Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Tai susitikime po darbo.

Aliksė gūžtelėjo pečiais. Ji irgi norėtų viską išsiaiškinti.

— Gerai.

— Ar tavo žodis patikimas?

Abejonės strėlė kliudė jos orumą.

— Ir dar kaip, po velnių! Būsiu „Starbucks“ dešimt minučių po uždarymo.

— Geriau kavinėje „Pas Enę“.

— Gerai, „Pas Enę“.

— Lauksiu.

Gal Aliksę apgavo vaizduotė, bet jai pasirodė, kad išeidamas Džordanas mirktelėjo Lorelei. Iš pradžių pasvarstė, ką tai galėtų reikšti, o paskui nusispjovė. Jeigu jis domisi jos drauguže, juo geriau. Palinkėtų jiems didžiulės laimės. Džordanas daug patrauklesnis už šlykštų naudotų automobilių pardavėją.

Kažkodėl Aliksei nebuvo vis tiek. Iki darbo pabaigos buvo bjauriai nusiteikusi. Vienuoliktą valandą Lorelė su ja nebesikalbėjo ir supykusi išėjo. Aliksė džiaugėsi jos atsikračiusi.

Prabėgo lygiai dešimt minučių po to, kai uždarė kasą, užrakino videoteką ir įjungė signalizaciją, ir ji jau buvo „Pas Enę“. Kavinė vos už kelių namų nuo videotekos. Gavusi algą Aliksė kaskart čia užsukdavo pavakarieniauti. Maistas buvo skanus ir nebrangus.

Kai ji pasirodė, Džordanas prie staliuko skaitinėjo valgiaraštį. Ji iškart rūsčia mina pareiškė:

— Aš tau nieko neskolinga.

— Tikrai? Ką nori pasakyti?

— Neprivalau čia būti.

Jo antakiai pakilo.

— Tiesa, bet tau vis tiek derėtų man paaiškinti, kodėl mane metei šeštoje klasėje.

— Nemečiau. Taip susiklostė aplinkybės.

— Galbūt. Vis dėlto bent iš mandagumo turėtum papasakoti, kas nutiko.

Akivaizdu, kad jis mokėsi etiketo taisyklių. O ji apie tai nieko neišmano.

— Klausyk, — puolė į ataką Aleksė, — galim visą vakarą ginčytis dėl šeštos klasės įvykių arba normaliai pasikalbėti. Rinkis.

Ji suprato, kad Džordanas neatlyš tol, kol negaus atsakymų į jam rūpimus klausimus. Buvo nusprendusi nesiterlioti su pamokslininku, bet jis lengvai nepasiduos. Susiraukusi Aliksė atsisėdo priešais jį.

— Kas tau darosi, Alikse?

Įdomus klausimas. Bet nespėjo atsakyti, nes pasirodė padavėja. Aliksė pažinojo Dženę, matė, kaip senyva moteris nustebusi žvilgčioja į juodu.

Atsivertusi knygelės lapą ji paklausė:

— Ko norėtumėte?

Džordanas užvertė plastiku aptrauktą valgiaraštį.

— Man sūrainį su kiauliena ir priedais. — Jis pažvelgė į Aliksę. — O tau?

Nuo minties apie milžinišką Enės sūrainį Aliksei burnoje prisirinko seilių. Iš pradžių reikia išsiaiškinti, kas moka.

— Vaišini ar teks mokėti pačiai?

— Jei nenorėčiau pavaišinti, neklausčiau.

Aliksė užkišo valgiaraštį už cukrinės.

— Man to paties.

— Du sūrainius su kiauliena. Ir du kokakolos. — Džordanas klausiamai šyptelėjo. Aliksė linktelėjo.

Dženė užsirašė ir pasišalino.

Kai padavėja dingo, Džordanas susidėjo rankas ant stalo.

— Klausau, — paragino.

Aliksė drąsiai atrėmė jo žvilgsnį ir sunkiai atsiduso.

— Bažnyčia manęs nedomina.

— Kodėl?

— Jei dar nepastebėjai, aš nepanaši į tikinčiąją.

— O kaip atrodo tikinčiosios?

Aliksė pavartė akis.

— Skrybėlėtos, pirštinėtos damutės, mandagiuose pokalbiuose nepamirštančios padėkoti Viešpačiui.

Džordanas atsilošė ir užsikvatojo.

— Tu įsivaizduoji užmiesčio klubo pobūvį, o ne bažnyčią. Turbūt senokai nebuvai į ją užsukusi.

— Kai buvau mokinukė, lankiau Sekmadieninę mokyklą, bet nuo bažnyčios išsisukdavau, — prisipažino Aliksė. Tiesą sakant, buvo keliskart nuėjusi, bet nuobodžiavo ir nesulaukė pamaldų pabaigos. — Kartoju: man neįdomu.

Dženė atnešė kokakolos. Džordanas nekantriai laukė, kol ji pasišalins, o tada paklausė:

— Iš kur žinai?

