Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Dėl teisybės reikia pasakyti, kad atskiri miegamieji buvo įrengti abipusiu sutarimu. Netrukus po vestuvių ji pagimdė privalomą atžalą. Po deramos dvejų metų pertraukos bandė pradėti antrąją. Bet patyrusi du vėlyvus persileidimus, po kurių išgyveno depresiją, Žaklina prarado viltį.

Polas užaugo per greitai. Rodos, pernakt tapo koledžo studentu. Kai sūnus išsikraustė į bendrabutį, Žaklina atsargiai pasiūlė Risui užimti laisvą miegamąjį. Jau kitą dieną jis persinešė daiktus. Toks skubotumas ją truputį nuvylė, bet atnešė ir palengvėjimą.

Tiesą pasakius, seksas jai tebuvo prievolė. Prakaituoti, dūsauti, trintis ir iš visų jėgų apsimesti, kad patinka — paprasčiausiai kvaila. O kadaise ir jai patiko meilės aktas, ypač iš pradžių ir dar kurį laiką po Polo. Ko gero, viskas būtų kitaip, jeigu jai būtų pavykę išnešioti antrą vaiką. Žaklina svajojo apie dukterį, bet jos svajonei nelemta išsipildyti. Pergalvojusi pastarųjų dvidešimt metų įvykius ji nusprendė, kad dėl sumažėjusio seksualinio potraukio kaltas nerimas, o gal ir kaltės jausmas. Dabar jau jokio skirtumo. Ji neketino lankytis pas psichoterapeutus ir susigūžus ant sofutės ieškoti priežasčių.

Neišsipildžiusi svajonė apie dukterį — vienas didžiausių Žaklinos gyvenimo nusivylimų. Prieš daugelį metų, kai jai buvo itin sunku, Risas guodė sakydamas, kad Polo žmona jiems bus kaip duktė. Ir štai kokia paguoda!

Žaklina nejučia susigūžė. Temė Li tokia tolima nuo susikurto dukters paveikslo, kad apie tai neverta nė galvoti.

— Džeke, ar tu namie?! — šūktelėjo Risas iš koridoriaus, vedančio į atskirus miegamuosius.

— Maudausi, — atsakė ji, dėdama į šalį knygą. Dar tik po septynių. Gal jo dėmesys tai moteriai išblėso? Kvepiantis, burbuliuojantis vanduo suvilnijo jai stojantis. O gal kas nors negerai? Bet jokia mintis nešovė į galvą. Žaklina nusitraukė nuo šilto „gyvatuko“ didžiulį minkštą rankšluostį. — Gal kas nors nutiko?

Risas trumpai pasibeldė į vonios duris ir nelaukdamas atsakymo įėjo. Ją pamatęs išplėtė akis, o ji stovėjo bežadė ir įraudusi nuo karšto vandens, įsivyniojusi į rankšluostį.

— Ko tau čia? — griežtai paklausė Žaklina, sutrikusi, kad ją užklupo pusnuogę. Jos kūnas buvo išpuoselėtas, patrauklus, kita vertus, amžius padarė savo: pilvukas ir krūtys nukarę — ko norėti iš moters, skaičiuojančios penktą dešimtį? Žaklina smarkiau susiveržė rankšluostį.

— Varai mane ir iš vonios?

— Norėčiau likti viena.

Jo žvilgsnis akimirką atrodė šaltas, bet netrukus jį pakeitė kasdienė abejinga išraiška.

— Norėčiau šnektelėti, kai galėsi.

— Gerai, — sumurmėjo ji.

Risas žengė atbulas ir uždarė paskui save duris.

Išlipusi iš vonios Žaklina susivokė drebanti. Ranka atsirėmusi į staliuką giliai įkvėpė, stengdamasi sugaudyti padrikas mintis. Nusišluosčiusi apsivilko atlasinius naktinukus ir tokį pat chalatą. Tvirtai susiveržusi per juosmenį stabtelėjo, kad nurimtų širdis, ir žengė pas vyrą.

Risą rado virtuvėje prie atidaryto šaldytuvo. Jis išsitraukė valgio dėžutę, kurioje Žaklina užvakar buvo parsinešusi pietų likučius. Ji retai ruošė valgį. Šias pareigas mielai perėmė namų šeimininkė Marta. Žaklina turėjo kitų pareigų ir nebesivargino virtuvėje. Risas dažniausiai valgydavo vienas, nes užsibūdavo kontoroje. Bent jau taip sakė.

— Kas atsitiko?

Užuot atsakęs, jis pakėlė dangtelį ir įdėmiai apžiūrėjo Cezario salotų su krevetėmis likučius. Regis, nepatiko. Tada užspaudė dangtelį ir įkišo dėžutę atgal į šaldytuvą.

— Ar turime kiaušinių?

— Atrodo, turime — atsakė ji, žengdama tarp jo ir šaldytuvo. — Gal iškepti omletą?

— Iškeptum? — nusistebėjo Risas.

