Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Papasakokite, — įsiterpė Žaklina, bet abejojau, ar ir jai buvo taip įdomu kaip Aliksei.

— Ką gi, — nusileido Kerol, susidėdama rankas ant stalo, — viskas prasideda nuo vaistų.

— Kaip visuomet, — nusijuokė Aliksė, bet niekas jai nepritarė.

— Vartoju vaistus, skatinančius kiaušialąsčių gamybą kiaušidėse. Kai kiaušialąstės pasirodo, jas reikia apvaisinti.

— Ar skauda? — pasiteiravo Žaklina.

— Truputį, bet tereikia pagalvoti apie kūdikį, ir visi sunkumai nublanksta. Mudu labai norime vaiko.

Noras buvo akivaizdus, o pažintis su Kerol leido man manyti, kad ji būtų puiki motina.

— Gydytojas paėmė Dago spermos ir apvaisino mano kiaušialąstes. Gavo embriono kultūrų. Šios įsodinamos į mano gimdą. Jau dukart bandėm. Nesėkmingai. Draudimo kompanija apmoka tik tris procedūras. Šįkart labai norėčiau pastoti.

— Man regis, jūs pernelyg įsitempusi, — tarė Aliksė. Jos komentaras man pasirodė įžvalgus.

— Rimtas išbandymas jums abiem, — sumurmėjo Žaklina.

— Bet aš tikiu sėkme, — plačiai nusišypsojo Kerol. — Nežinau kodėl, bet pirmąkart per šiuos mėnesius jaučiuosi rami. Po antrojo mėginimo nusprendėme palūkėti. Mudviem su Dagu reikėjo įveikti nusivylimą, be to, jaučiau turinti atsigauti ir fiziškai, ir psichologiškai. Šįkart mums pavyks. Žinau, kad mes turėsime kūdikį.

— Tikiuosi, — tarė Aliksė. — Gimdyti vaikus turėtų jų norintys.

— Galima ir įsivaikinti, — įsiterpė Žaklina. — Ar apie tai galvojote?

— Taip, — atsakė Kerol, — galvojome. Bet nesiryžtame, kol neišbandėme visko, kad turėtume biologinį vaiką.

— Mano žiniomis, įvaikinimas užtrunka.

Atrodė, kad Žaklina jau gailisi išsprūdusių žodžių.

— Taip, tiesa. Mudu su Dagu kalbėjomės ir apie tai. Galvojome pasidomėti įvaikinimu iš užsienio, bet perskaitėme, kad sudėtinga. Žinoma, svarstysime visas galimybes, jei nepavyks pradėti savo vaikelio, bet tik kai ateis laikas. Jeigu toks ateis.

Truputį luktelėjau ir mostelėjau į Aliksę.

— Papasakokite apie save.

Aliksė patraukė pečiais.

— Aš Aliksė Taunsend. Dirbu videotekoje kitapus gatvės.

Tikėjausi, kad ji nutylės nusprendusi megzti vaikišką antklodėlę tam, kad atidirbtų teismo skirtas visuomeninių darbų valandas. Jeigu prabiltų, aš jos nenutildyčiau. Tai išgirdusi Žaklina kaipmat atsistotų ir išlėktų pro duris. Atleiskite už savanaudiškumą, bet Žaklina nupirktų daugiau siūlų už Aliksę.

— Man patinka čia gyventi, — pabrėžė Aliksė. — Tikiuosi čia likti ir po to, kai bus baigtas gatvės išniekinimas. — Ji prisimerkusi spoksojo į kitą stalo pusę.

— Prašyčiau į mane taip nežiūrėti, — sumurmėjo Žaklina, — aš čia niekuo dėta.

— Pamaniau, — įsiterpiau vis dar stovėdama, — kad per pirmą pamoką galėtume aptarti siūlų storį ir rūšis. — Skubėjau nukreipti Aliksės dėmesį, nors nuoširdžiai pritariau Linuso projektui. — Parinkau vieną iš man labiausiai patinkančių modelių. Ne visai paprastutį, kad jums neatsibostų, ir ne per sudėtingą, kad nenusiviltumėte. Prireiks keturių gijų storų vilnonių siūlų. Darbas eisis greitai. — Turėjau didžiulį pintą krepšį, prikrautą įvairiausių spalvų minkštų siūlų. — Gal nuskambės savanaudiškai, bet noriu duoti vieną patarimą. Pirkite tik kokybiškus siūlus. Juk ketinate investuoti savo laiko ir pastangų. Jeigu pasirinksite prastus siūlus, nusivilsite dar nė nepradėjusios.

— Pritariu iš visos širdies, — tvirtai pareiškė Žaklina. Žinojau, kad jai dėl to nebus sunkumų.

— O ką daryti, jei brangių neįperki? — šaltai paklausė Aliksė.

— Na, tada bus nelengva.

— Žadėjote lankantiems pamokas suteikti dvidešimties procentų nuolaidą siūlams. Ar nepersigalvojote?

