Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Brolis sukikeno.

— Neįsivaizduoju savo sesers, valdžiusios dviejų šimtų milijonų vertės investicinį fondą, su virbalais rankose.

— Lavink vaizduotę, nes taip ir bus. — Kerol pagalvojo, kad kažkas jam neduoda ramybės. — Gal nori su manimi aptarti ką nors konkretaus?

Rikas ne iškart atsakė.

— Jau senokai nesikalbėjome, — pasakė. — Pamaniau, gal pavyks atsigriebti, ir tiek.

— Norėčiau. Atrodo, rytoj neišeis. Kada vėl čia būsi? — Ji klausėsi sklaidomų popieriaus lapų šlamesio, buvo aišku, kad Rikas žiūrinėja darbo kalendorių. — Gal užsuktum pas mus vakarienės? — pasiūlė.

— Atskrisiu kitą savaitę. Ar judviem su Dagu tinka? — Jis pasakė datą ir Kerol užsirašė ant sieninio kalendoriaus.

Stovėjo su pieštuku rankoje. Brolio skambutis jos nestebino, bet jis retokai taip atkakliai siūlydavo susitikti.

— Gal kas nors nutiko, Rikai?

Nuo skyrybų prabėgo jau metai. Jis apie tai kalbėdavo šaltai ir abejingai, bet Kerol nujautė, kad išsiskyrimas jį labai įskaudino. Ji nežinojo, kodėl Elė panoro skirti, bet spėjo, kad priežastis susijusi su Riko darbu. Nelengva išlaikyti santykius su vyru, taip retai būnančiu namie. Elė buvo užsiminusi apie Riko neištikimybę, bet Kerol netikėjo. Jos brolis žmonos neapgaudinėtų. Tik ne jis.

— Lyg ir nieko, dabar nenoriu gilintis. Tau tikrai nereikia nerimauti, — pridūrė atsikrenkštęs. — Pasikalbėsime kitą savaitę vakarieniaudami.

— Nekantriai lauksiu, — atsakė Kerol. — Kada matei mamą ir tėtį?

— Prieš savaitę buvau Portlende. Jie gyvi ir sveiki.

— Puiku.

Kerol dar kelias minutes mandagiai šnekučiavosi su broliu. Ragelį padėjo susiraukusi — nedavė ramybės mintis, kad Rikas turi bėdų.

— Ar skambino Rikas? — paklausė Dagas iš svetainės.

— Susitarėme kitą savaitę drauge pavakarieniauti.

— Senokai jo nematėm.

Kerol įsliūkino į kambarį ir prisėdo ant Dago fotelio atramos.

Jis pažvelgė į žmoną.

— Kas yra?

Ji papurtė galvą.

— Nežinau, bet mano broliui kažkas darosi. — Nukorusi ranką už fotelio atlošo Kerol pasilenkė ir pabučiavo Dagą į viršugalvį. — Pažadėk, kad visada mane mylėsi.

— Jau pažadėjau. — Jis iškėlė kairiąją ranką ir parodė sutuoktuvių žiedą. — Esu tavo, nori to ar ne.

Kerol atsirėmė vyrui į petį.

— Turbūt dar niekada tavęs taip smarkiai nemylėjau kaip šią akimirką.

— Malonūs žodžiai vyro ausiai, — atsakė jis, apkabino ją per juosmenį ir pasisodino ant kelių. Kerol įsitaisė jo glėby, dėkinga ir broliui už pažintį su Dagu, ir vyrui už jo meilę. Vis dėlto negalėjo pamiršti Riko skambučio, kamavo nuojauta, kad atsitiko kažkas labai rimta. Na ir kas, kad liepė nesijaudinti? Ji bejėgė.

8

ALIKSĖ TAUNSEND

Aliksė gailėjosi užsirašiusi į mezgimo pamokas, bet dabar jau šaukštai po pietų. Gavusi savaitinį algos čekį ji sugrįžo į „Gerus siūlus“ susimokėti už pamokas. Neapgalvotas poelgis, tikra kvailystė švaistyti pinigus kažkokiam mezgimui. Kuo daugiau ji galvojo, tuo labiau širdo. Pasidavė paikai vaikystės svajonei apie tobulą motiną. Aliksė turėjo motiną, bet anaiptol ne tobulą.

— Atėjo Džonas, — sušnibždėjo Lorelė ir šmurkštelėjo už Aliksės, kuri stovėjo anapus prekystalio. Draugė jau pusmetį susitikinėjo su nuolatiniu videotekos klientu. Aliksei Lorelės vaikinas buvo šlykštus. Na ir kas, kad patrauklios išvaizdos ir kostiumuotas, Aliksė pastebėjo, kokius filmus jis nuomojasi — vien su ženklu „S“ ir kuo labiau iškrypėliškus.

