Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Aš kairiarankė.

— Nieko baisaus.

Matyt, jai verkiant reikia klientų. Sugalvoti pasiteisinimų nesunku, galiausiai Lidija numos į ją ranka. O dėl mezgimo pamokų — ji ne tokia turtinga, kad išlaidautų siūlams.

— Gal norėtumėte megzti antklodėlę Linuso projektui? — paklausė Lidija.

Regis, tuo klausimu Aliksė bus pataikiusi į dešimtuką.

— Esu tam projektui numezgusi kelias antklodėles, — tęsė Lidija.

— Tikrai?

Ta moteris turi širdį.

Lidija linktelėjo.

— Daugybei žmonių praverstų mezginiai. Kilnus tikslas.

Praverstų daugybei žmonių... Mama spintoje mezgė. Ji niūniavo Aliksei daineles ir kvepėjo levandomis. Aliksė norėjo užaugusi būti tokia kaip ta mama. Deja, jos pasirinktas kelias vedė kitur. Gal ji galėtų — gal turėtų — lankyti mezgimo pamokas?

— Gal ir pamėginsiu, — tarė ji ir trūktelėjo petį. Jei sužinos Lorelė, būtinai šaipysis. Na ir kas? Visą gyvenimą iš jos dėl ko nors šaipomasi.

Lidija šiltai nusišypsojo.

— Puiku.

— Nieko baisaus, jei ta antklodėlė Linuso projektui nepavyktų. Juk niekas nežinos, kas mezgė.

Lidijos šypsena palengva išblėso.

— Jūs pati žinosite, Alikse, o tai visų svarbiausia.

— Taip, bet... Žinote, jūsų pamokos man būtų dvejopai naudingos. — Aliksei patiko toks pasakymas. — Ir megzti išmokčiau, ir atsiskaityčiau už man likusias valandas.

— Už kokias valandas?

— Teisėjas Roperis man skyrė šimtą valandų visuomeninių darbų už tariamą narkotikų laikymą. Aš nekalta! Nesu tokia kvaila, ir jis tai žino. — Aliksės pirštai nevalingai susigniaužė. Ji lig šiol jautėsi įskaudinta to kaltinimo, nes marihuana priklausė Lorelei. — Kvailystė platinti narkotikus. — Ji nutilo, o paskui pratrūko: — Per narkotikus mirė mano brolis. Aš dar nenoriu mirti.

Lidija sukluso.

— Išsiaiškinkime. Ar norėtumėte lankyti mezgimo pamokėles ir paaukoti antklodėlę Linuso projektui?

— Taip.

— O laiką, kurio prireiks numegzti antklodėlei, — Lidija sudvejojo, — norite atimti iš teismo jums skirtų visuomeninių darbų valandų?

Aliksė nugirdo kandžią gaidelę, bet tuo jos nepagąsdinsi.

— Ar jūs prieš?

Lidija dvejojo.

— Ko gero, ne. Jeigu gerbsite mane ir kitas pradedančiąsias mezgėjas.

— Žinoma, gerai. — Aliksė žvilgtelėjo į laikrodį. — Turiu grįžti į darbą. Jei ko prireiktų, mane rasite videotekoje.

— Gerai, — atsakė Lidija jau nebe taip ramiai kaip anksčiau.

Kai Aliksė grįžo, videotekoje darbas virte virė. Ji nuskubėjo už prekystalio.

— Kur taip užtrukai? — griežtai paklausė Lorelė. — Fandas klausė, kur esi. Sakiau, kad prireikė į tualetą.

— Nepyk, buvau išėjusi parūkyti. — Darbo įstatymas jai suteikia penkiolikos minučių pertrauką.

— Gal sutikai statybininkų?

Aliksė papurtė galvą ir pasuko prie kasos aparato.

— Nė vieno. Ketvirtą jie pasipūsto padus.

— Mums irgi reikia profsąjungos, — sušnibždėjo Lorelė.

— Būtų gerai. — Aliksė suprato vėl nuklydusi į svajonių pasaulį. Kada nors ji turės tokį darbą, už kurį gaus daugiau nei minimumą. Būtų puiku gyventi vienai, o ne su Lorele. Lorelė gyvena ties riba ir bet kurią akimirką gali paslysti. Aliksė bijojo, kad slysdama drauge nenusitemptų ir jos.

1 Good Yam (angl.) gali reikšti ir „geri siūlai“, ir „geros istorijos“ (vert.).

5

„Jei moki išmegzti gerąją ir išvirkščiąją akis bei laikaisi instrukcijų, tau tikrai pavyks.“

Linda Džonson „Lindos mezgimas ir siuvinėjimas“, Silverdeilas, Vašingtonas

LIDIJA HOFMAN

Bijojau, kad Margaretė bus neklydusi, jog „Geri siūlai“ pasmerkti žlugimui. Lig šiol į mezgimo pamokėles užsirašė tik trys moterys. Trečioji — Aliksė — panaši į nusikaltėlę. Nežinojau, kaip Žaklina ir Kerol sutiks bendraklasę raudonomis sruogomis išmargintais plaukais, kuriai valdžios pareigūnai yra užsegę pavadėlį. Paraginau Aliksę prisidėti, bet jai išėjus ėmiau abejoti savo sprendimu. Ir kas man šovė į galvą? Kaip apsivertė liežuvis?