— Nepersigalvojau, — patikinau aš.

— Gerai, nes mano piniginė neplyšta nuo žvangančiųjų. — Aleksė išsirinko švelnių baltos ir rožininės spalvų vilnos su akrilu siūlų kamuolį. — Kiek kainuoja?

— Penkis dolerius.

— Už vieną? — Aliksė nuoširdžiai išsigando.

Linktelėjau.

— Kiek reikėtų, jei užsimanyčiau iš jų megzti antklodėlę?

Žvilgtelėjau į modelio aprašymą ir apskaičiavau, kiek prireiktų tokių siūlų antklodėlei. Patikrinau skaičiuotuvu.

— Regis, užtektų penkių. Jei sumegztumėte tik keturis, penktą galėtumėte grąžinti.

Aliksė atsistojo, kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė suglamžytą penkių dolerių kupiūrą.

— Šią savaitę galiu sau leisti tik vieną. Kitą savaitę turėčiau pinigų antram, jei taip galima.

— Modeliui patarčiau rinktis tos pačios dažymo serijos siūlus. Aš atidėsiu, paskui susimokėsite.

Aliksė atrodė patenkinta.

— Gerai. Turbūt ponia, ištekėjusi už to puošeivos architekto, galėtų nusipirkti visus jūsų siūlus.

— Mano vardas Žaklina. Prašyčiau taip ir kreiptis.

— Visos išsirinkite siūlus, — skubiai įsiterpiau, kol Aliksė nespėjo peršokti per stalą ir pulti Žaklinos. Deja, vyresnioji moteris neatrodė draugiškai nusiteikusi. Jos manieros, nors ir kitokios, buvo nedaug geresnės už Aliksės.

Žaklina sėdėjo viena ir užėmė pusę stalo. Atėjusiai Kerol teko atsisėsti prie Aliksės. Iš Žaklinos elgesio buvo aišku, jog ji pratusi, kad kiti jai stengiasi įsiteikti. Ir to pageidavo ne vien per pamokas, bet ir gyvenime.

Mintyse svarsčiau, kaip man baigsis sumanymas organizuoti mezgimo pamokėles, ir, jeigu atvirai, nerimavau. Maniau... Tikėjausi užmegzti draugiškus santykius su pirkėjomis, bet pradžia nežadėjo nieko gera.

Per dviejų valandų pamoką mes šiaip taip išmokome išmegzti akį. Pasirinkau „uždėtosios akies“ metodą — lengviausiai išmokstamą, bet ne mano mėgstamiausią. Nenorėjau per pačią pirmą pamoką išgąsdinti trijų savo mokinių.

Baigiantis pamokai turėjau pagrindo suabejoti savo pedagoginiais gebėjimais. Kerol greitai perkando metodą, bet Aliksė nuolat painiojosi. Neką geriau sekėsi ir Žaklinai. Galiausiai pulsavimas galvoje man ėmė pranašauti galvos skausmą, jaučiausi it bėgusi maratoną.

Nepagelbėjo nė Margaretės skambutis prieš uždarymą.

— „Geri siūlai“, — atsiliepiau spausdama ragelį su viltimi, kad mano balsas skamba žvaliai ir paslaugiai.

— Čia aš, — sausai dalykiškai pareiškė sesuo. Su tokiu balsu galėtų dirbti mokesčių inspekcijoje. — Reikia pasitarti dėl Motinos dienos.

Ji buvo teisi. Per rūpesčius dėl krautuvėlės buvau visai užmiršusi.

— Taip, reikia nudžiuginti mamą.

Pirmą kartą Motinos dieną švęsime be tėčio. Supratau, kad visiems bus nelengva, o ypač mamai. Kasmet, užmiršusios nesutarimus, mudvi su Margarete stengdavomės ją pradžiuginti.

— Mergaitės siūlo pasikviesti ją šeštadienį pietų. Sekmadienį važiuojame pas Meto mamą.

— Puiki mintis, bet šeštadienį dirbu krautuvėlėje.

Žinojau, kad šeštadieniais prekyba verda. Negalėjau sau leisti nedirbti. Laisvadienį turėjau pirmadieniais.

Kai sesuo po trumpos pauzės prabilo, jos balsas skambėjo piktdžiugiškai. Netrukus supratau kodėl.

— Jeigu negali ištrūkti, aš su mergaitėmis pasikviesiu mamą šeštadienį, o tu ją aplankyk sekmadienį.

Tai reiškė, kad Margaretei nereikės dalytis mama su manimi. Mamos dėmesys atiteks jai. Dėl to Margaretė taip ir suplanavo. Nesuprantu“ kodėl ji amžinai jaučiasi tarsi varžybose.

— A... — Tikėjausi pasimatyti su visais.

— Juk sekmadienį nedirbsi?

Aš nusiminiau.

— Ne, bet... Gerai, jei jau taip nori.