Iš pradžių Džonas rodė dėmesį Aliksei, bet nesulaukė atsako. Lorelei jis iškart patiko. Jai atrodė, kad jis — pasaulio ašis. Naudotų automobilių pardavėjas Džonas Marėjus Lorelei tiko, nors Aliksė vis bandė draugei pakuždėti, kad ši verta geresnio. Aliksė numanė, kad Lorelės nuolankumo priežastis — antsvoris. Lorelė svėrė beveik šimtą kilogramų ir, regis, buvo įsitikinusi, kad nesusiras vaikino. Negelbėjo ir šviesios tiesių, ilgų, plonų, retokai plaunamų plaukų sruogos. Jos drabužių spintoje tebuvo džinsai, sportiniai marškinėliai — dauguma išrašyti keiksmažodžiais ar beprasmiais posakiais — ir išeiginė palaidinė. Aliksės pastangos įsiūlyti jai odinių drabužių ir juodas kelnes nuėjo perniek. Ir vis dėlto kad ir kiek sverdama, kad ir kaip rengdamasi Lorelė verta didesnės pagarbos negu jai rodė Džonas.

Net ir visiškai kitoks Džonas Aliksės nesudomintų. Jai į akį buvo kritęs kitas. Kai jis užsuko pastarąjį kartą, Aliksė pasistengė būti prie prekystalio ir nugirdo, kaip jis prisistatė — Džordanas Terneris. Išvaizda visai neypatinga. Eilinis švariai nusiskutęs vyrukas malonia šypsena ir šiltomis rudomis akimis. Išsinuomotų vaizdajuosčių sąrašas rodė, kad jis nesimėgauja ištvirkėliškomis scenomis kaip Lorelės iškrypėlis. Džordanas nesirinko ir smurto filmų. Paskutinį kartą išsinešė „Melą dėl tiesos“ bei „Buką ir bukesnį“ — visiškai nekaltas juostas, palyginti su Gražuoliuko sąrašėliu. Kadaise, kai buvo šeštokė, Aliksė pažinojo vieną Džordaną Ternerį. Jo tėvas buvo pastorius. Ji keliskart buvo nuėjusi į bažnyčią, nes Džordanas pakvietė. Taigi pirmasis „pasimatymas“ buvo bažnyčioje. Tai bent pokštas!

— Pridenk mane, — jai už nugaros sušnibždėjo Lorelė.

— Lorele! — užprotestavo Aliksė. Ji pyktelėjo, nes gerai žinojo, kas dedasi už užrakintų kabineto durų, kai ten įslysta Lorelė ir Džonas.

Prisižiūrėjęs ištvirkėliškų filmų Džonas įkaitęs grįždavo į videoteką ir skirdavo Lorelei dešimt minučių. Išeidamas apipildavo ją pažadais kur nors nusivesti. Kartais nusivesdavo — skirdavo šiek tiek dėmesio, kad jo nepavarytų. Tas bičas — liurbis, bet Lorelė nepaklausys Aliksės, kol pati nepraregės.

— Aš greitai, — sukikeno draugė ir tempdama už rankos Džoną nuskubėjo į kabinetą.

Dar gerai, kad nedaug darbo. Iki devintos vakaro dauguma norinčių išsinuomoti filmą jau būna tai padarę. Prie lentynų dairėsi tik keturi ar penki lankytojai. Paskendusi mintyse Aliksė pelkelė galvą ir nustebo — priešais ją stovėjo jos svajonių vaikinas. Džordanas Terneris priėjo prie prekystalio.

— Atsiprašau, — tarė jis, — nenorėjau išgąsdinti.

Netikėtai užkluptai Aliksei prireikė kelių akimirkų susitvardyti. Ji patraukė pečiais ir abejingai paklausė:

— Ar galėčiau padėti?

— Gal pažiūrėtumėte, ar nepaimta „Matrica“?

— Žinoma. — Aliksė pasisuko prie kompiuterio ir suspaudė filmo pavadinimą. Nors neišsidavė — bent jau to tikėjosi, širdis pašėlusiai daužėsi. Ketvirtadienį ji Džordano nelaukė. Paprastai jis užsukdavo antradieniais.

— Ieškojau lentynoje, bet neradau.

— Visos vaizdajuostės išnuomotos, — atsakė Aliksė, spoksodama į kompiuterio ekraną. — Gal pasiūlyti kokią nors panašią?

Pagalvojęs vaikinas papurtė galvą.

— Ačiū, ne.

Pasidėjęs ant prekystalio „Sugauk, jei gali“ jis sumokėjo už nuomą. Kol ji galvojo, kaip jį sulaikyti, Džordanas apsisuko ir išėjo.

Prie prekystalio išdygo Lorelė, iš paskos atsivilko Džonas. Merginai ant kaklo — bučinio žymė, palaidinė užsegiota bet kaip. Aliksė dėbtelėjo į Džoną. Šis atsakė tuo pačiu ir kažką sušnibždėjo Lorelei į ausį. Aliksė žodžių negirdėjo, bet numanė. Lorelė ryžtingai papurtė galvą.

Po minutės Džonas jau buvo dingęs, bet Aliksei atrodė, kad jis čia trynėsi visą amžinybę.

— Susitiksiu su juo po darbo, — ramiai pranešė Lorelė. — Pakvietė vakarienės. — Spindinčios jos akys reikalavo nepeikti Džono, bet Aliksė neketino paklusti.