Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Jis gurkštelėjo kavos ir padėjo puodelį.

— Vadovavau jaunimo centrui Vormbiče.

Aliksė nežinojo, kas tai yra.

— Visą laiką?

— Ne visai. Reikėjo padėti bažnyčiai viską suorganizuoti, todėl kelias savaites dirbau Stenvudo biure.

— A... — Jis antrą kartą paminėjo bažnyčią ir Aliksės įtarimas sustiprėjo.

— Džiaugiuosi, kad pasiilgai, — sumurmėjo Džordanas.

— Aš taip nesakiau, — paprieštaravo ji karščiau negu norėjo.

Jis nusijuokė.

Aliksė apsidžiaugė, kad Džordanas neįsižeidė.

— Na, gal truputį ir pasiilgau.

— Malonu girdėti.

— Ar tau dar teks organizuoti jaunimo centrus?

Jis atsiduso.

— Nežinau, tikiuosi, kad neteks. Kai sutikau būti jaunimo pastoriumi, tikėjausi dirbti su paaugliais Gėlių gatvės rajone.

Aliksei žemė susvyravo po kojomis.

— Tu... pamokslininkas?

— Jaunimo pastorius, — pataisė Džordanas. — Dirbu laisvoje metodistų bažnyčioje netoliese, prie pat Gėlių gatvės. — Jo lūpos trūkčiojo. Atrodė, kad tramdo juoką.

— Kas čia juokinga? — suirzo Aliksė.

— Nieko. Paklausei taip, lyg būti bažnyčios tarnu tas pat, kas narkotikų platintoju. Arba net blogiau.

— Tiesiog... — Aliksė iš nuostabos prarado žadą. Sutrikusi ji visuomet pritrūkdavo žodžių.

— Aš jaunimo pastorius, Alikse, — pakartojo Džordanas ir suėmęs jos ranką nusišypsojo. — Tu manęs neprisimeni?

— Tai čia tikrai tu?!

Po šimts, juk ji taip ir manė. Velniškai gailėjosi nieko nepasakiusi.

— Prisimeni šeštą klasę Džeksono pagrindinėje? Aš irgi ne iškart susivokiau.

— Aš pagalvojau... Neįtikėtina. — Mintimis ji grįžo į mokyklos laikus ir prisimerkusi įdėmiai jį stebėjo. — Mes bendraklasiai. Prisimeni?

— Prisimenu, — Džordanas plačiai nusišypsojo, — kad sėdėjai viename suole su Džimiu Burhartu.

Aliksė puikiai prisiminė Džimį. Kartą ji sukruvino jam nosį ir buvo iškviesta pas direktorių. Viskas vien dėl to, kad Džimis ją erzino — sakė, kad ji svajojanti ištekėti už Džordano Ternerio. Pusė šeštos klasės mergaičių alpo dėl pastoriaus sūnaus. Atrodo, Džordanas pasekė tėvo pėdomis. Jis — pastorius. Po šimts, kas čia keista?

— Turėjau tau širdelę.

Ji žiūrėjo į jį, smaugiama prisiminimų apie tuos lemtingus metus. Tada jos mama kėsinosi nužudyti tėvą.

— Nusinešiau į mokyklą, bet tu nepasirodei. Išvis daugiau nepasirodei.

Aliksė tylėjo. Šeštos klasės moksleivių Valentino šventės išvakarėse jos mama šovė į tėvą. Abu girtavo, įsiplieskė eilinis barnis. Atvažiavo policija, greitoji pagalba. Mamą išvedė su antrankiais. Kadangi nebuvo juos galinčių priglausti giminaičių, Aliksę su broliu įkurdino globos namuose. Tai buvo paskutinis liūdno Aliksės gyvenimo su šeima vakaras. Motina sėdo į kalėjimą, iš ligoninės išleistas tėvas pasipustė padus. Aliksė ir Tomas tapo valstybės globotiniais. Po tų įvykių Aliksė nebegrįžo į Džeksono pagrindinę ir nesužinojo apie Džordano širdelę.

— Žinai, — Džordanas palinko dar arčiau, — man įdomu, ką būtum atsakiusi į siūlymą būti mano šeštos klasės meile.

Aliksė vos garsiai nesusijuokė. Kurgi ne. Girtuoklių duktė ir pastoriaus sūnus. Kažin ar tokie santykiai būtų įmanomi.

17

„Reikia pratybų ir kantrybės, kad rankos išmoktų megzti. Tada protas džiaugiasi rezultatu.“

Bevė Galeskas „Siūlų mados“

LIDIJA HOFMAN

Džiaugiausi, kad verslas po truputį įsibėgėja. Išpardaviau beveik visus turėtus siūlų pavyzdžius. Jau pateikiau savo tiekėjui antrą užsakymą. Pirma pradedančiųjų mezgėjų klasė netrukus baigs kursą. Neįtikėtina, kaip greitai prabėgo šešios savaitės. Džiūgavau, kai po penkių savaičių trys mano mokinės pareiškė norinčios mokytis toliau. Sutikau pratęsti kursą. Kadangi dabar visų, išskyrus Aliksę, mezginiai buvo vis kitokie, pasiūliau penktadienio popietėmis rinktis į pagalbos mezgėjoms būrelį. Jos atsineš savo mezginius, o aš pagelbėsiu, kai kils neaiškumų. Nors ir labai skirtingos, trys moterys po truputį susidraugavo. Susidraugavo jos ir su manimi.

