Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Atrodo, jis puikiai nusiteikęs, — kandžiai sumurmėjo ji.

— Tiesa, — sutiko Lorelė. — Šiandien pardavė automobilį. Eisim švęsti.

— Gal iš pradžių žmoniškai užsisek palaidinę.

— Oi, — aiktelėjo Lorelė pažvelgusi žemyn ir kaipmat puolė persegti tris viršutines sagutes. — Ačiū.

Aliksė pakraipė galvą ir pakilo nunešti vaizdajuosčių į lentynas.

— Šiandien namo turbūt negrįšiu, — tęsė Lorelė. — Nelauk.

Aliksė nė neketino.

— Aš tau ne motina. Nesuk galvos.

— Motinai būtų vis viena. Paliko mane dėdei, kai buvau dešimties. Šlykščiajam dėdei.

Lorelės vaikystė nebuvo linksmesnė už Aliksės. Jiedvi susipažino prieš metus. Abi nakvodavo viešbučiuose — ne tuose, kuriuose būna šampūno. Kai gauni minimalų darbo užmokestį, negali sau leisti mokėti nuomos. Lorelei ir Aliksei prireikė šešių mėnesių, kol įsikraustė į dabartinį butą. Susiradusios tinkamą pastogę jos džiaugėsi taip, lyg būtų siūloma pilis. Abi drauge įstengė sumokėti nuomą. Kai prasidėjo renovacija, Aliksė ėmė būgštauti, kad gali atsidurti gatvėje. Sklandė gandai, kad gyvenamąjį pastatą įsigijo senąjį banką nusipirkusi kompanija.

Butą galėtum pavadinti skyle — grindys buvo įdubusios, į vonią įsigėręs purvas, lubos sutrūkinėjusios. Tačiau tai buvo pirmieji tikri Aliksės namai. Baldai turbūt nebūtų tikę nė labdaros organizacijai. Per kelis mėnesius jiedvi su Lorele po truputį juos susitempė. Nugirsdavo, kad kažkam nebereikalingi, arba tiesiog kur nors rasdavo.

Su tėvais merginos nebendravo. Aliksė buvo girdėjusi, kad tėvas gyvena kažkur Kalifornijoje. Juodu nesimatė dešimt metų, bet, jeigu atvirai, Aliksė jo nesiilgėjo. Tėvas nedėjo pastangų ją susirasti, ji irgi neketino ieškoti. Mama kalėjo už čekių klastojimą. To niekas nežinojo, tik Lorelė, kuriai Aliksė atsivėrė silpnumo akimirką. Aliksė parašė mamai kelis laiškus. Motina atsakė, prašė atsiųsti pinigų arba — dar blogiau — parūpinti nederamų dalykų.

Aliksė turėjo vyresnį brolį, bet Tomas susidėjo su gatvės gauja ir prieš penkerius metus mirė perdozavęs narkotikų. Jo mirtis ilgam ją prislėgė. Iki šiol slėgė. Ji turėjo tik Tomą, o jis pasitraukė, pasidavė. Sužinojusi apie jo mirtį taip pyko, kad, rodės, pati pribaigtų už tai, kaip su ja pasielgė. Paskui susirietė ant grindų į kamuoliuką, trokšdama vėl būti aštuonerių ir pasislėpti savo jaukiame, saugiame spintos pasaulėlyje.

Be Tomo ji suklupo — buvo neatsargi ir prisivirė košės. Ne iškart atrado savo kelią, bet galiausiai pavyko. Aliksė tvirtai apsisprendė nekartoti brolio klaidų. Nuo šešiolikos metų gyveno savarankiškai ir manė įdėjusi daug pastangų, kad išsaugotų šviesų ir blaivų protą. Žinoma, kelis kartus buvo surėmusi ragus su vaikinais iš policijos. Po to jai prižiūrėti buvo paskirta socialinė darbuotoja, bet Aliksė didžiavosi išvengusi rimtų nemalonumų ir apsieinanti be pašalpų.

— Tau šiandien skambino, — pranešė Lorelė prieš pat uždarant videoteką. — Norėjau pasakyti, bet pamiršau.

Jos neįstengė mokėti už telefoną namie, todėl nurodydavo darbo telefono numerį. Direktorių tai erzino.

— Kas galėjo skambinti?

— Kažkokia ponia Odei.

Po išpūsto skandalo dėl narkotikų socialinė darbuotoja ją persekiojo. Aliksė įkliuvo su Lorelės marihuana. Ji iki šiol neatleido draugei už tai, kad toji švaisto pinigus, o dar baisiau — marihuaną slėpė Aliksės rankinėje. Ne ji vartojo, bet jos priesaikų niekas nesiklausė. Teko nutilti ir susitaikyti su juodu įrašu savo byloje.

— Ko jai reikia? — paklausė Aliksė, nors suprato, kad ponia Odei tik atsakė į jos pačios skambutį. Prieš skirdama laiko, jėgų ir pinigų vaikiškos antklodėlės mezgimui Aliksė norėjo pasitikslinti, ar bus sutrumpintos visuomeninių darbų valandos.

