Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Kaip puiku, — neslėpiau palengvėjimo.

— Pirmadienį iš pat ryto mudviejų su Dagu laukia paskutinė dirbtinio apvaisinimo procedūra.

Ji stengėsi atrodyti laiminga, bet nujaučiau, — neabejoju, kad ir kitos moterys suprato, — jog slepia didžiulę baimę. Tikėjausi, kad šįkart viskas bus gerai ir Kerol išnešios vaikutį. Ji reguliariai lankėsi pas gydytojus, bet smulkmenų nepasakojo. Kitoms prisipažino turinti bėdų dėl nevaisingumo, man asmeniškai — truputį daugiau, bet ne per daugiausiai. Man dėl jos spaudė širdį.

Labai nustebau, kai prakalbo Žaklina.

— Mieloji, linkiu tau didžiausios sėkmės. Mudu su Rišu turime vieną vaiką, bet labai norėjome ir antro.

— O mes su Dagu ir vieno susilaukę pasijustume it devintame danguje.

Jos šypsančios lūpos drebėjo.

— Labai norėjau dukters.

— Regis, sakėte, kad jūsų sūnus ir marti laukiasi mergaitės, — prisiminiau ankstesnį pokalbį su Žaklina.

— Taip.

Šiomis dienomis Žaklina įtartinai tylėjo apie sūnų ir Temę Li. Svarsčiau — gal atsitiko kas nors tokio, apie ką ji nenori kalbėti. Ši moteris slapukė. Kerol ir Aliksė šiltai bendrauja, o Žaklina taip ir neatsivėrė. Nujaučiu, kad ji artimiau bendrauja tik su draugėmis iš užmiesčio klubo.

Aliksė palenkusi galvą mezgė.

— Manau, vaikų turėtų susilaukti tik tie, kurie jų nori.

Prisiminiau, kad ji jau buvo sakiusi kažką panašaus. Galėjau tik spėti, kad už šių žodžių slypi asmeninė patirtis.

— Aš irgi, — sutiko Kerol. — Nesuprantu, kodėl daugybė vaikus mylinčių porų negali jų susilaukti. Kai pagalvoju, kiek metų atidėliojau šeimos padidėjimą, norisi verkti. Maniau turinti marias laiko, bet iš kur galėjau žinoti? — Jos veidą perkreipė skausmas.

— O jūs? — paklausė manęs Aliksė.

Pajutau, kad skaisčiai nuraudau, nors nežinojau, kodėl vaikų tema mane taip veikia. Atsakydama papurčiau galvą.

— Ką? — pasitikslino Aliksė. — Nenorite vaikų?

— Aš neištekėjusi.

— Mano mamai tai netrukdė. Ji jau septintą mėnesį laukėsi mano brolio, kai privertė tėvą ją vesti. Sako padariusi didžiausią gyvenimo klaidą, bet tai nesutrukdė pagimdyti dar ir mane.

— Vaikas nekaltas dėl to, kokiomis aplinkybėmis užgimė, — tarė Kerol.

— Man buvo sakoma kitaip. — Aliksė piktai timptelėjo siūlą. — Nieko, ištvėriau.

— Tokia miela, jauna moteris kaip jūs tikrai turėtų ištekėti, — tarė Žaklina, taikydama man.

Žaklina jau ne pirmą kartą mane glumina. Vos prieš kelias akimirkas rodė užuojautą ir supratimą Kerol, o dabar pavadino mane miela. Ką gi, netikėtas komplimentas.

— Ačiū, bet... — Nutilau. Jei pavyks, nepasakosiu savo gyvenimo smulkmenų.

— Kas — bet? — sukluso Kerol.

— Bet... Nemanau, kad būčiau gera žmona.

— Kodėl? — nustebo Aliksė. — Tikrai geresnė už mano motiną.

Pokalbis greitai krypo nemalonia linkme.

— Vyrai linkę... tikėtis.

Aliksė pakėlė akis ir sutrikusi susiraukė.

— Kaip suprasti?

Mačiau, kad kitos dvi taip pat susidomėjo.

— Aš jau dukart grūmiausi su vėžiu. Greičiausiai mūsų šeima turi genetinį polinkį sirgti vėžiu.

— Ar ir dabar sergate?

— Ačiū Dievui, ne. O mano vyresnioji sesuo neseniai patyrė rimtą išgąstį.

Laimė, antroji Margaretės mamograma pakitimų nerodė. Ėjau su ja pas gydytoją ir drąsinau. Paskui ji pakvietė mane pietų atšvęsti sėkmės.

Nuo paauglystės dar nesijaučiau tokia artima seseriai. Nors ir šlykščiai skamba, buvau dėkinga pirmajai mamogramai už sukeltą nerimą. Po daugelio metų mudvi su seserimi kažkas susiejo. Baimė. Ir pirmą kartą daugiau žinojau ir buvau labiau patyrusi už seserį.

— Kodėl negalite ištekėti? — paklausė Aliksė.

Atsidusau. Nenorėjau tokio pokalbio.

— Nėra garantijos, kad vėžys neatsinaujins, — paprastai paaiškinau.

