Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ar turiu iš ko rinktis? — šaltu, piktu balsu, kurio negalėjau pakęsti, paklausė Margaretė. — Juk šeštadienį negali. Turbūt norėtum, kad derinčiausi prie tavęs. Neketinu.

— Aš ir neprašau.

— Tiesiai tai neprašai, bet nesunku suprasti. Kaip žinai, turiu vyrą, o jis taip pat turi mamą. Sugalvojome bent kartą Motinos dieną praleisti su ja.

Kad neįsivelčiau į ginčą, stengiausi kalbėti kuo abejingiau.

— Gal pavyktų rasti kompromisą?

— Ką nori pasakyti?

— Žinau, kad mamai patiktų pietauti krantinėje. Galėčiau su jumis susitikti, kelioms valandoms uždaryčiau krautuvėlę. Papietautume visos drauge, o sekmadienį ją aplankyčiau.

Ilga pauzė išdavė, kad Margaretė neapsidžiaugė.

— Nori, kad atvežčiau mamą į Sietlą šeštadienio popietę, nes tau taip patogiau? Puikiai žinai, kokios spūstys bus gatvėse.

— Tik siūlau.

— Geriau šiemet švęskime atskirai.

— Sutinku. Gal tikrai taip geriau, — nusileidau aš ir mintyse pasižymėjau, kad turiu paskambinti mamai ir viską paaiškinti.

— Gerai, tai sutarėme.

Man užkliuvo, kad Margaretė nepasiteiravo apie dvi pirmąsias mano darbo savaites. Apskritai nieko nepaklausė ir nesuteikė man progos pasidomėti, kaip sekasi jai.

— Man laikas, — pareiškė ji. — Po penkiolikos minučių Džulijai šokių pamoka.

— Perduok jai linkėjimų, — paskubėjau tarti. Dukterėčios mane džiugino. Mylėjau jas iš visos širdies ir jaučiausi artima abiem — ir Džulijai, ir Heilei. Margaretė nujautė ir stengėsi mergaites nuo manęs saugoti. Vis dėlto jau ūgtelėjusios panelės turėjo savo nuomonę. Dažnokai paplepėdavome. Nujaučiau, kad jų mama apie tai nežino.

Sesuo padėjo ragelį nepasivarginusi atsisveikinti. Margaretė visuomet taip elgdavosi.

Nuėjau prie durų ir apsukau ženklą, kad būtų matomas užrašas „Uždaryta“. Tada pamačiau Bredą Gečą, išeinantį iš pastato, kuriame gyvena Aliksė. Jis skubiai, pasišokinėdamas lėkė prie furgono. Nežinojau, kur stovi furgonas, bet numaniau skubėjimo priežastį. Turbūt dailus ir laisvas vyrukas penktadienio vakarą lėkė į pasimatymą.

O juk aš galėjau su juo vakarieniauti, bet nevakarieniausiu. Pati taip nusprendžiau ir, regis, pradedu gailėtis...

10

ŽAKLINA DONOVAN

Stengdamasi nuslėpti susijaudinimą Žaklina įsipylė jau antrą taurę šardonė. Po pirmo gurkšnio žengė į virtuvę atnešti svečiams hors d’oeuvre padėklo. Marta meniškai išdėliojo krekerius, varškės sūrį su žalumynais ir papuošė mažytėmis krevetėmis. Savaitės pradžioje paskambino Polas ir pasiprašė su Teme Li trečiadienio vakarą į svečius.

Šventinį Motinos dienos savaitgalį jie praleido Luizianoje pas Temės Li mamą. Atrodo, jai šlubuoja sveikata. Žaklina nusprendė neįsižeisti.

Polas pirmą kartą paprašė leidimo apsilankyti šeimos namuose. Po skambučio Žaklinai visai pakriko nervai.

— Nurimk, — patarė Risas, atsekęs jai iš paskos į virtuvę.

— Mane kamuoja bloga nuojauta, — sušnibždėjo Žaklina. Pažvelgusi į laikrodį ant mikrobangų krosnelės suprato turinti dar dešimt minučių iki žadėto sūnaus ir marčios vizito. Ji gūžėsi nuo minčių apie būsimą pokalbį su Teme Li ir baiminosi, kad Polas praneš sutikęs su perkėlimu į Naująjį Orleaną, kur Temė Li būtų arčiau artimųjų. — Anksčiau Polas neprašydavo leidimo čia ateiti.

— Jis paprasčiausiai mandagus. — Risas apėjo barelį ir atsisėdo ant kėdės. — Juk mezgimas turėtų raminti.

— Tai visai kas kita, — atšovė Žaklina. — Po galais, nebelankysiu tų siaubingų pamokų.

Nustebintas jos įkarščio Risas net atsilošė.

— Kas nutiko?

— Šis bei tas. — Jai nepatiko Rišo išraiška. Lyg būtų nusivylęs. Juk ne jam tenka susidurti su ta stačioke šiukšle rokere, ar kaip tie žmonės šiais laikais vadinami. Aliksė, paraidžiui a el i ka es ė, jai buvo panaši į gaujos narę. Mergina jai kėlė baimę. — O kas tau darbo, jei kas ir nutiko? — Žaklina palinko prie baro priešais vyrą.

