Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Veidas buvo raudonas kaip burokas. Ji pakišo rankas po šalto vandens srove ir prisidėjo prie skruostų, nesukdama galvos, kas atsitiks makiažui.

Nežinia, kiek laiko praėjo, kol ji sukaupė drąsą ir išėjo susitikti su Džordanu.

Jis laukė prie prekystalio. Pamatęs ją nusišypsojo.

— Kvietei mane? — paklausė Aliksė, lyg jis būtų jai sutrukdęs. Nenorėjo, kad manytų nudžiuginęs ją pasirodymu. Tiesą sakant, ji visai nesidžiaugė.

— Sakei, kad atidėjai man „Matricą“.

Jai baisiai palengvėjo.

— O taip, visai pamiršau. Pirmoje lentynoje, — tarė ji ir aplenkusi jį nuėjo prie lentynos su vaizdajuoste.

— Aš labai dėkingas.

— Niekai, — atsakė ji, stebeilydamasi į kompiuterio ekraną. Atspausdino sumą ir paprašė kortelės. Kai Džordanas sumokėjo nuomos mokestį, Aliksė įdėjo vaizdajuostę į plastikinę dėžutę, paskui į maišelį ir ištiesė jam.

— Šią savaitę pas mus ypatingos nuolaidos mikrobangų krosnelėje spraginamiems kukurūzams. Gal reikia?

— Nereikia, ačiū. „Costco“ bazėje nusipirkau didžiulį paką. Spragėsiu turėsiu dešimt metų. — Ji atsirėmė alkūnėmis į prekystalį, jautėsi nejaukiai, šiek tiek varžėsi. Nežinojo, nei ką sakyti, nei ko klausti. Jei užsimintų apie Džordaną Ternerį iš šeštos klasės, nuskambėtų truputį ne į temą. — Gal tau atidėti dar kokį filmą? — Tokiu klausimu nesublizgėsi, bet ir neapsijuoksi.

Jis patraukė pečiais.

— Dabar niekas nešauna galvą. Jei ką, paprašysiu.

— Gerai.

Džordanas linktelėjo ir išėjo. Stiklinės durys užsidarė ir lyg pamojus burtų lazdele išdygo Lorelė.

— Ko jam reikėjo?

— Filmo. Ko dar?

— Kodėl norėjo būtinai tavęs?

Aliksė nebuvo linkusi aiškintis.

— Iš kur man žinoti?

— Tik nereikia purkštauti.

Virš durų suskambėjo varpelis ir Aliksės nuostabai tarpdury pasirodė Džordano galva.

— Alikse, kada baigi darbą?

Aliksė iš netikėtumo ne iškart atsakė.

— Vienuoliktą. Triskart per savaitę užrakinu duris.

— O rytoj?

— Ne. Trečiadieniais dirbu iki devintos.

— Gal nori išgerti su manimi kavos? Po darbo?

— Na... — Jai buvo sunku patikėti, kad jis kviečia į pasimatymą. Na, beveik pasimatymą. — Taip, ko gero, — atsakė, lyg jai tai būtų įprastas dalykas.

— Puiku. Tai iki pasimatymo. — Jis pamojavo ir dingo.

Viduje ėmė pūstis džiaugsmo burbulas. Aleksė iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neimtų trypti iš laimės.

13

„Mezgimas — mano džiaugsmas.“

Nancie M. Wiseman, žurnalo „Cast on“ redaktorė ir knygų „Klasikinės megztos liemenės“ bei „Mezgėjos knyga. Kaip užbaigti mezginį?“ autorė

LIDIJA HOFMAN

Savaitės pradžioje paskambino mama ir pasiūlė mums abiem — Margaretei ir man — drauge su ja Mirusiųjų atminimo dieną aplankyti tėčio kapą. Vos prieš kelis mėnesius palydėjome tėvelį į amžinojo poilsio vietą. Mamai šie mėnesiai buvo nelengvi, jai reikėjo apsiprasti su našlės padėtimi.

Iškart sutikau, bet abejojau, ar Margaretė prisidės. Jai pavyko Motinos dieną suorganizuoti taip, kad visos mes nesusitiktume. Per bet kokį šeimos susitikimą sesuo elgiasi aikštingai ir nedraugiškai. Atrodo, mielai užmirštų, jog mudvi — tų pačių tėvų dukterys. Man ne kartą buvo šovusi mintis, kad Margaretė džiaugtųsi, jei būčiau mirusi aš, o ne tėtis. Ne pati smagiausia mintis, bet sesers elgesys ją tik patvirtino. Vis dėlto nepasidaviau. Kažkas mano viduje spyriojosi. Ji — mano sesuo. Po to, kai akis į akį susidūriau su mirtimi, jaučiau: nors mudvi viena kitai nepatinkam, bet esame reikalingos.

Pirmadienį iš pat ryto nuvažiavau pas mamą. Radau ją kiemo terasoje gurkšnojančią arbatą. Prie šilko palaidinės užsisegusi ilgą juodą sijoną ji sėdėjo supamojoje kėdėje ir džiaugėsi saulėkaita. Apgenėtos rožės krovė pumpurus, ore tvyrojo saldus alyvų aromatas. Kumštyje suspausta lininė nosinė išdavė, kad mama verkė.

