Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Žaklinai tąkart prireikė kelių savaičių, kad išdrįstų vėl susitikti su drauge.

— Juk Merė leidžia kulinarijos knygą. Nieko keista, kad jiedvi...

— Man dabar mažiausiai reikia tavo kritikos, — išpyškino Žaklina. Jokios prasmės Risui ką nors aiškinti. Jie nebemoka mandagiai kalbėtis. Be to, statybų dulkės gadino makiažą, o vėjas taršė prancūzišką kuodą. Nors Risui nė motais. Išorė jam svarbi, bet jis nevertina jos pastangų išlaikyti puikią fizinę formą. Nė nenumano, kiek darbo įdėta į šukuoseną ir tinkamą makiažą. Įpusėjus šeštąją dešimtį nelengva paslėpti raukšles.

Jis kilstelėjo balsą:

— Ką pasakei Polui?

Žaklina gūžtelėjo pečiais, mėgindama išsaugoti orumą.

— Kad būčiau norėjusi, jog jis dar kiek palauktų.

Vyras ištiesė jai ranką, siūlydamas pagalbą lipant į vagonėlį.

— Eikš vidun.

Lyg nepastebėjusi jo gesto, Žaklina įžengė į vagonėlį.

Risas nuolat lankydavo statybvietes, bet jai pirmą kartą teko būti vagonėlyje. Žaklina apsidairė nužvelgdama išmėtytus brėžinius, tuščius kavos puodelius ir bendrą netvarką. Vagonėlis priminė kiaulidę.

— Papasakok man viską. — Risas įpylė kavos ir tylomis ištiesė jai puodelį. Ji atsisakydama papurtė galvą. Baiminosi, kad puodelis gali būti neplautas kelias savaites.

— Kodėl manai, kad pasakiau daugiau nei tai, jog nusivyliau? — paklausė ji.

— Nes tave pažįstu.

— Labai ačiū. — Žaklinai suspaudė gerklę, bet nutarė neišsiduoti, kad priekaištas įskaudino. — Be to, Temė Li beveik šeši mėnesiai nėščia. Aišku, Polas mokėjo pasiaiškinti, kodėl nepranešė anksčiau. Sakė — jie norėję palaukti, kol bus tikri, kad negresia persileidimas.

— Bet tu juo netiki? — Risas susikryžiavo rankas ir atsišliejo į sieną prie atvirų durų.

— Aišku, kad netikiu. Iki pranešant gerąją naujieną, įprasta palaukti tris mėnesius, — kandžiai tęsė ji, — o ne šešis. Ir tau, ir man aišku, kad delsė pasakyti, nes nujautė mano reakciją. Jau sakiau ir nebijau pakartoti, kad šita santuoka — baisi klaida.

— Žinai, Džeke...

— Ar turėčiau galvoti kitaip? Polas buvo išvažiavęs verslo reikalais ir su ta mergše susipažino Naujojo Orleano bare.

— Abudu dalyvavo konferencijoje ir vakare nuėjo išgerti kokteilio.

Kam Risui tokios smulkmenos?

— Jie draugavo vos tris dienas, ir jis mums pranešė, kad spėjo vesti merginą, kurios nė vienas iš mūsų nė nebuvome matę.

— Dėl šito sutinku, — pritarė Risas. — Polui derėjo pasakyti prieš tuokiantis, bet prabėgo jau metai.

Žaklina lig šiolei graužėsi, kad sūnus susituokė be iškilmių bažnyčioje. Ji svajojo apie tokias vestuves. Žaklinai rodėsi, kad Polas tokių nusipelnė — kad ji nusipelnė. O jos apskritai nepakvietė.

Šie prisiminimai buvo ne iš maloniųjų. Sūnus teisinosi karštai įsimylėjęs, troškęs su Teme Li sulaukti senatvės ir nepanoręs gyventi atskirai nuo jos ilgiau nei būtina. Jis taip aiškinosi, bet Žaklina turėjo savo nuomonę. Polas suprato, kad motina neapsidžiaugs ir gėdysis jo uošvių. Jai teliko įsivaizduoti, kokias vestuves iškeltų Temės Li tėvai. Šventinei vakarienei būtų patiektos tarp dantų girgždančios lapinės daržovės, o vietoj vestuvinio torto — suskrudę plikyti pyragaičiai.

— Temė Li pastojo po šešių santuokos mėnesių, — neslėpė paniekos Žaklina.

— Polui jau per trisdešimt, Žaklina. — Risas žvelgė į ją priekaištingu žvilgsniu, o tai visada ją erzindavo.

— Pakankamai suaugęs, kad išmanytų apie apsaugos priemones, — atšovė ji. Polas išpyškino naujieną taip pat, kaip ir žinią apie santuoką: telefonu, iš anksto neįspėjęs.

— Jis man sakė, kad nori vaikų, — sumurmėjo Risas.

