Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Polas ir Temė Li susiglaudę prisėdo ant sofos. Jie laikėsi susikabinę už rankų, lyg skelbdami, kad niekas neįstengtų jų išskirti.

— Dievinu krevetes, o pastojusi kraustausi dėl jų iš proto, — pareiškė Temė Li kimiu balsu. — Paklauskit Polo. Jam turbūt nuo jų jau bloga, bet nesiskundžia. — Imdama servetėlę ir du krekerius ji meiliai pažvelgė į vyrą.

Polas žiūrėjo į žmoną išdidžiai, su meile. Žaklina iš paskutiniųjų tvardėsi. Dievaži, neįmanoma suprasti, ką jos sūnus įžvelgė toje merginoje.

— Ką gersi? — paklausė Risas Temės Li, tiesdamas Polui taurę vyno.

— Malonu, kad paklausėte, bet nieko, ačiū.

Jeigu ir yra kuo džiaugtis, — pamanė Žaklina, — tai bent tuo, kad Temė Li prisižiūri. Nuovokos marčiai netrūksta.

Risas ir Žaklina atsisėdo priešais juos į odinius krėslus, kitapus išblizginto raudonmedžio stalo. Jie taip retai buvodavo svetainėje, kad prieš penkerius metus čia pastatyti krėslai tebekvepėjo kaip nauji.

— Pasakykim, — sušnibždėjo Polui Temė Li.

Polas linktelėjo ir suspaudė jai ranką.

— Temei Li šiandien buvo atliktas ultragarsinis tyrimas. Atrodo, laukiamės mergaitės. — Jis nusišypsojo. — Ne visuomet būna aišku, bet mūsų gydytojas neabejoja, kad mergaitė.

— Mergaitė, — džiaugsmingai pakartojo Risas ir atsistojęs paplekšnojo Polui per nugarą. — Džeke, ar girdi? Pagaliau turėsime mergaitę!

Žaklina pajuto, kad nutirpo rankos.

— Anūkė, — pakartojo ji ir pažvelgė į dilgsinčias rankas. Juk ji kadaise taip troško dukters...

— Vardo dar nerinkome, — skubiai pridūrė Temė Li sodriu, kimiu balsu. Jos klausydamasis galėjai pagalvoti, kad kalbama po vandeniu. — Tik šiandien nusprendėme pasiteirauti apie lytį. Jums pirmiems pasakėme.

— Mudu su motina svajojome apie mergytę, — tarė Risas, lyg atkartodamas Žaklinos mintis.

— Nuostabu, — pagaliau išstenėjo Žaklina.

— Nusprendėme tau pasakyti, mama, — Polas pirmąkart kreipėsi į ją, — kad žinotum, kokios spalvos siūlus rinktis antklodėlei.

— Ponia Donovan, noriu pasakyti — kai Polas prasitarė, kad mezgate antklodėlę kūdikiui, baisiai susijaudinau. Jūs man labai geri. — Temė Li susidėjo rankas ant pilvo ir atsiduso.

Marčios balsas vertė Žakliną sukąsti dantis. Gal kam nors ir atrodo žavus, bet Žaklinai jis skambėjo prasčiokiškai, nerafinuotai.

— Turime dar vieną naujieną, — tarė Polas, pasistūmėdamas prie sofos krašto.

— Dar vieną? — perklausė Risas. — Tik nesakykite, kad laukiatės dvynių.

— Nieko panašaus, — nusijuokė Polas.

Temė Li šyptelėjo vyrui.

— Dvynių! Kai taip jaudinuosi dėl vieno, nežinau, kas būtų, jei lauktume dviejų.

Polas paglostė žmoną tokiu švelniu žvilgsniu, kad Žaklina neištvėrusi nusisuko. Bet kokia viltis, kad sūnus gailisi vedęs, kaipmat pražuvo.

— Tai kokia ta kita naujiena? — paklausė Risas.

Polo veidas nušvito.

— Aną savaitę gavau pranešimą, kad mudu su Teme Li esame priimti į Sietlo užmiesčio klubą.

Klubas, kuriam priklausė ir Žaklina su Rišu, čia buvo pats prestižiškiausias. Kasmet priimama tik po kelis naujus narius. Neverta nė kalbėti, kad į jį papuola tik tinkami kandidatai. Viena pirmųjų minčių, toptelėjusių Žaklinai, kai susipažino su Teme Li — Polas sau užtrenkė duris į klubą.

— Labai džiaugiuosi, — tarė Žaklina, išsišiepusi kuo nuoširdžiausiai. Matyt, ilgi, nederami Temės Li pokalbiai apie pietietišką virtuvę nepakenkė taip smarkiai, kaip ji manė.

— Man pasiūlė dalyvauti kulinarijos komiteto veikloje, — pasigyrė Temė Li lyg didžiausiu gyvenimo pasiekimu. — Neįsivaizduojate, kiek kartų man teko dalyti mamytės, tetulių Telmos ir Fridos receptus.

— Kokius receptus? — neapdairiai leptelėjo Žaklina.

