Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Telieka džiaugtis, kad nespėjome pasigimdyti vaikų, — sumurmėjo jis.

Kerol pritarė. Tuo tikrai galima džiaugtis. Jai buvo gaila dėl tėvų skyrybų kenčiančių vaikų.

— Elė norėjo, bet aš jaučiausi nepasirengęs.

Kerol linktelėjo.

— Gal patartum, ką man daryti? — jis įdėmiai pažvelgė, lyg ji žinotų visus atsakymus.

Kerol švelniai patapšnojo jam per ranką — nežinojo, ką atsakyti. Gali būti, kad Rikas — pats sau pikčiausias priešas. Jis mėgo draugiją, buvo kompanijos siela, nutrūktgalvis iš prigimties. Kerol mylėjo vyresnįjį brolį ir žavėjosi jo šaunumu. Juo labiau buvo liūdna matyti jį tokį nelaimingą.

— Įrodyk Elei, kad esi nekaltas.

— Kaip?! — šūktelėjo jis. — Sakau tau, Kerol, man maišosi protas. Elė tvirtina nebenorinti manęs matyti.

— Gal parašyk.

— Ką?

— Laišką. Geriau elektroninį. Prisipažink, kad esi kvailys.

— Man regis, tai ji žino. — Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Rikas šyptelėjo. — O jei neatsakys?

— „Ne“ nėra atsakymas. Tegul žino, kad nepasiduosi.

— Gal nusiųsti gėlių?

— Nunešk jai braškių ir šviežių vaisių iš Viršukalnės turgaus. — Džune švieži vaisiai baisiai brangūs. — Visą krepšį, — pasiūlė Kerol. — Jeigu neklystu, Elė mėgsta mėlynes.

— Tikrai?

— Rikai! Turėtum žinoti. Ji buvo tavo žmona.

— Čia šuo ir pakastas, — sudejavo jis. — Nerodžiau jai dėmesio. Nesupratau, kaip ją myliu, kai buvo dar ne per vėlu.

— Tai pamėgink atsigriebti už prarastą laiką.

Jis šyptelėjo. Tą berniukišką šypseną Kerol prisiminė nuo vaikystės.

— Tavo tikėjimas užkrečia. Tikrai manai, kad dar galėčiau ją susigrąžinti?

— Taip! — sušuko Kerol. Buvo malonu, kad brolis į ją kreipėsi pagalbos. Rikas suklydo, nekovojo dėl santuokos. Ji kaip įstengdama jam padės.

12

ALIKSĖ TAUNSEND

Lorelė jautėsi skolinga Aliksei, todėl kai antradienio vakarą videotekoje pasirodė Džordanas Terneris, sutiko pridengti kambario draugę. Pamačiusi, kad jis jau išeina, Aliksė apsimetė, jog jai pertraukėlė ir ištipenusi pro duris drebančia ranka užsidegė cigaretę. Tada atsirėmė į sieną ir giliai įtraukė dūmą — tikėjosi, kad nikotinas nuramins.

Kai durys atsidarė ir pasirodė Džordanas, Aliksė šūktelėjo:

— Labas!

Jis pažvelgė pro petį.

— Kaip sekasi? — paklausė.

— Gerai. Nepastebėjau, — pamelavo Aliksė. — Atidėjau „Matricą“, jei nepersigalvojai.

— Puiku, ačiū.

— Stengiuosi. — Ji išsitraukė cigarečių pakelį ir pasiūlė jam užsirūkyti.

— Ne, dėkui.

Reikėjo susiprasti, kad jis nerūko. Aliksė spoksojo į smilkstantį cigaretės galiuką.

— Aš bandau mesti. Šitose mažai nikotino. Traukdama greičiau užsidirbsiu išvaržą negu pajusiu skonį.

Jos kvailas pokštas Džordaną prajuokino, ir ją užplūdo šiltas laimės pojūtis.

— Dažnai matau tave šiame rajone, — tarė jis.

— Aliksė Taunsend. Aliksė. A ei i ka es ė. — Ji ištiesė ranką ir jis paspaudė. — O tu Džordanas Terneris, — iššovė nelaukdama, kol jis prisistatys. — Galiojantis vairuotojo pažymėjimas, gyveni už Penktosios aveniu, ar ne? — Aliksė neslėpė susidomėjimo. Pagalvojo apie kadaise pažinotą berniuką tokiu pat vardu ir pavarde. Tai buvo prieš daugelį metų pagrindinėje mokykloje. Tas vaikis buvo ramus ir krito jai į akį. Bet dabar atrodė, kad tai tik prasimanymas.

— Taip, aš.

Negi tas pats Džordanas Terneris? — galvojo ji įdėmiai jį nužiūrinėdama. Vėl stipriai įtraukė dūmą, kad apramintų šėlstančius nervus. — „Ne, negali būti“, — nusprendė. Prisiminimai buvo blankūs, ji abejojo. Gal būtų išdrįsusi paklausti, bet jis prakalbo:

— Dirbu netoliese.