— Kertu lažybų — ne taip greitai, — pratrūko Žaklina. Su Rišu nepasikalbėsi. Jam nerūpi, kad Polas vedė be jo žinios. Ne tokios moters kaip Temė Li ji linkėjo savo sūnui. Žaklina nuoširdžiai stengėsi priimti ją į šeimą, bet jos draugijos neištverdavo ilgiau kaip kelias minutes. Marčios saldumas ir apgaulingi pietietiški kerai ją erzino.

— Juk Polas džiaugiasi būsimuoju kūdikiu, ar ne?

Žaklina atsirėmė į stalą, linktelėjo ir sušnibždėjo:

— Labai. Bent jau taip sako.

— Tai kuo tu nepatenkinta?

— Atrodo, jis netiki, kad būsiu gera močiutė.

Risas prisimerkė.

— Ką jam pasakei?

— Oi, Risai, — staiga ji pasijuto siaubingai, — nesusitvardžiau. Pasakiau, kad jis padarė milžinišką klaidą vesdamas Temę Li, o jos nėštumas dar labiau viską apsunkina.

Žaklina tikėjosi, kad per kelerius metus Polas atsipeikės ir atsargiai nusimes santuokos pančius, o su vaiku kažin ar bepavyks.

— Negi taip ir pasakei? — Risas rimtai supyko, o Žaklina dar labiau sudirgo.

— Žinau, reikėjo patylėti, bet juk supranti? Dar tik pratinuosi prie minties, kad susimetė su kažkokia prašalaite, o jis man teškia žinią apie nėštumą.

— Tokia naujiena turėtų pradžiuginti.

— Nepradžiugino.

— Mūsų sūnus ir Temė Li džiaugiasi.

— Tai visai kas kita, — pasišiaušė Žaklina. — Kodėl pietietės turi du vardus? Kodėl negalima jos vadinti Teme, be to Li?

— Jos toks vardas, Žaklina.

— Nesąmonė.

Risas atidžiai į ją žiūrėjo, lyg pirmą kartą būtų kažką pastebėjęs.

— Ko taip pyksti?

— Nes prarandu sūnų.

Polas ir artimi santykiai su juo buvo vienintelė jos paguoda, vienintelis džiaugsmo spindulys, o ji kvailu savo poelgiu įskaudino sūnų.

— Paskambink ir atsiprašyk.

— Paskambinsiu, — pažadėjo.

— Galėtum nusiųsti Temei Li gėlių.

— Gerai. — Bet tik dėl Polo, o ne dėl jo žmonos.

— Užsuk pas gėlininką Gėlių gatvėje.

Žaklina linktelėjo.

— Ir dar kai ką padarysiu. — Mintyse ji meldėsi, kad to užtektų. Tikėjosi — sūnus supras jos pastangas pamilti jo žmoną.

— Ką?

— Mačiau skelbimą siūlų krautuvės vitrinoje. Užsirašysiu į mezgimo mokyklėlę. Skelbime rašoma, kad pradedančiuosius mokys megzti antklodėlę kūdikiui. — Risas taip retai jai pritardavo, kad Žaklina susijaudino išvydusi jo šiltą šypseną. — Temė Li man nepatinka, bet būsiu pati geriausia močiutė.

Kažkam juk reikės Polo vaikui rodyti tinkamą pavyzdį. Antraip anūkas užaugs krimsdamas apsvilusius pusfabrikačius. Arba keliaus per gyvenimą pakrikštytas kokiu nors kvailu dvigubu vardu...

3

KEROL ŽIRARD

Kerol Žirard nemanė, kad gali būti taip sunku pastoti. Atrodo, jos mama tokių bėdų neturėjo: tarp Kerol ir jos brolio Riko — dvejų metų skirtumas.

Dar iki santuokos Dagas ir Kerol kalbėjosi apie vaikus. Kerol užėmė aukštas pareigas valstybinėje brokerių kontoroje, ir Dagas norėjo būti tikras, kad ji, kaip ir jis, tikrai nori turėti vaikų. Dagas paklausė, ar ji sutiktų dėl vaikų keleriems metams atsisakyti karjeros. Ji vienareikšmiai atsakė „taip“. Kerol norėjo kūdikio. Jau seniai svajojo būti motina, vaikai atrodė svarbi gyvenimo dalis. Dagas būtų nuostabus tėvas, o ji nuoširdžiai, aistringai jį mylėjo ir norėjo susilaukti jo vaikų.

Šildydama pietus mikrobangų krosnelėje Kerol apsidairė po savo virtuvę šešioliktame daugiabučio namo aukšte su vaizdu į Piužė sąsiaurį. Vos prieš mėnesį išėjusi iš darbo ji jau nerimo ir nekantravo ko nors imtis. Brokerių kontorą paliko dėl vienintelės priežasties — kad pailsėtų kūnas ir atlėgtų nuolatinė įtampa. Dagas ją įtikino, jog stresas trukdo pastoti. Ginekologė pritarė. Begalė nemalonių tyrimų parodė, kad be amžiaus — jai trisdešimt septyneri — kliūtis gali būti ir kažkokie ASA, antikūnai prieš spermą.