Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Mano močiutė buvo puiki mezgėja, — tarė Bredas. — Girdėjau, pastaraisiais metais mezgimas vėl populiarus.

Jis populiarus jau senokai, bet aš nepuoliau taisyti. Po šimts, Bredas labai patrauklus, ypač kai šypsosi, o šypsosi jis visą laiką. Akys tamsiai mėlynos. Moterys tokias pastebi iš tolo. Nebuvo labai aukštas, bet man tai patiko. Aš pati vos metro šešiasdešimt. Atsidūrusi prie metro aštuoniasdešimt ar dar aukštesnio žaliūko jaučiuosi nejaukiai. Bredo ūgis man tiko, čia ir visa bėda. Nenorėjau pastebėti nei berniukiškai žaismingai ant kaktos užkritusių tamsių plaukų, nei plačių, ruda uniforma aptemptų pečių. Bet pastebėjau... ir ne vien tai.

— Ką mezgate? — paklausė jis, mostelėjęs ranka mano mezginio link ir nelaukęs atsakymo pridūrė: — Primena kojines.

— Taip ir yra.

— Bet virbalai tik du. Močiutė kojines megzdavo gal pustuziniu.

— Čia žiediniai virbalai. Šiuolaikiškesni, — paaiškinau aš, iškeldama įpusėtą mezginį jam apžiūrėti. Atrodė, kad Bredui įdomu, ir aš toliau tarškėjau, turbūt suteikdama daug daugiau informacijos, nei jis norėjo. — Dar prieš kelerius metus kojinės buvo mezgamos penkiais virbalais, o dabar galima megzti dviem žiediniais arba net vienu, tik metro ilgio. Ir atkreipkite dėmesį į siūlus, — nesilioviau. — Toms juostelėms siūlo nekeičiau. Juostelė daroma iš to paties siūlo.

Bredas palietė siūlą, atrodė rimtai susidomėjęs.

— Ar seniai mezgate?

— Beveik dešimt metų.

— Panaši į gimnazistę, o jau esate siūlų krautuvėlės savininkė.

Man toks komentaras ne naujiena. Atsainiai šyptelėjau, bet, tiesą sakant, anoks čia komplimentas.

— Laikas grįžti prie darbo, — tarstelėjo Bredas, kai nebesistengiau palaikyti pokalbio. Būtų smagu dar keletą minučių pasišaudyti maloniais žodžiais, bet neabejojau, kad jis skuba. Tam tikra prasme ir aš skubėjau. Be to, nemoku flirtuoti.

— Prieš išeidamas galėčiau jums padėti sukrauti dėžes. Jos sunkesnės negu atrodo.

— Susidorosiu, ačiū. — Pradžiuginta draugiško Bredo apsilankymo net užmiršau, kad jis atvežė naujų siūlų. Vienas iš siūlų krautuvėlės savininkės statuso teikiamų privalumų — galimybė įsigyti siūlų didmenine kaina. Nežinodama, kokie patiks mano pirkėjoms, užsisakiau visokių. Pirmu užsakymu užsiprašiau dvidešimties spalvų grynos vilnos siūlų. Turėti vilnos privalu, ypač kai tokie populiarūs veltiniai rankdarbiai. Mezginys numezgamas didesnis, tada skalbiamas karštame vandenyje ir siūlai susivelia. Be to, užsisakiau medvilninių siūlų — man tokie labai patinka. Pastaruoju metu mėgstami ploni vilnoniai siūlai ir iš Europos įvežami kiliminiai. Tikėdamasi, kad labiausiai pirks vilną su akrilu, užsisakiau visų pagrindinių spalvų, ir dar tų, kurios, pasak mano mezgimo žurnalų, šiais metais itin madingos. Daugumą siuntų gavau dar iki krautuvėlės atidarymo, o mažesnės tebeplaukė.

— Ar gyvenate kur nors netoliese? — paklausė Bredas ir pasikišęs po pažastimi važtaraštį stumtelėjo vežimėlį.

— Virš krautuvėlės turiu butuką.

— Tai gerai. Čia neįmanoma rasti aikštelės automobiliui.

Tarsi nežinočiau. Pagalvojau, kur jis paliko savo furgoną.

Turbūt tolokai. Mano pirkėjoms teks pasistatyti automobilį už kvartalo ar net kelių. Nerimavau, kad daugumai toks vargas atrodys per didelis. Alėja už krautuvėlės nebuvo užtverta, tačiau vienai joje nesmagu net dieną, juolab vakare.

— Ačiū, Bredai, — padėkojau, kai jis stumtelėjo duris.

Jis žvaliai pamojavo ir dingo. Man pasirodė, kad nusigręžė saulė. Atpažinau tą jausmą: apgailestavimas buvo sumišęs su kančia. „Dabar tam ne laikas ir ne vieta“, — sudraudžiau save.

Jei užsigeisčiau troškintis savigailos sultyse, reikėtų susirasti Eriko Klaptono kompaktinę plokštelę ir kelis liūdnus filmus. Itin sunkiais atvejais padeda ledai.