Vadinasi, užsuka vaizdajuosčių grįždamas namo. Kaip dauguma.

— Apie žmogų galima daug pasakyti iš to, kokius filmus renkasi, — ramiai pareiškė Aliksė ir numetusi cigaretę ant grindinio sutrynė kareivišku batu.

— Neabejoju.

— Gal įdomu, ką manau apie tave? — Ji metė vieną iš stipriausių savo kozirių — charakterio analizę pagal nuomojamus filmus. Deja, retokai pasitaikydavo proga praktikuotis.

Džordanas nusišypsojo, o ji apstulbo — koks jis gražus, kai šypsosi. Lorelė nesuprato, kuo Aliksę patraukė toks eilinis vaikinas kaip Džordanas, o ji nebūtų galėjusi paaiškinti. Mergina, kuriai patinka vaikinai, nuomojantys filmus su ženklu „S“, vis viena nesuprastų.

Džordanas irgi atsirėmė į sieną.

— Gerai, klok, ką išsiaiškinai.

Iš susijaudinimo Aliksei trūko žodžių. Ji kažką neaiškiai sumikčiojo ir baisiai savo gėdai neįstengė išspausti nė žodžio. Sukaupusi visas jėgas skėstelėjo rankomis ir tarė:

— Žinai, jie kieti.

— Kieti? — pakartojo Džordanas. — Nori pasakyti, kad renkuosi gerus filmus?

— Taip. — Ji troško susmukti ant šaligatvio ir išnykti. — Ačiū.

Jos veidas plieskė karščiu.

— Manęs laukia darbas, — šiurkščiai metė Aliksė ir šovė pro duris vidun.

Lyg to dar būtų negana, jos tykojo Lorelė.

— Kaip sekėsi? — iškart prikibo bičiulė.

Aliksė pažvelgė į ją.

Lorelė iškėlė rankas.

— Ar taip blogai?

Aliksei keistai suspaudė paširdžius. Vaikystėje ją taip pykindavo, kai susibardavo tėvai. Skausmas grauždavo skrandį — lyg ji būtų buvusi kalta dėl tėvų gyvenimo negandų. Šitas Džordanas tikrai gali būti tas pats Džordanas Terneris, kurį kadaise pažinojo, bet ji nespėjo paklausti. Ir nebepaklaus. Juk ji pabėgo!

— Kas tau? — įrėmusi į ją žvilgsnį paklausė draugė.

Aliksė mostelėjo ranka ir pasuko į darbuotojų poilsio kambarį. Tualetas baisus. Nesinorėjo spėlioti, kiek laiko nevalytas. Į unitazą įpiltas mėlynas skystis nepaslėpė geltonų apnašų. Keista, kad anksčiau nepastebėjo.

Aliksė stovėjo prie kriauklės ir spoksojo į veidrodį. Iš jos tyčiojosi pažįstami balsai. Bjaurūs, pikti balsai šaukte šaukė žodžius, kurių ji stengėsi negirdėti. Balsai šaipėsi jai į akis ir vadino nevykėle. Kad ir kaip stengtųsi, kad ir kaip kabintųsi, ji nieko nepasieks. Jos gyvenimas pasmerktas. Teko toks burtas. Ji niekuomet neuždirbs daugiau nei minimalų atlyginimą, niekuomet nebus mylima, niekuomet neturės tikrų namų su daiktais, be kurių kiti neįsivaizduoja gyvenimo — telefono ar indaplovės.

Rankomis užsidengusi veidą Aliksė užsimerkė ir leidosi užgulama tamsios skurdo naštos. Juto, kaip nepakeliamas svoris lenkia pečius ir verčia užsisklęsti giliai savyje. Nesėkmingai pabandė nusimesti depresiją, atsikratyti bjaurių, mintyse aidinčių balsų.

Galvoje skambėjo šlykštūs žodžiai, kuriais ją apiberdavo motina. Paskui — mokytojos pastabos ir niekinantys komentarai. Aliksė pasijuto tokia pat sugniuždyta kaip ir prieš dvylika metų. Norėjo užmiršti skaudžius žodžius, bet jie aidėjo galvoje su tokia jėga, kad ji vos nesusmuko ant poilsio kambario grindų.

Beldimas į duris išgąsdino. Aliksė staigiai pasuko galvą į garsą.

— Alikse, tu čia?

Lorelė. Po velnių.

— Ko nori?

— Jis grįžo.

— Kas?

— Vaikinas, su kuriuo kalbėjaisi. Nežinau jo vardo.

Aliksė prikando apatinę lūpą.

— Tai aptarnauk.

— Teiraujasi tavęs.

— Kodėl? — susiraukė Aliksė.

— Nežinau, — suirzo Lorelė. — Gal manai, kad moku skaityti mintis?

— Tuoj ateisiu. — Aliksė išsitiesė ir braukydama rankomis per plaukus stengėsi suvokti informaciją, suprasti, kam Džordanui jos prireikė.