Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Keturiolikmetė Džulija buvo santūresnė, bet akys džiaugėsi mane pamačiusios. Ištiesiau jai laisvąją ranką. Ji priėjo, mes sumušėme delnais, ir aš suspaudžiau jai pirštus. Kaip ūgtelėjo Džulija: jau nebe vaikas, tikra moteris, ir kokia gražuolė! Man širdis apsalo iš pasididžiavimo.

— Teta Lidija, išmokyk mane megzti, — maldavo tebesiglaustydama Heile.

Laiku žvilgtelėjusi pro petį pamačiau seserį ir svainį, įžengiančius pro kiemo duris į terasą, kur sėdėjau su mama ir mergaitėmis. Susiraukęs Margaretės veidas išdavė, kad ji girdėjo prašymą.

— Mielai, bet turėtum atsiklausti mamos.

— Pasikalbėsime vėliau, — šaltai metė Margaretė. Heile apsivijo rankomis man petį, nenorėdama paleisti.

— Labas, Metai, — pasisveikinau.

Svainis man nusišypsojo ir mirktelėjo. Prisimenu laikus, kai Metas ir Margaretė pradėjo draugauti. Sesuo už mane penkeriais metais vyresnė, taigi septyniolikmetis Metas man atrodė subrendęs ir patyręs, šauniausias vyriškis pasaulyje. Jie susituokė jauni. Tėtis prieštaravo, manė, kad Margaretei reikėtų baigti koledžą. Ji mokslus baigė, bet išsilavinimu nepasinaudojo taip, kaip norėjo tėtis. Per tuos metus sesuo ne vieną kartą keitė darbą, bet taip ir neatrado jai patinkančio. Dabar ji dirba po pusę dienos kelionių agentūroje, bet apie savo darbą niekuomet nepasakoja. Iš visos širdies pritariu jos sprendimui kuo daugiau laiko praleisti namie su mergaitėmis, bet jai to nesakau, bijodama reakcijos.

Persimetę keliais žodžiais ir apkalbėję visas naujienas dviem automobiliais nuvažiavome į kapines. Mama sode buvo priskynusi didžiulę alyvų puokštę, Džulija ir Heile jas pamerkė į vazą prie mano tėčio kapo. Kapinėse plevėsavo daugybė Amerikos vėliavėlių, primenančių vyrus ir moteris, paaukojusius gyvybę už mūsų šalį.

Kapinės man žadina smalsumą. Vaikystėje jaučiausi apkerėta paminklinių akmenų. Ypač man patikdavo skaityti epitafijas ant devyniolikto amžiaus antkapių. Kol Margaretė ir tėvai lankydavo senelių kapą, aš būtinai kur nors nuklysdavau. Kai buvau penkerių, ant manęs užvirtusi Mergelės Marijos statula sulaužė koją. Tėvams nepasakiau, kad ant jos ropščiausi norėdama pamatyti veidą.

Senelių aš nepažinojau. Vieni gyveno Rytų pakrantėje ir atvažiuodavo labai retai, o mamos tėvai, atsikraustę į Sietlą per Didžiąją depresiją, mirė prieš pat man gimstant. Kasmet per Atminimo dieną aplankydavome jų kapą ir pamerkdavome gėlių. Seniai mirę giminaičiai mane mažai jaudino. Retkarčiais sudiegdavo širdį iš gailesčio, kad jų nepažinojau, bet tik tiek.

O dabar, stovint prie šviežiai supilto savo tėvo kapo, mane užliejo liūdesys. Marmurinė lentelė tokia neiškalbinga. Vardas ir pavardė: Džeimsas Hovardas Hofmanas, gimimo ir mirties data: 1940 m. gegužės 20 d. — 2003 m. gruodžio 29 d. Gimimas ir mirtis, o viskas, kas tarp jų — brūkšnys. Brūkšnys nutyli apie dukart atliktą pareigą Vietname, apie tvirtą meilę žmonai ir dukterims. Brūkšnys neišduoda daugybės valandų, kurias jis praleido prie mano lovos guosdamas, visaip stengdamasis padėti. Nėra žodžių, tinkamų apibūdinti mano tėvo meilės gelmių.

Tada vėl pajutau pažįstamą, akinantį skausmą. Migreniniai galvos skausmai neleido man užmiršti auglio. Šiuolaikiniai vaistai man padeda užbėgti priepuoliams už akių. Sugebu atpažinti pirmuosius simptomus, bet šįkart esu užklupta netikėtai.

Puoliau apgraibomis ieškoti rankinėje tablečių. Pamačiusi, kad kluptelėjau, mama viską suprato ir tuoj pat priėjo.

— Lidija, kas tau?

Aš giliai, ramiai kvėpavau.

— Man reikia namo, — sušnibždėjau užsimerkusi, kad neakintų saulė.

— Margarete, Metai, — tuoj pat pašaukė mama ir apkabino mane per juosmenį. Po kelių minučių jau buvau įsodinta į automobilį. Mama pasistengė — užuot nugabenęs namo į butuką virš siūlų krautuvėlės, Metas parvežė mane pas mamą.