— Ji pasakė sutinkanti ir pridūrė, kad tai padės tau suvaldyti pyktį. Nieko nesupratau.

— A.

Gerai, kad bent nepaminėjo mezgimo. Aliksei būtų tekę prisipažinti.

— Gal paaiškinsi?

Aliksė tvirtai sučiaupė lūpas.

— Ne.

— Juk mes kambariokės, Alikse. Gali manimi pasitikėti.

— Kurgi ne, — sušnypštė Aliksė. — Tikėjausi, kad pasakysi farams tiesą. — Ji neleis Lorelei pamiršti, kad prisiėmė jos kaltę.

— Gerai, — sutiko Lorelė ir iškėlė rankas, — tebūnie kaip nori.

Taip ir bus.

9

„Mes visos susijusios. Mezgimas padeda palaikyti ryšį su moterimis, praturtinusiomis mano gyvenimą“.

Dizainerė Ana Norling

LIDIJA HOFMAN

Jau ne vienus metus mokau žmones megzti, bet dar neteko dirbti su tokių skirtingų moterų būreliu. Jos neturėjo ničnieko bendra. Visos trys įsitempusios sėdėjo prie stalo krautuvėlės gilumoje ir nepratarė nė žodžio.

— Gal iš pradžių susipažinkime. Pasipasakokite, kodėl nusprendėte lankyti mezgimo pamokas, — pasiūliau aš ir galvos mostu paraginau prabilti Žakliną. Dėl jos labiausiai jaudinausi. Iškart supratau, kad ji iš aukštesnio visuomenės sluoksnio. Jos pirma reakcija pamačius Aliksę buvo prastai slepiamas šokas. Pastebėjusi į mane mestą Žaklinos žvilgsnį išsigandau, kad ji atsiprašys ir neatsigręždama šaus pro duris. Nežinau, kodėl pasiliko, bet labai džiaugiausi.

— Sveikos, — pasisveikino Žaklina išlavintu balsu ir linktelėjo priešais ją sėdinčioms moterims. — Esu Žaklina Donovan. Mano vyro statybos projektavimo firma vadovauja Gėlių gatvės rekonstrukcijai. Panorau išmokti megzti, nes laukiu gimsiančio pirmojo anūko.

Aliksė staigiai pakreipė galvą ir įsispoksojo į vyresniąją moterį.

— Vadinasi, tai jūsų vyras kaltas dėl tos netvarkos? Pasakykit jam, kad nekištų nagų prie mano buto. Supratot?

— Kaip drįstate su manimi taip kalbėti?!

Moterys varstė viena kitą piktais žvilgsniais. Aliksė kilstelėjo nuo kėdės. Žavėjausi Žaklina — ji nė nekrustelėjo. Skubiai pasisukau į Kerol.

— Gal dabar jūs? — paprašiau. Mano balsas išdavė nerimą.

Kerol jau truputį pažinojau. Ji dukart lankėsi krautuvėlėje, nusipirko siūlų. Žinojau, kodėl panoro megzti. Tikėjausi, kad mudvi susidraugausime.

— Gerai. Labas, — Kerol balsas drebėjo kaip ir mano.

Aliksė tebespoksojo į Žakliną, bet vyresnioji moteris ją meistriškai ignoravo. Nujaučiau, kad gali nutikti kas nors panašaus, bet nežinojau, kaip užkirsti kelią. Skirtingesnių moterų kaip Aliksė ir Žaklina nerastum nė su žiburiu.

— Aš Kerol Žirard. Mudu su vyru tikimės susilaukti vaikelio. Gydausi vaisingumo klinikoje. Liepą bus atliekamas dirbtinis apvaisinimas. Lankysiu pamokas, nes noriu numegzti antklodėlę dar nepradėtam savo vaikeliui.

Aliksės veidas išdavė, kad ji nelabai suprato.

— Dirbtinis apvaisinimas reiškia apvaisinimą mėgintuvėlyje, — paaiškino Kerol.

— Paskutiniajame „Newsweek“ numeryje skaičiau nuostabų straipsnį šia tema, — atitarė Žaklina. — Šiais laikais medikai tikri stebukladariai.

— Taip, jau yra stebuklingų vaistų, bet mudu su Dagu stebuklas kol kas aplenkė.

Kerol žvilgsnis buvo toks ilgesingas, kad panorau spustelėti jai petį.

— Liepą turėsime paskutinę progą, — pridūrė Kerol, krimsnodama apatinę lūpą. Pagalvojau, kažin ar ji supranta, kad išsiduoda nerimaujanti.

— O kaip atliekamas tas apvaisinimas? — palinkusi į priekį paklausė Aliksė. Atrodė nuoširdžiai susidomėjusi.

— Procedūra ilga ir varginanti, — atsakė Kerol. — Tikriausiai nenorėtumėte, kad pasakočiau visą pamoką.

— Nenorite? — paklausė Aliksė, nustebindama savo smalsumu.