— Dažniausiai prašo „Tyliųjų šunų“. Teiravosi jau keturios ar penkios damos.

— „Tyliųjų šunų“?

— Tai panašu į kukurūzų duoną, mama, — paaiškino Polas.

— Žinau, — iškošė ji pro sukąstus dantis.

— Polas dievina mano „Tyliuosius šunis“, — toliau čiauškėjo Temė Li. — Mama man pasakojo, kad pavadinimą sugalvojo medžiotojai, mėtę kukurūzų duonos likučius šunims, kad tie naktimis tylėtų.

— Ar šį receptą pasiūlysi Sietlo užmiesčio klubo kulinarijos knygai? — Žaklina pamanė, kad daugiau niekada nebegalės pasirodyti viešumoje.

— Dar paprašiau mamos atsiųsti senelės Briunsviko troškinio receptą. Mano tėčio mėgstamiausias. Senelė užaugo Džordžijoje. Kai ištekėjo už senelio, persikraustė į Tenesį. Buvau beveik aštuoniolikos, kai išvažiavome į Luizianą, todėl save laikau „bliugraso“ mergina.

— Briunsviko troškinys, — pakartojo Žaklina. Bent jau solidžiai skamba.

— Pietietiškas aštraus troškinio variantas. Mama visada paruošdavo jo per artimųjų susiėjimus. Ji man pasakė originalų senelės receptą, bet truputį pakeisiu. Šiais laikais oposumo mėsą ir voverieną pakeitė kiauliena ir vištiena.

Žaklina išsigando, kad dar vienas žodis — ir ji apalps.

— Tikiuosi, kad išduosi ir keptų ybiškių2 receptą, — pareiškė Polas taip, lyg gyvenime nebūtų valgęs nieko gardesnio. — Nepatikėtum, ką Temė Li padaro iš tų daržovių. Jautiesi it devintame danguje.

Kartą — tik tą vieną kartelį — Žaklina ragavo šių žalių, gleivėtų daržovių. Pasitaikė kažkokioje sriuboje. Pirmąkart pamačiusi iškėlė iš lėkštės ir pasišlykštėjo nuo šaukšto tįstančiomis tirštomis gleivėmis. Vien vaizdas ją privertė žagtelėti, o sūnus džiaugsmingai giria tokią šlykštynę.

— Dar turiu pyrago su karijomis receptą. Firminis šeimos gardumynas. Mielai pasidalysiu.

— Žinai, man regis, užmiesčio klubo duris mums atvėrė Temės Li kulinarija.

Žaklina prisikando lūpą, kad neprimintų Polui ilgus metus savanoriškai dirbusi klube. Jos labdaros projektai buvo vieni iš sėkmingiausių, surinko daugiausia pinigų. Daug reiškė ir Rišo vardas, bet akivaizdu, kad sūnus nevertina jų indėlio. Kur ten, jis įsitikinęs, kad Temės Li sriuba iš automobilio partrenktos voverės — dievaži! — atvėrė jiems duris.

— Puikios naujienos, — patenkintas šyptelėjo Risas.

— Tikrai, — sutiko Žaklina, irgi stengdamasi atrodyti laiminga. Ji stengėsi, labai stengėsi. Nebuvo lengva.

— Drįstu teigti, kad nepažįstu už mus laimingesnės poros, — tingiai tarė Temė Li. — Joks vyras negali moters mylėti stipriau, negu mane myli Polas — ypač po to, kai sužinojome, kad turėsime kūdikį.

— Džiaugiamės, kad tapai mūsų šeimos nare, — tarė Risas.

— Jaučiu jūsų meilę, — atsakė Temė Li, žiūrėdama į Risą. — Nežinau, kaip jums atsidėkoti už tokį priėmimą.

Polo ir Žaklinos žvilgsniai susitiko. Jis supranta, ką ji jaučia. Pavyko apdumti akis Temei Li, bet sūnus ją per daug gerai pažįsta. Jis akylai saugo žmoną nuo jos priekaištų. Kadaise motina ir sūnus buvo labai artimi, bet atsiradus Temei Li artumas išsisklaidė kaip dūmas.

Sūnus žvelgė griežtai ir iššaukiamai. Ir Žaklina suprato — jeigu pasakytų Temei Li bent vieną įžeidžiantį žodį, sūnus jai niekuomet neatleistų.

2 Valgomoji ybiškė - dedešvinių šeimos daržovė (vert.).

11

KEROL ŽIRARD

Kerol pastatė vazą su šviežių gėlių puokšte į stalo vidurį ir atsitraukė pasigrožėti. Ankstyvą popietę ji buvo nupėdinusi į Viršukalnės turgų. Be baltų lelijų ir alstremerijų, pirko šviežią upėtakį ir ką tik skintų šparagų daigų. Pati sudėjo gėles į puokštę ir pamerkė į porceliano vazą, kurią su rožėmis jai buvo atsiuntęs Dagas per jųdviejų pastarąsias vedybų metines.