Netrukus jau gulėjau lovoje, tame pačiame kambaryje, kuriame praleidau beveik visą vaikystę. Spalvos buvo išblukusios. Mama uždėjo man ant kaktos vėsų rankšluostį ir pirštų galais ištipeno iš kambario, leisdama pamiegoti.

Žinojau — kai vaistai ims veikti, kelias valandas numigsiu. Kai atsibusiu, viskas bus gerai, tačiau pasiekti būseną, kai skausmas ima trauktis, tikrai nelengva.

Kai mama išėjo ir siaubingas tvinkčiojimas galvoje pasiekė apogėjų, išgirdau, kaip sugirgždėjo praveriamos durys. Nors gulėjau užsimerkusi, supratau, kad į kambarį įėjo sesuo.

— Neištvėrei, ar ne? — Jos žodžiai buvo persunkti kartėlio. — Tau būtina atsidurti dėmesio centre.

Nejaugi sesuo iš tikrųjų galvoja, kad tyčia įsikalbu migreną dėl kelių minučių dėmesio? Jei Margaretė patirtų bent vieną tokį priepuolį, suprastų, kad taip tikrai nėra. Neturėjau jėgų ginčytis, tylėjau.

— Vieną gražią dieną liksime tik mudvi.

Puikiai tą žinojau ir troškau gerų santykių su seserimi. Jei ne alinantis skausmas, būčiau pamėginusi paaiškinti, kad noriu visai kitokių santykių.

— Jeigu manai, kad šoksiu pagal tavo dūdelę kaip mama ir tėtis, labai klysti.

Vos nešyptelėjau. Negalėjau įsivaizduoti Margaretės, atliekančios tokį vaidmenį.

— Atsisakau tave paikinti ir lepinti. Tau laikas suaugti, Lidija. Jau seniausiai laikas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. O jei ko nors tikiesi iš manęs, tai žinok — užuojautos tau teks ieškoti kitur. — Po tokio pareiškimo Margaretė išdidžiai išėjo iš kambario.

Durų trinktelėjimas atsiliepė aidu mano galvoje. Lioviausi alsuoti, širdis apmirė. Veidą dengė drėgnas rankšluostis, todėl ne iškart supratau, kad iš akių pasruvo ašaros.

Dar niekada taip aiškiai nesuvokiau, kad su Margarete susidraugauti neįmanoma.

14

ŽAKLINA DONOVAN

Žaklina žvilgtelėjo į savo atvaizdą vestibiulio veidrodyje ir atsiduso melsdama kantrybės. Polas ir Temė Li pasikvietė juodu su Rišu į savo namus pasmaguriauti ant grotelių keptais kepsniais. Ji negalėjo atsisakyti, Polas nebūtų patikėjęs jokiu pasiteisinimu. Žaklinai teko sukąsti dantis ir sutikti.

— Jau pasirengusi? — trečią kartą paklausė Risas.

Bambėdama po nosimi Žaklina pasuko prie vyro. Jis virtuvėje žvangino automobilio rakteliais ir žingsniavo pirmyn atgal prie durų į garažą.

— Ar nepavyktų išsisukti? — paklausė ji, puikiai suprasdama, kad nepavyks.

Risas metė į Žakliną reikšmingą žvilgsnį. Kartais jo veido išraiška pasakydavo daugiau nei žodžiai. Bėgant metams ji išmoko jį suprasti. Kreivoka, nelinksma šypsena reiškė jo nepasitenkinimą Žaklinos žodžiais ar darbais.

— Kas šįkart nepatinka? — pyktelėjo ji. — Tik nesakyk, kad pats lauki nesulauki tos iškylos.

Vienas Dievas žino, ką Temė Li paruoš vakarienei. Gal skrudintą sterblinę žiurkę? O gal ant grotelių keptą voverę?

— Kaip tu nesupranti? — suniurzgėjo vyras. — Polas nori, kad artimiau susipažintume su Teme Li ir ją pamiltume.

Žaklina nepatenkinta papurtė galvą.

— To nebus, kad ir kiek svečiuosimės.

— Bent jau leisk Temei Li pamėginti.

Rišo požiūris jau erzino Žakliną. Jos vyras puikiai žino, kaip svarbu išsirinkti tinkamą porą. Pats ją vedė ne dėl gražios šypsenos. Jų tėvai buvo geri draugai, ji, kaip ir jis, mokėsi geriausiose mokyklose. Taip, ji mylėjo Risą, tačiau santuokai reikia daug daugiau nei meilės, kuri, jos nuomone, smarkiai pervertinama.

Žaklina baiminosi, kad Polas sparčiai panašėja į tėvą ir jo smegenys nuslinko žemiau juostos. Bet Polas vedė tą merginą. Jeigu jo jausmai Temei Li nuoširdūs, turėjo elgtis kaip tėvas — patogiai įkurdinti ir lankyti kartą per savaitę. Žaklina nežinojo, kiek tiksliai jos vyras investavo į antradieninę meilužę, bet nujautė, kad nemažai. Po pirmųjų metų nebetikrino jo sąskaitos išrašų, nenorėjo žinoti tiesos. Viskas buvo aišku iš jo dingimo kiekvieną antradienio vakarą.