Džiaugiausi, kad statybų keliamas triukšmas kiek aptilo, bet dėl to daugiau pirkėjų nesulaukiau. Guodžiausi tuo, kad jau seniai neturėjau progos netrukdoma megzti. Turbūt reikėjo džiaugtis palaima, tačiau ramybės nedavė mintis, kad niekas neįeina.

Visi, bent kiek išmanantys pašnekovai, kuriems atskleidžiau sumanymą atidaryti krautuvėlę, sakė, kad mano santaupų banke turėtų užtekti bent šešių mėnesių sąskaitoms apmokėti. Tiek turiu, bet labai norėčiau bent dalį palikimo išlaikyti neliestą. Dabar, kai išdrįsau rizikuoti, jaučiuosi puolama baimės ir abejonių.

Margaretė visada mane taip veikia. Norėčiau seserį suprasti. Kartais man atrodo, kad ji manęs nekenčia. Širdies gilumoje nujaučiu priežastį: man atiteko mamos ir tėčio dėmesys, bet juk ne šiaip sau. Kažin ar sesuo mano, jog taip troškau tėvų dėmesio, kad įsikalbėjau vėžį.

Vėžio nekenčiau labiau negu sesuo manęs. Svajojau būti sveika, tokia kaip visi. Mane iki šiol tebelydi tamsus debesis, iš kurio bet kada gali trenkti žaibas. Vienintelė sesuo turėtų suprasti aplinkybes ir paremti mano pastangas savarankiškai išsilaikyti!

Trečiadienio rytą mezgiau kojines vitrinai. Kai susikaupusi stengiausi išmegzti kulną, virš durų sujudėjo varpelis. Apsidžiaugusi, kad užklydo pirkėja — ir potenciali mokinė — su šypsena pakilau pasitikti.

— Laba diena. — UPS siuntų pristatymo bendrovės vairuotojas į krautuvėlę įtempė vežimėlį su penkiomis didžiulėmis dėžėmis. — Reguliariai vežiosiu prekes kaimynams. Pamaniau, kad turėčiau prisistatyti. — Jis paleido vežimėlį ir ištiesė ranką: — Bredas Gečas.

— Lidija Hofman. — Mudu spustelėjome vienas kitam ranką.

Jis man ištiesė pasirašyti kompiuterinį važtaraštį.

— Kaip sekasi? — paklausė Bredas, kai pasirašiau.

— Dar tik antra savaitė dirbu, — išsisukau nuo klausimo, kad nereiktų prisipažinti, kokia prasta padėtis.

— Statybos netrukus bus baigtos, pirkėjai ims plūste plūsti, — su šypsena padrąsino jis. Pajutau dėkingumą ir — kad ir kaip keistai skambėtų — trauką. Man taip trūko padrąsinimo, — turbūt nieko keista, — kad panorau prie jo priartėti kaip paukštelis prie dangaus žydrynės. Tokio jausmo seniai nebuvau patyrusi. Begėdiškai žvilgtelėjau į jo bevardį pirštą. Sutuoktuvių žiedo nebuvo.

Nedrąsu prisipažinti, bet mano seksualinė patirtis — keli mėginimai apgraibomis pasimylėti koledžo laikų draugo automobilyje. Paskui atsinaujino vėžys. Rodžeris mane lankė po antros smegenų operacijos. Kai dėl chemoterapijos nuplikau, skambino ir lankė vis rečiau, kol galiausiai liovėsi. Matyt, beplaukės moterys jam nebuvo patrauklios, nors dievagojosi, kad priešingai. Greičiausiai lėmė tai, kad jis žvelgė į mane kaip į žlungantį projektą — kaip į moterį, galinčią bet kurią akimirką mirti, moterį, nepajėgią atlyginti už investuotas emocijas. Juk Rodžeris studijavo verslą.

Gimnazijoje draugavau su Brajanu. Jis reagavo panašiai kaip Rodžeris. Kurį laiką dar pasisukiojo greta, o paskui dingo. Nekaltinau nė vieno iš jų.

Išsiskyrimas su Rodžeriu ir Brajanu, jei apskritai taip galima vadinti, buvo neišvengiamas. Po Rodžerio turėjau kelis vaikinus, bet tie santykiai trumpalaikiai ir neverti dėmesio. Patirtis mane išmokė, kad vėžininkė vyrams nekelia romantiškų jausmų. Net ir nutylėdama apie savo kančias supratau, ką jie jaučia. Kam megzti emocinį ryšį su mirtininke? Nė nežinau, ar galėčiau turėti vaikų, ar man derėtų turėti. Šios temos sąmoningai vengiu.