Kaip mezgėjai, geriausiai sekėsi Kerol. Ji jau pradėjo megzti kepuraitę.

Aliksė ir Žaklina tebesimoko pagrindinių akių, bet Aliksei trūksta laiko mezgimui, o Žaklina... Žaklinos požiūris mane truputį erzina. Ji aiškiai nemėgsta savo marčios, nors tiesiai to nesako. Jau dairosi į kitus modelius ir renkasi brangesnius siūlus. Aliksė už siūlus moka kas savaitę, akivaizdu, kad jai tai prabanga. Ir vis dėlto be jos mūsų būrelis būtų kitoks.

Kai antradienį buvau jau beuždaranti krautuvėlę, pamačiau per gatvę ateinančią seserį. Ligi šiol ji buvo čia užsukusi tik vieną kartą — atidarymo dieną. Suteikė man garbę, trokšdama išpranašauti finansinį žlugimą. Nesutinku būti jos veikiama, nusiteikiau priešintis.

Kai Margaretė įžengė į krautuvėlę, iškart supratau, kad kažkas atsitiko. Ji atėjo ne pranašauti, ne gąsdinti ir ne bartis. Buvo išblyškusi, vos tramdė ašaras.

— Margarete, kas atsitiko? — pripuoliau aš.

— Aš... Aš... — Ji sunkiai rinko žodžius ir taip smarkiai suspaudė man ranką, kad vos neriktelėjau.

— Eikš. — Nusitempiau ją į krautuvėlės gilumą. Ten buvo stalas ir kėdės pamokoms. — Sėskis. Gal atnešti vandens?

Margaretė papurtė galvą. Dar nebuvau mačiusi sesers tokios nusiminusios. Nenumaniau, kas ją taip slegia, kad net atvijo pas mane.

— Man skambino iš daktaro Abramo priimamojo, — tarė ji, žiūrėdama į mane taip, lyg iš trumpučio sakinio turėčiau viską suprasti. O aš nė nežinojau, kas tas daktaras Abramas. Pagalvojau — gal Metas susirgo, o gal papuolė į avariją. Staiga toptelėjo dar viena mintis, aš akimirksniu apmiriau.

— Kas nors mamai? — paklausiau. Vien pagalvojus, kad taip greitai po tėčio mirties kažkas nutiko mamai, mane sukaustė siaubas.

— Ne, — pravirko Margaretė, — ne mamai, o man. Daktaras Abramas sako, kad reikia pakartoti mamogramą. — Ji vėl suspaudė man ranką. — Atrodo... Atrodo, krūtyje gūželis. — Sesuo žiūrėjo į mane pilnomis baimės akimis.

Prisipažinsiu — buvau sukrėsta ir prisėdau greta jos. Supratusi, ką pagalvojau, ji dar smarkiau suspaudė man ranką.

— Man labai baisu, — sušnibždėjo Margaretė.

— Nebūtinai vėžys, — bandžiau raminti, bet nebuvo lengva. Margaretė baiminasi to paties, kaip ir aš. Man jau teko artimai susipažinti su jo didenybe vėžiu. Mama su tėčiu nerimavo perdavę mums genetinį polinkį šiai ligai. Nuo vėžio mirė du mūsų seneliai. Kai paaiškėjo mano diagnozė, mama pareikalavo, kad ir Margaretei būtų atlikti išsamūs tyrimai. Tada viskas atrodė gerai, o dabar...

— Kada antroji mamograma?

— Aš tiesiai iš ten. Laborantė nieko nepaaiškino. Sakė, daktaras Abramas parašys išvadą ir susisieks su manimi.

— Margarete, labai apgailestauju. Kaip tau padėti?

— Nežinau. Aš dar niekam nesakiau.

— Nė Metui?

Ji sunkiai atsiduso.

— Nenoriu jo gąsdinti.

— Jis tavo vyras. Turi teisę žinoti.

— Pasakysiu, kai žinosiu išvadą.

Jos balsas buvo šaltas. Supratau, kad neverta ginčytis, nes sesuo vis viena padarys savaip. Įkalbinėdama nieko nelaimėsiu.

— Kaip jauteisi, kai sužinojai serganti vėžiu? — paklausė Margaretė.

Turėjau susiimti, kad ištarčiau žodį. Kai pirmą kartą apie tai išgirdau, buvau šešiolikos, nežinojau to, ką žinau dabar. Netgi to, ką jau žinojau antrą kartą. Diena, kai man pranešė, kad auglys ataugo, buvo baisiausia gyvenime. Puikiai supratau, kas manęs laukia. Atrodė, gal jau geriau mirti.