Man niekas netrukdo užmegzti santykių. Niekas, išskyrus mano baimes. Gerasis Dieve, man jau trisdešimt. Gerai, reikia pripažinti tiesą: nenoriu rizikuoti įsimylėti, nes santykiai greičiausiai vis vien nutrūks. Keliskart bandžiau. Kai pasisakydavau dukart įveikusi vėžį, visų išgirdusiųjų žvilgsnyje iškaitydavau tą patį. Negaliu pakęsti tokio žvilgsnio. Atsargaus — gailestis ir liūdesys jame būdavo sumišęs su nusivylimu ir užuojauta.

Lūžis neretai būna staigus. Žinau, kad iš pirmo žvilgsnio daug žadantys santykiai netrukus ims merdėti. O su jais ir moteriškos viltys turėti vyrą ir vaikų — savo šeimą.

Suprantu — atrodau nugrimzdusi į savigailą. Tenka pripažinti, kad vengiu temos apie vyrus ir artimus santykius. Net draugės su manimi kartais jaučiasi nejaukiai. Stengiuosi vyti tokias mintis. Tikrai turiu kuo džiaugtis ir dėl šventos ramybės stengiuosi galvoti apie tai.

Kalbant tiesiai šviesiai, aš nemoku draugauti. Taip buvo ne visuomet. PV (prieš vėžį) buvau populiari ir graibstoma. Turėjau daug draugų — vaikinų ir merginų. Visi mano vaikinai galiausiai pasipustė padus. Tiesą pasakius, aš to ir tikėjausi, o drauges atstūmiau pati. Suprantu, kad elgiausi kvailai, bet nebepajėgiau klausytis apie jų linksmus nuotykius. Pažvelgusi atgal suprantu, kad pavydėjau. Troškau būti tokia kaip jos: naktimis nemiegoti, juoktis ir paslapčia šnibždėtis, bėgioti į pasimatymus, pažinti gyvenimą. O mano kasdienybė buvo daktarai, ligoninės ir eksperimentiniai vaistai. Nebepavyko susigrąžinti to, ką iš manęs pavogė vėžys. Aš neturiu artimų draugų, ir sulaukusi trisdešimties ėmiau baimintis, kad nebemokėsiu užmegzti draugystės.

Nuvijau šalin mintis apie Bredą Gečą.

Atplėšusi dėžes rūšiavau savo lobį, kai už vitrinos šmėstelėjo ruda uniforma. Ankstesnis ryžtas išgaravo, pasukau galvą vildamasi pamatyti pralekiantį Bredą. Nudžiugau, kai jis smarkiai pastūmęs duris įvirto į vidų.

— Lidija, ką veikiate šiandien po darbo?

Iš nuostabos man išdžiuvo burna.

— Ką veikiu? — pakartojau klausimą.

— Suprantu, kad paskutinę minutę, bet gal galėčiau jus pakviesti vakarienės?

Aš vėl sumikčiojau plėšoma noro priimti kvietimą ir supratimo, kad galiausiai liksiu prie suskilusios geldos.

— Nepykit, — stengiausi parinkti tinkamą intonaciją, — jau turiu planų vakarui.

Nutylėjau, kad buvau sumaniusi išmegzti kulną. Jam nereikia to žinoti.

— Tai gal rytoj? Mano buvusioji dviem dienoms pasiima sūnų. Pamaniau, galėtume susitikti ir...

Kol nepasidaviau pagundai, skubiai papurčiau galvą.

— Atleiskit, negaliu.

Bredo šypsena išblėso. Tikriausiai moterys retai jį atstumia.

— Tai iki pasimatymo.

— Taip, — sušnibždėjau gniauždama ryškiai geltonų vilnonių siūlų kamuoliuką, — iki pasimatymo.

6

ŽAKLINA DONOVAN

Išsitiesusi burbuliuojančioje vonioje Žaklina skaitė naujausią bestselerį iš detektyvų serijos. Išgirdusi uždaromas duris pakėlė akis nuo knygos.

Antradieniais Risas grįždavo labai vėlai. Kurį laiką jo vėlavimai gramzdindavo Žakliną į begalinius svarstymus apie galimą vyro buvimo vietą ir ją baisiai trikdė. Meilužės tema ne iš tų, kurią žmona gali aptarti su vyru, todėl Žaklina davė valią vaizduotei. Jau prieš daugelį metų susitaikė su mintimi, kad jos vyras turi kitą moterį. Ne viena jos vadinamoji draugė maloningai informavo mačiusi Risą blondinės draugijoje. Įdėmus anuliuotų čekių ir kreditinės kortelės sąskaitos išrašų tyrimas versiją patvirtino.

Blondinė. Vyrai baisiai banalūs.

Žaklina nebesigilino — nusprendė apsimesti, kad ir santuoka, ir gyvenimas klostosi puikiai. Tai anaiptol nereiškė, kad mintys apie meilužę blondinę neskaudino. Rišo išdavystė paliko gilų randą, bet Žaklina buvo pakankamai subrendusi nerauginti nuoskaudų. Ponas Dievas žino, kad vyras jau kelerius metus nelanko jos lovoje. Aišku, kad jį patenkina meilužė.