Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Papasakosiu kitą kartą. — Džordanas užsidėjo ant sūrainio salotos lapą, pomidoro gabalėlį, susivožė ir atsikando.

Aliksė irgi paragavo sūrainio.

— Tik nepamiršk, kad manęs gelbėti nereikia, — tarstelėjo kramtydama.

— Neįstengčiau net ir panorėjęs.

Ji nurijo ir užsigėrė kokakola.

— Kodėl?

— Ne mano darbas. Palieku Dievui. Gelbsti jis, aš tik parodau kelią. — Džordanas vėl pasismeigė bulvytę ir pavoliojo pomidorų padažo balutėje.

Aliksė tebebuvo atsargi.

— Nesuprantu.

— O ką čia suprasti?

— Tavęs nesuprantu, — patikslino Aliksė. — Kodėl mane pasikvietei?

Jis keistai pašnairavo.

— Ar yra įstatymas, draudžiantis man žavėtis tavimi? Patikai šeštokė, o ir dabar atrodai miela.

Ji patinka jam? Atrodo miela?

— Rimtai? — paklausė Aliksė ir susigėdo savo virpančio balso.

— Jei būtų kitaip, nesakyčiau. — Jis ištiesė ranką ir nukniaukė iš jos lėkštės bulvytę.

— Ei, — ji pliaukštelėjo Džordanui per ranką.

Jis nusijuokė ir atidavė jai savo raugintą agurkėlį.

Juodu valgė, aptarinėjo matytus filmus — iš kavinės išėjo po geros valandos.

— Ar liausies manęs vengusi? — paklausė Džordanas.

Aliksė nusprendė nedaryti skubotų sprendimų.

— Dar nežinau.

— Tai greičiau apsispręsk. Gerai?

— Kodėl?

— Nežinau, kiek dar išgalėsiu nuomotis filmus.

Aliksė nusijuokė.

— Gal ateisi sekmadienį į bažnyčią? — pasiteiravo Džordanas.

— Greičiausiai ne.

Jai buvo sunku įsivaizduoti save greta davatkų apsmukusiomis kojinėmis ir didelėmis rankinėmis. Džordanas greičiausiai apsidžiaugtų, bet dorovingosioms tetulėms tikrai nepatiktų jos raudoni plaukai.

Bažnyčia — gyvenantiems tvarkingai, turintiems tikslų ir svajonių. Taip, Aliksė turi svajonių, bet joms išsipildyti beveik nėra šansų. Norėtų būtų virtuvės šefė. Ne šiaip virėja, o madingo restorano virtuvės šefė. Jai buvo tekę dirbti keliose kavinėse — tokiose kaip „Pas Enę“. Labiausiai viliojo darbas virtuvėje. Paskutinė užeiga, kurioje ji dirbo prieš videoteką, užsidarė, bet darbas ten padėjo užgimti svajonei.

Aliksė pagalvojo, kad Džordanas šaiposi. Staiga, jai dar nespėjus suprasti vaikino ketinimų, jis įsitraukė ją į tamsią alėją ir prispaudė prie mūrinės sienos.

Jie žiūrėjo vienas į kitą — tylomis, sulaikę kvėpavimą.

Tuomet jų lūpos susitiko. Aliksė teįstengė laikytis, kad nesusmuktų. Ėmė svaigti galva, linko keliai. Teko į jį įsikibti, taigi ji apsivijo rankomis jam kaklą. Pojūčiai buvo tokie aštrūs, kad Disnėjaus kalniukai nė iš tolo jiems neprilygtų.

— Už ką? — paklausė ji, o balsas aidėjo lyg iš alavinės skardinės.

Kai Džordanas pagaliau pakėlė galvą, sušnibždėjo:

— Buvai skolinga už šeštokui sudaužytą širdį.

Aliksė apsilaižė lūpas.

— Ne tau vienam sudužo.

22

„Mezgėjos rankose siūlai tampa širdies ir sielos jungtimi.“

Robin Villiers Furze, Rankdarbių kompanija, Portočerdas, Vašingtonas

LIDIJA HOFMAN

Prabėgo dar vienas penktadienis. Mezgimo pamoka buvo kaip reta nuotaikinga. Aliksė daug juokėsi, Žaklina atrodė atsipalaidavusi ir pakanti. Kerol liko namie — taip liepė gydytojai. Kai apverčiau ant durų ženklą, skelbiantį kad krautuvėlė uždaryta, ir ėmiau kilti laiptais į savo butuką, jaučiausi pavargusi. Bet nuovargis buvo malonus. Kai atidariau „Gerus siūlus“, turėjau daug laiko savo mezginiams, o dabar nebeturiu. Pirkėjos plaukte plaukia, sukuosi ištisomis dienomis. Kai vėl susitiksime, reikės padėkoti Žaklinai. Ji išgyrė mano krautuvėlę. Neseniai buvo užsukusios dvi turtingos jos draugės. Nors ir grasino mesianti pamokas, Žaklina pasirodydavo kiekvieną penktadienį, o jos draugės iš užmiesčio klubo nusipirko siūlų už keturis šimtus dolerių. Tokia apyvarta man leido pamiršti rūpestį dėl nuomos mokesčio, kuris atidarius krautuvėlę buvo didžiausias galvos skausmas.