Pamačiau, kad visos trys keistai į mane sužiuro.

— Jei dar nežinote, gyvenime apskritai nėra jokių garantijų, — pareiškė Aliksė. — Galite manim tikėti.

— Jeigu būtų, šiandien jau būčiau mama, — pridūrė Kerol.

— Ji teisi, — sutiko Žaklina, mostelėdama ranka į Kerol.

Ir sesuo kartoja tą patį. Mes linksmai pietavome, kol ji neprisiminė Bredo. UPS vyruko nebuvau mačiusi kelias dienas. Man nebuvo malonu aptarinėti savo galimybių su juo susitikinėti. Dukart atstumtas, kažin ar vėl pakviestų. Ir kodėl turėtų? Paaiškinau paprastai — man neįdomu.

— Taip seniai nebuvau pasimatyme, kad nemokėčiau elgtis, — atvirai prisipažinau draugėms.

— Reikia elgtis paprastai, — tarė Kerol, lyg būtų viską supratusi.

— Būkite savimi, — įsiterpė Žaklina ir labai mane nustebindama išsitraukė mezginį. Jau maniau, kad atėjo tik atsisveikinti. Džiaugiausi, jog prisidėjo prie kitų.

— Ar jums kas nors patinka?

Aišku, kad paklausė Aliksė.

— Ne, — atsakiau skubiai ir tvirtai. Vėl užsiplieskęs veidas išdavė, kad susigėdau.

— Patinka, — į mane žiūrėdama tarė Kerol ir tyliai nusijuokė. — Nagi, klokite. Kas jis?

Papurčiau galvą atsisakydama kalbėti.

— Jau per vėlu.

— Kuo jis vardu? — neatlyžo Aliksė.

Jos neatstos, o aš nesugalvojau, kaip nukreipti pokalbį.

— Drąsiau, Lidija, — prikibo Aliksė. — Pasakykite.

Padvejojusi garsiai atsidusau ir papasakojau apie Bredą.

— Jis manęs nebepakvies, — tariau pabaigai.

— Gal ir ne, — sutiko Aliksė. — Dabar jums reikia jį pakviesti.

Žaklina ir Kerol linktelėjo. Atrodo, Bredas laimėjo ir Margaretės, ir visų mano mokinių palankumą.

20

KEROL ŽIRARD

Sekmadienio naktį prieš dirbtinio apvaisinimo procedūrą Kerol palaukė, kol Dagas įmigs. Išgirdusi gilų, ritmingą kvėpavimą išlipo iš lovos ir tyliai nusėlino į svetainę.

Ji mėgo naktimis pasigrožėti įlanka. Pro svetainės langus galėjai matyti tamsius, mirguliuojančius vandenis. Už Vakarų Sietlo buvo Vašono sala ir Kitsepo kyšulio žiburiai.

Nugrimzdusi į mėgstamą fotelį ji atlošė galvą ir liepė mintims ir kūnui nurimti. Negalima eiti į procedūrą įsitempusiai, ji turi liepti savo kūnui priimti apvaisintus kiaušinėlius, priimti trokštamą kūdikį, o gal net kelis.

Nesuprato, kas jai darosi. Juk taip nori kūdikio, tai kodėl organizmas taip atkakliai kovoja su nėštumu? Kad ir kaip analizavo padėtį, ničnieko nesuprato.

Atrodė, kad savas organizmas tapo jos pikčiausiu priešu, gimda išdavė, atėmė gebėjimą daugintis. Ji greitai bus tokio amžiaus, kai pastoti nebeįmanoma. Kiaušinėlių gamyba jau silpsta.

Nors visi rodė užuojautą, Kerol suprato nusibodusi draugams. Ir matė, kaip trokšta anūkų jos mama. Visų mamos draugių rankinės plyšo nuo anūkų nuotraukų, o jos mama sėdėdavo tyli ir nusiminusi. Nei Kerol, nei Rikas nesuteikė jai progos pasigirti. Mama juokaudavo, bet Kerol jautė jos nusivylimą taip pat aštriai kaip savąjį.

Dago tėvai ligi šiol juos remia ir drąsina, bet jau pavargo laukti. Dar gerai, kad jaunesnioji Dago sesuo padovanojo jiems du anūkus. Vis dėlto tėvas tikėjosi anūko su giminės pavarde. Spaudimas nebuvo atviras, bet Kerol duso slegiama naštos.

Akys priplūdo ašarų. Per pastaruosius kelerius metus ji verkė daugiau negu lig tol per visą gyvenimą. Netrukus pirštai gniaužė storą pluoštą nosinių.

Juk ji stengiasi. Sutiko su visais siūlytais gydymo būdais, o prarytų vaistų užtektų atidaryti vaistinę. Jų buvo daugybė. Vienas Dievas težino, ką ji darė savo kūnui, kaip rizikavo. Dėl to nesuko sau galvos. Galvojo apie kūdikį. Ji mielai bet ką prarytų, bet kuo prikimštų pilvą, sutiktų dalyvauti bet kokiuose bandymuose, jei būtų bent menkiausia tikimybė, kad pastos. Ir išnešios.