Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Prašom, — tarė ir įžengė į savo miegamąjį. Nusimetė chalatą, atsisėdo ant karališko dydžio lovos, nukrautos dekoratyvinėmis pagalvėlėmis, ir perbraukė ranka per nėriniuotą užtiesalą. Numetusi į šalį šiltą antklodę įslydo tarp vėsių paklodžių ir susidėjo pagalvėles taip, kad būtų patogu skaityti.

Girdėjo, kaip Risas virtuvėje nuskalavo lėkštę ir įdėjo į indaplovę. Netrukus darbo kambaryje ėmė dūgzti televizorius. Ji jau ketino piktintis, bet Risas pritildė.

Žaklina paskaitė gal dešimt minučių, kol pagaliau ašaros užtemdė akis. Ji nesuprato, ko verkia. Pasilenkusi per lovos kraštą ir iš dailios dėžutės prie naktinio staliuko išsitraukė nosinę.

„Tiesiog visko per daug“, — nusprendė ji. Nesavalaikis nėštumas, apsižodžiavimas su Polu, netikėtas Rišo pasirodymas namie šįvakar. „Koks nevykęs gyvenimas. Bus iš ko pasišaipyti draugėms“, — karčiai galvojo ji. Ponia Donovan ir jos prasčiokė marti. Nėščia prasčiokė marti, meilės apakintas sūnus ir palaidūnas vyras.

Vis dėlto ji žūtbūt įrodys Polui ir Risui būsianti gera močiutė.

7

KEROL ŽIRARD

Puikiai nusiteikusi Kerol ruošė ketvirtadienio vakarienę. Dagas turėjo pasirodyti bet kurią minutę. Ji nekantravo apiberti jį naujienomis. Supjausčiusi vištienos krūtinėlę mažais kvadratukais užpylė sojos padažu pamarinuoti, kad paruoštų vyro mėgstamą troškinį.

Kai atsidarė durys ir įėjo Dagas, ji pasitiko jį su šypsena.

— Labas, brangioji, — pasisveikino jis, pasikabino kostiumo švarką ir įėjo į virtuvę. Kerol puolė jam į glėbį ir karštai prisispaudė lūpomis. Bučinys buvo ilgas, aistringas, išduodantis nekantrų norą mylėtis.

— Kam esu skolingas už tokį sutikimą? — paklausė Dagas ir atsilošęs įsmeigė į ją tingų, klausiamą žvilgsnį.

— Puikiai praleidau dieną.

— Papasakok.

Paleidęs Kerol iš glėbio jis ėmė žiūrinėti laiškus, žmonos sudėtus ant virtuvinio stalo.

— Kai išėjai į darbą, vėl nužygiavau į antradienį aptiktą siūlų krautuvėlę. Lidija buvo sakiusi, kad iki pamokos penktadienį galiu nebeužsukti, bet norėjau išsirinkti virbalus ir siūlus antklodėlei. Įdomu, ką pasakysi, kai pamatysi paveiksliuką. Man labai gražu. — Kerol nuskubėjo į kitą kambarį ir netrukus pasirodė su paveiksliuku ir baltų siūlų kamuoliuku. — Gražu, ar ne?

Dagas įsistebeilijo į siūlus lyg nesuprasdamas, kaip tokie paprastučiai dalykai gali taip džiuginti.

— Kaip tu nesupranti? — tebedžiūgavo Kerol. — Dagai, mes turėsime kūdikį! Nė trupučio neabejoju. Šįkart viskas bus kitaip. Savaitės pradžioje jau maniau nebeištversianti šitos agonijos. Taip sunkiai ėjosi. Ir staiga gimė viltis, tikra viltis. Ak, Dagai! Dagai, mes tikrai turėsime kūdikį. Ji matė, kad ir Dagą sujaudino jos įkarštis. — Kūdikį, — pakartojo drebančiu iš susijaudinimo balsu ir suėmusi jo laisvąją ranką priglaudė delną sau prie plokščio pilvo.

Jie žiūrėjo vienas į kitą, aistra įkaitino jo žvilgsnį. Metęs laiškus ant grindų Dagas suspaudė ją glėbyje. Pasipylė karšti, aistringi bučiniai. Po kelių augančios aistros minučių jis kiek atsitraukė ir sugriebė dantimis jos apatinę lūpą. Pažįstanti vyro norus ir poreikius Kerol lėtai bangavo klubais, dar labiau jį jaudindama, ir šnibždėjo jam vienam skirtus aistringus pažadus.

Dagas tyliai suaimanavo ir vėl ją pabučiavo.

— Juk žinai, kaip mane veikia tokie tavo žodžiai.

— Žinau, kaip mane veiki tu, — atšovė ji.

Kai klupdami juodu įgriuvo į svetainę, Kerol palaidinė buvo prasegta ir nusmaukta nuo pečių. Rankos susipynė, kikendami jie griuvo ant sofos, nekantraudami užbaigti pradėtą darbą.

— Mes per seniai vedę tokiam pašėlusiam seksui, — sukrizeno Dagas ir nusiplėšęs kaklaraištį pradėjo atsisegioti marškinius.