— Prieš savaitę džiūgavai, — ramiai atsakė jis, nesibaimindamas pasekmių. — Maniau, kad žengei susitaikymo žingsnį ir į pamokas užsirašei tam, jog parodytum Polui norinti būti gera močiutė.

— Aš būsiu nuostabi močiutė. Po šimts, kokia ateitis laukia Temės Li vaiko? Užaugs klausydamasis pamokymų, kaip marinuoti kiaulės koją. — Ji sudrebėjo nuo tokios minties.

— Žaklina, paklausyk...

— Žinai, dėl visko kaltas tu.

— Aš? — Risas išsitiesė. Atrodė, tuoj prapliups kvatotis. — Dėl ko aš kaltas?

— Dėl to, kad užsirašiau į tas klaikias pamokas.

Jis susiraukė.

— Gal paaiškintum?

— Ten lankosi tokia mergina. Nežinau, kodėl panoro megzti, bet svarbu ne tai. Ji šlykšti, Risai. Nerandu kito žodžio apibūdinti. Plaukai paties baisiausio raudono atspalvio. Ji ėmė manęs nekęsti tą pat akimirką, kai sužinojo, kad tu vadovauji Gėlių gatvės rekonstrukcijai.

Risas pakėlė taurę.

— Dauguma gyventojų džiaugiasi.

— Aliksė gyvena daugiabučiame name gatvės gale. — Žaklina manė, kad ten tikras žiurkynas. Jei nuspręstų griauti, juo geriau. Aliksei ir tokiems kaip ji tektų kitur pasiieškoti pigaus būsto. Tokios merginos nereikalingos prestižiniame rajone, o Gėlių gatvė netrukus tokia bus.

— A, — sumurmėjo Risas ir gurkštelėjo vyno, — dabar man aišku.

— Kas bus tam pastatui? — paklausė Žaklina.

— Dar nenuspręsta. — Risas švelniai pateliūškavo vyną. — Taryba derasi su savininku. Aš norėjau perstatyti, paversti šiuolaikišku daugiaaukščiu gyvenamuoju namu, bet, atrodo, pigaus būsto advokatai susišnibždėjo su meru.

— Kaip gaila. Skurdžiai pakenks visam rajonui. Sunkus tavo darbas — šuniui ant uodegos. — Žaklina nenorėjo būti pesimistė, bet jei Aliksė — tipiška to pastato gyventoja, pavojus kilo visai gatvei.

— Gal neskubėk atsisakyti pamokų, — pasiūlė Risas, nekreipdamas dėmesio į jos protrūkį.

Tiesą pasakius, Žaklina nenorėjo atsisakyti. Pamoka jai visai neatrodė „klaiki“ — hiperbolė buvo skirta Risui. Jeigu ne tas konfliktas su Alikse, Žaklinai net patiko. Kažkurią akimirką Lidija pasiūlė moterims pasižvalgyti po krautuvėlę ir išsirinkti po tris patikusių spalvų siūlų kamuoliukus. Iš pradžių atrodė, kad toks užsiėmimas visiškai beprasmis. Žaklina išsirinko sidabrinį, vyšninį ir ryškiai raudoną. Tuomet Lidija liepė išsirinkti labiausiai nepatinkančios spalvos siūlus. Žaklina tuojau pat čiupo skaisčiai geltoną — jai ta spalva nepatiko. Lidija papasakojo apie skirtingas spalvas ir parodė, kaip jos papildo viena kitą. Geltona prie tamsiai raudonos atrodė visiškai kitaip, kontrastas stebino grožiu.

Žaklina sužinojo, kad mezgant labai svarbu pasirinkti raštą ir spalvas. Jai tai buvo naujiena. Eidama po pamokos namo galvojo išmokusi daug daugiau negu išnerti pagrindines akis, bet slogus įspūdis apie Aliksę dėl to nenublanko.

— Gal rudeniop mokysiuosi su kitomis pradedančiosiomis, — sumurmėjo Žaklina, svarstydama, ką jai daryti. Jau sumokėjo už šešių savaičių kursą ir negalėjo susitaikyti su mintimi, kad leisis išgujama kažkokios liežuvingos prasčiokės.

Sučirškė durų skambutis. Įtampa sukaustė Žaklinai nugarą. Risas nuskubėjo atidaryti durų, o ji išspaudė šypseną ir susidėjusi rankas ant pilvo žengė į svetainę. Palaukė, kol Risas fojė pasisveikins su Polu ir Teme Li.

— Labai džiaugiuosi jus matydama, — sučiulbėjo Žaklina, ištiesusi rankas į Temę Li ir sūnų, kai šiuodu įėjo į kambarį. Skubiai apkabino marčią ir pakštelėjo Polui į skruostą. Jau žinodama, kad Temė Li nėščia, pagalvojo, kaip ji galėjo lig šiol nepastebėti. Temė Li gerokai papilnėjusi, jau vilki nėščiosios drabužius.