— Džordanai, tu šaunus. — Ji neskubėdama gurkštelėjo gėrimo. — Prisimenu tavo tėtį. Jis irgi buvo šaunus. — Kai Aliksė gavo dovanų Bibliją, Džordano tėvas kartą buvo užsukęs pasikalbėti su jos motina. Tas kartas buvo vienintelis, bet Aliksė negalėjo jo kaltinti.

— Iš kur žinai, kad bažnyčia tavęs nedomina, jei nekart nebuvai? Kokį sekmadienį ateik ir pažiūrėk.

— Paklausyk, — Aliksė norėjo būti atvira, — man nereikia gelbėtojo.

Džordanas susiraukė.

— Tai štai ką galvoji.

— Taip.

— O tu mane perkandai. — Jis sarkastiškai nusišypsojo.

Šiurkštumas Aliksei buvo įprastas. Vis dėlto nusprendė nesibarti, kol nesuvalgytas sūrainis. Juk moka Džordanas, o ji išalkusi.

— Kodėl turėčiau eiti į bažnyčią? — rūsčiai paklausė ji ir pati atsakė: — Todėl, kad tu nori mane pakeisti.

— Ne, — paprieštaravo jis, — noriu tave matyti.

Jis tikrai norėtų!

— Patikai man šeštokė, patinki ir dabar. Ar turėčiau teisintis? — Džordanas palinko virš stalo, nenorėdamas prarasti akių kontakto.

— Aš ne tavo skonio.

— Nusprendei pati ar kas nors pašnibždėjo?

Ji purkštelėjo.

— Pati turiu galvą.

Aliksė matė, kad jis pyksta. Ranka gniaužė į popierinę servetėlę suvyniotus stalo įrankius.

— Norėčiau suprasti. Aš tau patikau tol, kol sužinojai, kad mokiausi su tavimi vienoje klasėje prieš dešimt ar dvylika metų o dabar esu pamokslininkas, tiesa?

Aliksė nudelbė akis ir neatsakė.

— Mokykloje aš tau patikau, o dabar nebe?

Sūrainį galėtų jau atnešti, nes sunku laikyti liežuvį už dantų. Aliksė krimsnojo sau lūpą.

— Galėtum bent atsakyti.

— O ką nori išgirsti? — atšovė ji. — Kad man nesvarbu? Svarbu.

— Ar kas nors pasikeitė?

Aliksė dvejodama prasižiojo.

— Tu... Tu... — sumikčiojo ir mostelėjo jo link, nubrėždama ore apskritimą, — Tu... geras.

— Geras? — pakartojo Džordanas. — Ką nori pasakyti? Žvilgsniu ieškodama Dženės ji gniaužė rankas. Dar niekada neteko taip ilgai laukti užsakymo. Pilvas urzgė primindamas, kad tik vidurdienį buvo gavęs latte kavos, ir reikalavo maisto. Kai gaus savo sūrainį, išsineš jį namo, išklojusi Džordanui viską, ką galvoja. Bet jis trikdė Aliksę. Galvoje sukosi mintys vien apie tai, kaip ji troško būti tame širdelių vakarėlyje. Neprisipažino ir jam turėjusi širdelę.

— Tu pats viską supranti, — išpyškino.

— Nesuprantu, — atšovė Džordanas. — Gal malonėtum paaiškinti? Po šimts, dėl ko aš geras?

Aliksė sumirksėjo. Suprato, kad jis nejuokauja.

— Dėl Dievo, — sušnibždėjo.

Jis nustebo.

— Dėl Dievo?

Ji linktelėjo.

— Tu gerutis berniukas, užaugęs puikioje šeimoje. Aš — ne. Turėjai mylinčius tėvus. Aš — ne. Tu...

— Nematau čia jokio ryšio, — nukirto jis.

— Mano motina pašovė tėvą ir sėdo į kalėjimą. Ar žinojai? Džonatanas iš lėto linktelėjo.

— Girdėjau visokiausių gandų, bet mane domino tik tai, kas nutiko tau.

— A...

To ji nesitikėjo.

Aliksė vos neatsiduso iš palengvėjimo, kai nešina dviem lėkštėmis pasirodė Dženė. Sūrainis buvo neuždengtas, sūris skaniai išsilydęs. Gruzdintos bulvytės dar čirškėjo — tiesiai iš gruzdintuvės. Nuo vaizdelio burnoje prisirinko seilių.

— Prašiau tėčio sužinoti, kur tu dingai. Jam nepavyko. Tikriausiai judu su broliu jau buvote apgyvendinti globos namuose kitame miesto gale, — pasakojo Džordanas.

Aliksė paėmė druskinę. Barstydama druską neatitraukė žvilgsnio nuo jo akių.

— Tikrai?

Jis linktelėjo ir pasmeigė bulvytę.

Nors labai alkana, Aliksė nelietė maisto.

— Kodėl nusprendei tapti pamokslininku? Pasekei tėvo pėdomis?