniai. Taip pasakytų Risas. Vakarienei buvo patiekta lengvos avokadų grūstienės su kukurūzų traškučiais, ant grotelių keptos krūtininės su nepaprastai gardžiomis bulvių salotomis. Jalapeno kukurūzų duona buvo aštroka, Žaklina tik paragavo. Risas alpo nuo skanumo. Klausydamasi jo pagyrų Temė Li spindėjo iš džiaugsmo. Kadangi mažiau dirbo, marti turėjo laiko kulinarijai ir galėjo lepinti vyrą. Būdama jaunamartė Žaklina darė tą patį, o dabar virtuvė jos visiškai nedomino.

Grįždami namo Risas ir Žaklina tylėjo. Per vakarienę buvo kalbama daugiausia apie šeimos tradicijas. Paaiškėjo, kad Temės Li šeima jų nemažai turėjo, ir moteris su mielu noru apie jas išsamiai pasakojo, dažnai minėdama tetules Telmą ir Fridą, „mamytę“ ir „tėvelį“. Žaklina net pagalvojo, kad Temė Li ilgisi namų.

Jeigu taip, galėtų susikrauti lagaminus ir nuvažiuoti mamos aplankyti. Kai žmonos nebus namie, gal Polas pagaliau susiprotės.

— O mes su Polu juk nedaug turėjome tradicijų, ar ne? — svarstė Risas, kai jie išvažiavo į greitkelį.

— Kurgi ne? Turėjome, — paprieštaravo ji, nors per vakarienę niekaip negalėjo prisiminti. — Kasmet per Kalėdas kepdavome meduolinius namukus. Prisimeni?

— Taip, bet labai seniai, kai jis buvo dar mažas.

— O užmiesčio klube kasmet ieškodavome Velykinių kiaušinių.

— Taip. O per Motinos dieną mudu su Polu atnešdavome tau į lovą pusryčius.

— Tiesa. — Žaklinai palengvėjo. Regis, ji nebuvo beviltiška motina. — Jei apsieidavome be baisių indiškos medvilnės kostiumų ir plačiabrylių skrybėlių per arklių lenktynes, nereiškia, kad neturėjome prasmingų tradicijų.

Risas nusuko akis nuo kelio ir pažvelgė į ją.

— Ar prisimeni, kaip Polas užsidegė būtinai tau iškepti skrebučių su kiaušiniene?

— O taip. Marta dar ilgus mėnesius gramdė viryklę.

— Suvalgei iki paskutinio trupinėlio. Puikiai vaidinai, — pagyrė Risas. — Turbūt niekuomet nemylėjau tavęs smarkiau nei tą dieną.

Žaklinos šypsena išblėso, ji įsmeigė žvilgsnį pro langą. Jie tikrai vienas kitą mylėjo ir savaip tebemyli. Kalbos apie tradicijas ir šeimą atgaivino džiugius prabėgusių metų prisiminimus. Ji pasijuto nejaukiai.

— Džiaugiuosi, kad Polas ir Temė Li galvoja apie šeimynines tradicijas, — tarė Risas, kai jie privažiavo namus. — O tu?

— Ir aš, — tyliai atsakė Žaklina. Ji iš visos širdies to linkėjo savo anūkėlei. Įsivaizdavo mergytę, tamsiaplaukę kaip Polas, tiesiančią į ją rankutes. Nors nebūtų savo sūnui į žmonas parinkusi Temės Li, Polas atrodo laimingas. Netrukus ji taps senele. Taip, jų santuokoje galima įžvelgti šio to gero.