Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Daug metų visas jėgas ir energiją Kerol skyrė karjerai. Kai metė darbą, pirmomis dienomis blaškėsi nerasdama vietos. Būtų visiškai sutrikusi, jei ne internetinių draugių paramos grupė. Tos moterys jai tapo artimos kaip seserys — visos kovojo su nevaisingumu, dalijosi informacija ir padrąsinimais. Ją guodė, kad dar kelios moterys, ieškodamos ramybės ir pilnatvės, ėmė megzti. Kerol pritarė jų siekiui, bet jai pačiai mezgimas simbolizavo išsvajotą gyvenimo būdą — tokį, koks bus jai tapus motina.

Tą dieną, kai aptiko siūlų krautuvėlę Gėlių gatvėje, jos svajonės ėmė pildytis.

Po pažinties su Lidija ir kitomis moterimis Kerol jautėsi atradusi naują pasaulį. Pirmą kartą ji pažvelgė į savo butą ne vien kaip į kampą, tinkamą pernakvoti ir kartais pasilinksminti. Čia jos namai, ir ji nusprendė pakeisti juos jaukiais, švelniais, moteriškais potėpiais, išreiškiančiais meilę vyrui ir greitai gimsiančiam kūdikiui.

Užsukus broliui paprastai jie vakarieniaudavo kur nors mieste. Šiandien Kerol pati ruoš valgį. Telefonu Riko balsas nebuvo ramus. Ji norėjo sukurti jaukią, intymią aplinką ir atvirai pasikalbėti. Pirkiniams ir puokštei prireikė visos popietės, bet ji džiaugėsi kiekviena minute. Prieš šešis mėnesius sumanymas komponuoti puokštę arba visą rytą vaikštinėti tarp prekystalių vietos ūkininkų turguje jai būtų kėlęs pašaipų juoką. Dabar tokie namų ruošos darbeliai teikė malonumą ir pasitenkinimą. Nes ji stengiasi dėl šeimos.

Iš vestibiulio paskambino Rikas ir Kerol nuskubėjo prie durų jo sutikti. Kai brolis įvirto pro duris, ji iškart jį apkabino.

— Pala, pala. — Nustebintas tokio šilto sutikimo Rikas atsitraukė. — Nesitikėjau, kad norėsi išversti mane iš koto.

— Atleisk. Man labai džiugu tave matyti.

Rikas nusijuokė ir apsižvalgė.

— Kur Dagas?

— Skambino, kad truputį užtruks. Turėtų greitai pasirodyti.

Lydėdama Riką į svetainę Kerol žvilgtelėjo į laikrodį. Dagas vakariene su Riku džiaugėsi mažiau nei ji.

— Alaus gersi?

Jos brolis labiau mėgo alų nei stipriuosius gėrimus, kurių išgerdavo tik tuomet, kai iki skrydžio turėdavo daugiau nei parą.

— Mielai. — Jis atsisėdo taip, kad niekas neužstotų vaizdo į krantinę, ir tylomis pažvelgė pro langą. Butelį alaus priėmė dėkingai šyptelėjęs.

— Gal tau padėti?

— Nereikia. Beveik paruošta.

— Puikiai įsitaisei, jaunėle, — liūdnokai tarė jis. Tada pabarbeno pirštais į butelį ir gurkštelėjo.

— Tu taip pat, — atšovė Kerol.

Rikas sukikeno.

— Tikrai?

— Dievaži, Rikai, — ji pamėgino praskaidrinti jam nuotaiką, — juk tu — stambios oro linijų bendrovės pilotas. Tavo svajonė išsipildė.

Brolis palengva kopė karjeros laipteliais. Kerol žinojo, kad jis nuo vaikystės svajojo būti pilotu. Kai išmoko vairuoti, nuolat trindavosi prie oro uostų, kalbino pilotus, gaudė kiekvieną jų žodį.

Jis pritariamai šyptelėjo.

— Turėčiau jaustis laimingas, tiesa?

— Ar nesijauti? — Palikusi salotas ant barelio Kerol įėjo į svetainę. Valgis nepražus. Ji atsisėdo priešais brolį ir palinko prie jo. — Kas yra?

— Atleisk, atleisk, — nusijuokė Rikas, — nežinau, kas man užėjo. Viskas gerai. Pamiršk.

— Nepamiršiu. Klok, kas tau neduoda ramybės. Atvažiavai tikrai ne šimtąjį kartą pasigrožėti vaizdu pro mano langą.

Rikas patraukė pečiais.

— Žinai, buvau puikiausiai nusiteikęs, kol nepamačiau, ką čia išdarinėji.

— O ką išdarinėju? — šypsodamasi paklausė Kerol. — Ir kodėl dėl to tau genda nuotaika?

Jos brolis apsižvalgė ir susiraukė.

— Nežinau, kas tiksliai, bet kažkas čia kitaip.

Jis pastebėjo. Daiktai buvo ten pat, kaip ir pastarąjį kartą.

Tie patys baldai, išoriškai beveik jokių pokyčių. Ir vis dėlto butas atrodė kitaip. Gėlės, išblizginti mediniai paviršiai, spindintys stiklai — smulkmenos, tačiau išduodančios jos naują požiūrį į namus ir jo reikšmę. Čia meilės lizdelis, kuriame laukiama kūdikio.