Suirzusi Žaklina stvėrė nuo durelių lentynėlės kiaušinių dėžutę ir gabalėlį fermentinio sūrio.

— Ką veiki namie? — paklausė ji. Kadangi ruoš jam vakarienę, Risas galėtų bent jau atsakyti į klausimą. Pritūpęs ant baro kėdės jis žiūrėjo, kaip ji ištraukia mažą keptuvę ir deda ant kaitlentės.

— Gal turime grybų?

— Ne. Atsakyk į mano klausimą.

Risas sunkiai atsiduso.

— Gerai, nesakyk, — sumurmėjo Žaklina ir nusisuko. Pasiraususi daržovių pintinėje rado dar nesuvytusią žaliąją papriką, pusę svogūno ir susiraukšlėjusią cukiniją. Šią išmetė į šiukšlinę.

— Ar nusiuntei Polui ir Temei Li puokštę?

— Jei žadėjau, tai ir nusiunčiau, — atšovė Žaklina. Ji nebuvo pratusi aiškintis vyrui. Kodėl turėtų jam atsiskaityti? Be to, erzino vyro priekaištai dėl marčios.

— Gal kalbėjaisi su Polu?

Slėpdama nepasitenkinimą Žaklina suspaudė lūpas.

— Ne, bet Temė Li skambino ir dėkojo už rožes, — nenoriai tarė Žaklina. Tiesą sakant, Temė Li šūkčiojo iš džiaugsmo ir taip karštai dėkojo, lyg būtų pirmąkart pamačiusi tuziną rožių.

— Gal dar ką nors sakė?

— O ar turėjo? — atšovė ji. Žakliną tokia inkvizicija nervino, ir ji neketino to slėpti.

Risas nusuko žvilgsnį į šalį.

— Nežinau, juk kalbėjai tu.

— Pranešė džiūgaujanti dėl nėštumo. Pasak jos, tas nėštumas jiems netikėtas. — Žaklina laukė nesulaukė užmiesčio klubo draugių komentarų, kai šios sužinos, kad Temė Li laukiasi. Žaklina neslėpė nei savo jausmų marčiai, nei vilties, kad Polas susipras padaręs klaidą.

— Esu įsitikinusi, kad ji pastojo tyčia. — Žaklinai vien tokia mintis buvo bjauri. Temė Li puikiai suprato ką daranti. Kūdikis — ne didesnis atsitiktinumas nei tai, kas nutiko Perl Harbore.

— Tai Polo gyvenimas.

— Ar būtina tęsti šitą pokalbį?

Ji metė ant įkaitusios keptuvės gabalėlį sviesto. Palaukė, kol ištirps, ir subėrė supjaustytas daržoves. Nukreipusi pyktį į kiaušinius pramušė lukštus į lėkštutės kraštą ir išplakė iki putų.

— Ar užsirašei į mezgimo pamokas?

Risas buvo nusiteikęs klausinėti. Įnikusi į darbą Žaklina tylėjo. Pagalvojo, kad savo gyvenimo smulkmenas jis linkęs nutylėti. Pasvarstė — kaip jis reaguotų, jeigu klausinėti imtų ji. Tarkim, kodėl jis tokiu metu namie, užuot leidęs laiką su meiluže. Arba — iš kur toks netikėtas susidomėjimas, ką Žaklina veikia? Nusprendė neatsakyti.

Nesistebėtų, jei Risą jos tylėjimas supykdytų, tačiau jis nusijuokė.

— Iš ko juokiesi?

— Iš tavęs. Neįsivaizduoju tavęs su virbalais.

Žaklina nusprendė nereaguoti į pastabą. Nesuteiks jam džiaugsmo prisipažindama, kad jis ją erzina.

— Tu visai nepanaši į mano pažįstamas močiutes. Ypač tokia kaip vonioje — įraudusi, dailutė.

Žaklina ir vėl nutylėjo. Supylė kiaušinių plakinį ant pakepintų daržovių ir pridėjo saują tarkuoto sūrio. Įgudusia ranka pelkelė omleto kraštą ir apvertė. Kai plakinys apkepė — ji žinojo, kaip Risas mėgsta, įmetė omletą į lėkštę ir ištiesė vyrui.

Rišo akys dėkingai žybtelėjo.

— Taip ir nepaaiškinai, ko taip anksti grįžai.

Jis kartą jau neatsakė, įdomu, ar atsakys dabar.

— Norėjau valgyti, — paprastai atsakė jis ir kibo į kiaušinius su sūriu.

Kad ir kas nutiko, Risas nenorėjo jai sakyti. Dar minutėlę pastovėjusi Žaklina tarė:

— Einu į lovą skaityti.

Palikusi nešvarią keptuvę kriauklėje, kad Marta ryte išplautų, ji išėjo iš virtuvės.

Rišo balsas pasivijo ją tolokai nuėjusią.

— Džeke.

— Ką? — abejingai paklausė ji.

— Ačiū už vakarienę.

Žaklina garsiai atsiduso ir lėtai papurtė galvą.