Priėjau prie jos ir netardama nė žodžio uždėjau ranką ant peties. Ji pakėlė akis, pro ašaras šyptelėjo, uždėjo savo ranką ant manosios ir švelniai spustelėjo pirštus.

— Vis dar ilgiuosi.

— Ir aš, — sušnibždėjau, jaudulys spaudė gerklę.

— Tėtis nusimintų pamatęs tokias verksnes. Nuostabi diena, sulauksiu abiejų dukterų. Ko man liūdėti? — Ji pakėlė puodelį. Pamačiau — turi atsinešusi dar vieną, numanė, kad prisidėsiu. Neklaususi įpylė man arbatos. Prisėdau greta jos.

Paplepėjom. Mama klausinėjo apie „Gerus siūlus“, pradedančiųjų pamokėles ir tris jas lankančias moteris. Mielai jai pasakojau apie Žakliną, Kerol ir Aliksę. Minėjau ir kitas klientes. Jų po truputį daugėjo. Ne mažiau man rūpėjo ir tai, kad mezgėsi draugiški ryšiai. Mano pasaulėlis kasdien vis prasiplėsdavo, buvau laiminga, katinas Ūsius taip pat. Jis įprato leisti laiką krautuvėlėje ir vitrinoje gaudyti saulutės spindulius. Katinas padėdavo užmegzti pokalbį ir nesiliovė žavėjęs klienčių. Jam rodomą dėmesį priimdavo kaip duoklę.

Dėl šventinio savaitgalio mano pradžiamokslės nusprendė penktadienio pamoką praleisti. Žaklina ir Kerol ketino išvykti iš miesto. Aliksė savo planų neatskleidė. Abejojau jos galimybėmis kur nors išvykti.

Džiaugiausi moterų daroma pažanga. Man teko įkalbėti Žakliną nepasiduoti. Prieš trečią pamoką norėjo pasitraukti, bet man pavyko ją įtikinti ateiti. Nujaučiau, kad ji pati norėjo būti įkalbėta, ir džiaugiausi pasiryžusi. Per antrąją pamoką buvo keletas bjaurių akimirkų, kai paleidusi akį Aliksė prapliupo tokia keiksmų lavina, jog Žaklina vos nenualpo. Skubiai pasiūliau Aliksei susigalvoti kitą būdą reikšti emocijas. Nustebau, kai atsiprašė, tuo labai pagerindama mano nuomonę apie ją. Aliksė ne tokia jau stačiokė, kai artimiau pažįsti.

Kerol — mano pirmūnė. Jau įpusėjo antklodėlę ir dairosi naujų modelių. Ji mažiausiai dukart per savaitę užsuka į krautuvėlę, neretai lieka pasišnekučiuoti. Ūsius kelis kartus buvo įsitaisęs jai ant kelių, taip rodydamas, kad pritaria mano draugystei.

Mama mielai klausosi apie mano klientes. Kalbamės beveik kasdien. Jai to reikia. Tiesą sakant, man irgi. Na ir kas, kad man trisdešimt? Mergaitei visuomet reikės mamos.

— Margaretė su dukrelėmis atvažiuos pirmą valandą, — lyg tarp kitko tarė mama, bet aš supratau. Ji mane įspėjo. Mama pastatė porceliano puodelį ant padėklo ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. Pavydėjau jai įgimto grakštumo. Šiuo požiūriu Margaretė panaši į mamą.

Nežinau, kaip apibūdinti mamą. Iš šalies galėtum pamanyti, kad ji tokia trapi kaip atrodo, bet kartais jos stiprybė man kelia susižavėjimą. Ji buvo įnirtinga mano advokatė, kai mūšyje su vėžiu teko susidurti su daktarais ir draudimo kompanija. Kita vertus, švelni ir dosni, jautri aplinkinių poreikiams. Vienintelis jos trūkumas — bejėgiškumas ligos akivaizdoje. Neįstengdama žiūrėti į mano — ar kieno kito — kančias ji paprasčiausiai pasišalina. Laimė, su manimi buvo tėtis.

— Ar su Margarete atvažiuos ir Džulija su Heile? — paklausiau. Dukterėčios mane be galo džiugino. Tikimybė, kad kada nors susilauksiu vaikų, buvo beveik nulinė, todėl sesers dukterys man buvo itin brangios. Atrodo, Margaretė tai nujautė ir kažkodėl jas pavydžiai saugojo.

O Džulija ir Heile juto nuoširdų mano rūpestį ir Margaretės nuostabai atvirai rodė man meilę. Neslepiamas dukterėčių džiaugsmas kaskart mums susitikus pykdė Margaretę, ir ji kaip įmanydama vengė tokių progų.

— Močiute! — Išskėstomis rankomis į kiemą įstriksėjo devynmetė Heile. Pamačiusi mane iš džiaugsmo sucypė ir iš močiutės glėbio puolusi artyn iš įkarščio vos nepasmaugė.