Dar neuždirbau tiek, kad išsimokėčiau atlyginimą, bet nuomai užteko. Nedirbu dar nė trijų mėnesių, taigi toks rezultatas mane tenkina. Mano strategija — gyventi paprastai ir pasitikėti savimi.

Užlipusi į viršų pravėriau svetainės langelius. Padvelkė šiltas vakaro vėjelis. Ūsius trynėsi apie kojas, iš visų jėgų stengdamasis atkreipti mano dėmesį. Myliu savo katiną, jis geras draugas, bet būna dienų, kai noriu bent kelių akimirkų vienatvės. O Ūsius neatlyžta.

Atidariau jo mėgstamo tuno skardinę ir iškračiau į indelį. Jis baisiai išlepintas, bet ką man daryti? Kol Ūsius šveitė tuną, peržiūrėjau paštą. Akys užkliuvo už pažįstamos rašysenos. Margaretė.

Padvejojusi atplėšiau voką. Viduje radau du padėkos atvirukus. Nuo abiejų dukterėčių. Dėkojo už neseniai joms numegztus megztinius. Jos pirmą kartą oficialiai dėkojo už dovanas. Anksčiau įtardavau, kad Margaretė joms neperduoda mano megztų drabužėlių.

Kai dabar pagalvoju, turbūt nereikėjo tąkart skambinti seseriai, bet ilgametė įtampa tarp mudviejų, rodės, buvo atslūgusi, todėl jaučiausi drąsiai. Kol nespėjau persigalvoti, surinkau telefono numerį.

Išgirdusi pirmą signalą išsigandau ir panorau mesti ragelį. Bet žinojau, kad jos aparatas atpažins mano numerį, ji pati man atskambins ir paklaus, ko norėjau.

Po antro signalo atsiliepė Heile.

— Gavau tavo padėkos atviruką, — tariau aš.

— Mama mums patarė parašyti, bet būčiau ir pati taip padariusi. Labai gražus megztinis, teta Lidija. Man patinka spalvos.

— Džiaugiuosi, kad patinka.

Mezgiau iš gelsvai žalių siūlų, o rankogalius ir skyles sagoms papuošiau ryškiai oranžiniais. Išėjo labai dailiai, nors ir nederėtų girtis.

— Mama čia pat, — tarė Heile. Man nespėjus pasakyti, kad nenoriu Margaretei trukdyti, sesuo prabilo į ragelį.

— Ar kas nutiko? — griežtai paklausė man vienai skirtu tonu.

— Ne, — nuraminau. — Gavau mergaičių atvirukus ir...

— Skambini tik tada, kai kas nors atsitinka.

Netiesa, bet nenorėjau ginčytis. Stengdavausi neskambinėti Margaretei, nes po skambučio ilgam likdavo slogus įspūdis.

— Man tikrai viskas gerai. — Pabandžiau nusijuokti, bet juokas nuskambėjo dirbtinai.

— Gal buvai susitikusi su tuo gražuoliu iš UPS?

Jaučiau, kaip paminėjus Bredą mano veidą išpylė raudonis.

Paskambinau ne apie jį pasikalbėti.

— Kažkurią dieną buvo užsukęs.

Stengiausi sugalvoti ką nors tokio, kas padėtų nukreipti pokalbį kita linkme, bet nepavyko.

UPS vairuotojas buvo labai draugiškas, bet į pasimatymą nebekvietė. Jis žino apie vėžį, ir tuo viskas pasakyta. Džiaugiausi, kad nebereikia kurti įtikinamų pasiteisinimų. Vis dėlto, kai jis išėjo pastarąjį kartą, pajutau skausmingą slogutį. Neaštrus, bet aiškus praradimo skausmas neatlėgo visą popietę.

— Ar pasiūlei jam susitikti? — neatlyžo Margaretė.

— Ne, aš...

Sesuo nelaukė mano pasiaiškinimo.

— Kodėl?

— Aš...

— Tu vis kartoji, kad tavo krautuvėlė — pažadas gyventi.

— Taip, bet...

— Tai tegu žodžiai nesiskiria nuo darbų.

Pyktelėjau, kad sesuo taip smagiai prie manęs kabinėjasi.

— Tai mano gyvenimas, Margarete.

— Gyvenimas ? — kandžiai perklausė ji. — Koks dar gyvenimas? Tu tik dirbi ir mezgi, o tai irgi darbas. Na taip, aplankai mamą ir turi kelias drauges, bet...

Atėjo eilė man ją pertraukti.

— Pati renkuosi, su kuo man eiti į pasimatymą.

Margaretė apsimetė neišgirdusi.