— Gal nori atidėti vėlesniam laikui?

— Ne, — suriaumojo jis.

Ir Kerol nenorėjo. Spontaniška aistra be galo skyrėsi nuo jiedviem įprasto sekso pagal grafiką. Tai, kas kadaise buvo impulsyvu ir natūralu, ilgainiui tapo rutina, tokia kasdieniška kaip apsilankymas pas gydytoją. Svarbiausia buvo — laikas, įtaikyti į ovuliacijos dienas, o tikslas — apvaisinimas. Pirmąkart per kelerius metus jie mylėjosi atsipalaidavę. Kai Dagas nusitraukė kostiumines kelnes, o Kerol išslydo iš savo treninginių, ji krito aukštielninka ant sofos ir išskėtė rankas pasitikti vyro.

Dagas palinko virš jos ir Kerol užsimerkusi mėgavosi nuostabiu pojūčiu, kai jųdviejų kūnai susijungia. Štai kaip reikia mylėtis. Ji buvo jau kone pamiršusi aistros skonį, svaigų troškimą būti kartu.

Kerol apsivijo rankomis Dagui apie kaklą ir panardino pirštus į tamsius tankius plaukus. Ji aikčiojo ir rietėsi pasitikdama jo siūbavimus, užvaldyta meilės akto šilumos ir džiaugsmo.

Paskui jie dar ilgai gulėjo apsikabinę, brangindami kiekvieną akimirką drauge. Abu tylėjo. Kerol pamanė, kad iš baimės lengva prarasti ramybę, apjungiančią kūnus ir sielas. Artumas lyg užantspaudavo jų giliai įsišaknijusią meilę, atsidavimą vienas kitam ir tvirtą tikėjimą, kad vieną gražią dieną juodu taps tėvais. Ji tuo neabejojo. Patikėjo tą dieną, kai įžengė į siūlų krautuvėlę ir sužinojo, kad pradedančiosios mezgėjos bus mokomos megzti antklodėlę kūdikiui. Tai buvo ženklas.

Dar po akimirkos Dagas kilstelėjo galvą ir pabučiavo ją į kaktą.

— Aš myliu tave.

Aptingusi, patenkinta ji šyptelėjo vyrui.

— Ir aš tave. Tikiu, kad mažasis Kameronas didžiuosis savo tėveliu.

— Norėjai pasakyti — mažoji Kolina.

— O gal gims dvyniai?

— Būtų gerai. Kuo daugiau, tuo smagiau.

Jie glostė vienas kitą žvilgsniais, kol tapo nebepatogu gulėti nekeičiant padėties. Kerol apsivilko palaidinę ir pakėlė siūlų kamuoliuką. Jai patiko jį gniaužyti. Kai megs kūdikiui antklodėlę, būsimas kūdikėlis sulig kiekviena kilpa ir eile jus jos meilę.

Kai Kerol po vakarienės dėjo indus į indaplovę, suskambėjo telefonas. Dagas jau buvo įsitaisęs prie televizoriaus ir viena ausimi klausydamasis žinių skaitinėjo laikraštį. Pervertęs sporto puslapius pamatė, kaip Kerol virtuvėje pakėlė telefono ragelį.

Aparatas atpažino numerį. Iš savo mobiliojo skambino Kerol brolis Rikas, Aliaskos oro linijų pilotas. Jis gyveno Aliaskos sostinėje Džune, ten pat ir jo buvusi žmona Elė. Rikas darbo reikalais dažnai buvo jo Sietle, bet vis pritrūkdavo laiko susitikti su Kerol.

— Labas, vyresnėli, — džiugiai pasisveikino Kerol.

— Kerol, koks laimingas balsas. Gal tu?.. — Brolis neryžtingai nutilo, bet Kerol suprato, ko jis klausia.

— Dar ne. Mudu su Dagu stengiamės ištisomis paromis. — Ji koketiškai žvilgtelėjo į vyrą, bet šis įnikęs į laikraštį nepastebėjo. — Ar ilgai būsi mieste?

— Šiandien ir iki panašaus laiko rytoj. Išskrendu pavakare. Gal susitiktume? Nebūtinai šįkart, jei tau neišeina, bet norėčiau pasimatyti.

Kerol skubiai pažvelgė į kalendorių.

— Mielai.

Brolis retokai siūlydavo susitikti. Ji pasistengs pasimatyti.

— Gal per pusryčius?

— Juk žinai, kad nesu vyturys.

Kerol prisiminė, kaip sunkiai brolis keldavosi į mokyklą.

— Tiesa, — sutiko ji.

— Ką veiki per dienas? — pasidomėjo Rikas.

— Šį bei tą. Triskart per savaitę rytais su Dagu einame į sporto salę, o ryt po pietų pradėsiu mokytis megzti.

— Megzti? Tu?

— Taip. Jei būsi geras, išmokusi numegsiu tau megztinį.

— Ar išmargintą airiškais raštais?

— Bus gerai ir lygus reglano rankovėmis.