— Tikrai kitaip, — sutiko Kerol, — aš ir pati pasikeičiau. Esu laiminga, Rikai, nuoširdžiai laiminga.

Brolis žiūrėjo taip liūdnai, kad ji vos neapsiverkė.

— O tu nesi laimingas, — tyliai tarė ji.

— Ne. — Rikas atsiduso, palinko į priekį ir rankomis apsikabino kojas. Alaus butelis styrojo jam tarp kelių. — Be Elės viskas slysta iš rankų.

Brolis su Ele išsiskyrė prieš metus. Jis nekalbėdavo apie išsiskyrimą. Noras kalbėtis šia tema išdavė, kaip jam sunku.

— Aš tebemyliu ją, — prisipažino jis, — bet susimoviau.

Kerol sulaikė alsavimą. Ji gerbė ir mylėjo abu — ir brolį, ir jo žmoną, todėl stengėsi nesikišti. Vienintelis pokalbis su Ele po skyrybų buvo įtemptas ir nemalonus, Kerol daugiau jai nebeskambino.

Ne vien Kerol kankino nežinia. Tėvai irgi nežinojo tikrųjų Riko skyrybų priežasčių. Kad ir kokios jos buvo, atrodo, Rikas gailisi ir norėtų susigrąžinti buvusią žmoną.

— Ar pasikalbi su Ele, — paklausė Kerol.

Rikas linktelėjo.

— Ji sako, kad mudviem bus geriau, jei suksim skirtingais keliais. Aš stengiausi, Kerol, labai stengiausi, bet be jos mano gyvenimas tuščias. Nemaniau, kad taip bus. — Jis atlošė galvą ir žiūrėdamas į lubas garsiai atsiduso. — Girdėjau, kad ji su kažkuo susitikinėja.

— Turbūt tai žeidžia.

Rikas ir Elė draugavo nuo koledžo laikų. Kerol puikiai prisiminė savo pažintį su ryškia blondine. Riko mergina jai iškart patiko, tikėjosi, kad vieną gražią dieną ji bus jai kaip sesuo.

— Nuo minties, kad Elė su kitu, kraustausi iš proto. Kaip galėjau būti toks kvailys? Atiduočiau viską, kad tik susitaikytume. Jei reiktų atsisakyti darbo, nedvejočiau nė akimirkos.

— Man labai gaila. — Kerol jautėsi bejėgė padėti broliui. Juk nė nežino, kas jiems atsitiko.

— Ir man.

— Gal papasakotum, kas nutiko?

— Elė tau nesakė? — Jo akys iš nuostabos išsiplėtė. — Maniau, kad žinai.

Kerol papurtė galvą.

— Kai pasakei, kad ji paprašė skyrybų, aš jai skambinau. Sakė nenorinti aptarinėti. — Kerol nutylėjo, kad tąkart Elė kūkčiojo. Iki pat paskutinės akimirkos Kerol tikėjosi, kad juodu susitaikys. O po skyrybų atrodė, kad Elė neketina gręžiotis atgal.

— Aš daug keliauju, — prabilo brolis. — Kartais pasijuntu vienišas.

Elė sakė kažką panašaus, bet Kerol netikėjo. Manė, kad Rikas taip nepasielgtų. Jis — jos vyresnėlis brolis, jos didvyris. Vis dėlto turėjo suprasti.

— Negi buvai užmezgęs romaną?

— Ne, — atsakė Rikas, — nebuvau... Bet Elė... Jai nesisekė susitaikyti su tuo, kad aplink mane nuolat sukiojasi gražios moterys. Ir darbe, ir svetur. Teliko pasitikėti.

Ir Kerol nelabai patiko, kad Dagas dirbo moterų apsuptyje, bet ji tylėjo. Broliui nereikia žinoti apie jos baimes.

— Nežinau, kodėl ji taip jautėsi, — tęsė Rikas. — Aš myliu tik Elę. — Jis nervingai nusišluostė veidą. — Bandžiau aiškinti, kad ji man vienintelė, bet Elė nenorėjo girdėti. Neįtikėtina — ji nutraukė santuoką dėl to, kad nepasitikėjo.

Kerol irgi buvo sunku patikėti, bet ji tylėjo. Greičiausiai viena iš dviejų: arba Elė iš pavydo prarado sveiką nuovoką, arba Rikas kažką nutyli.

— Stengiausi kaip įmanydamas atkalbėti ją nuo skyrybų, — kalbėjo jis. — Na, gal ir buvo pagundų. O ką man veikti vakarais? Viešbučio kambaryje žiūrėti televizorių? Kartais išeidavau pasižmonėti. Ar tai nusikaltimas?

Gal Elės pavydas ne be pagrindo? Tačiau Kerol buvo sunku patikėti, kad brolis apgaudinėtų žmoną. Jis doras vyras, nors vis dėlto — vyras. Jei kartais ir išgerdavo su stiuardese ar bendradarbe pilote, ar tai jau taip baisu? Greičiausiai Elė perdėjo.