Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ačiū, — padėkojo jaunatviškai atrodantis vyriškis. — Risas labai nusiminė, kad pamiršo.

— Man nesunku, — sumurmėjo Žaklina, žengdama per krūvą statybinių atliekų.

Tyliai niurnėdama ji perėjo gatvę ir pasuko skersgatvio link. Deja, iki siūlų krautuvėlės atidarymo dar dvidešimt minučių, antraip ten užsuktų. Įžengusi į tamsų skersgatvį Žaklina dar labiau supyko. Nieko nuostabaus, kad jos santuoka kybo ant plauko. Užuot pasitikęs asmeniškai, Risas atsiuntė kažkokį padėjėją. Tarsi savaime suprantama, kad jai dėl jo teko keisti visą savo dienotvarkę. Kitą kartą tegu grįžta pats.

Susierzinusi Žaklina paėjėjo skersgatviu. Staiga nugarą sukaustė keista baimė. Ji stabtelėjo ir apsidairė. Nieko. Moteris nurimo ir mintyse subarė save už įtarumą. Saulė dar nebuvo pakilusi virš stogų, skersgatvyje buvo vėsu ir niūru. Ji žengė dar du žingsnius ir vėl sustojo. Šįkart baimė buvo smarkesnė, dar labiau kaustanti.

„Vaizduotė krečia pokštus,“ — nusprendė Žaklina. Prisižiūrėjo „CSI kriminalistų“. Vis dėlto baimė neatlėgo. Jai reikia įsėsti į automobilį. Ar yra kita išeitis? Arba į automobilį, arba visą rytą prastovėti čia.

Iki mersedeso buvo likusios vos dvidešimt pėdų, kai iš šešėlio išlindo du vyrai. Jie grėsmingai artėjo prieblandoje.

Pavojus. Veidų Žaklina negalėjo įžiūrėti, bet matė pašaipias šypsenas. „Valkatos, — pamanė, — susivėlę ir purvini.“

— Kas čia tokia? — vienas vyras kreipėsi į kitą, skubantį užkirsti jai kelią.

Žakliną išpylė šaltas prakaitas. Instinktas kuždėjo bėgti, bet iš baimės nepakluso kojos. Jeigu jie imtų vytis, su aukštakulniais ji niekur nepaspruktų.

— Būkite malonūs, pasitraukite, — pareikalavo ji ir apsidžiaugė savo drąsa.

— Būkite malonūs, — plonu balseliu pakartojo antrasis, aukštesnis vyras ir iškėlęs dešiniąją ranką pasukiojo per riešą. — Susiradom tikrą damą.

— Iš aukštuomenės.

— Pinigingą.

— Duokš pinigus, kale.

Žaklina smarkiau prisispaudė rankinę prie šono.

— Nedrįskit.

— Argi atsispirsim tokiam iššūkiui, Lari?

— Nutilk! — riktelėjo kitas, supykęs, kad draugužis ištarė jo vardą, ir išsitraukęs sulankstomą peilį ėmė mosikuoti.

Nors buvo pasiryžusi išlikti rami, Žaklina aiktelėjo. Peilio ašmenys spindėjo blankioje skersgatvio šviesoje.

Vyras ištiesė ranką, tikėjosi, kad Žaklina jam romiai atiduos rankinę. Moteris suprato — jis ne prašo, o reikalauja. Už bet kokį pasipriešinimą galima susilaukti smurto.

Nė nepajuto, kaip jos individualaus modelio rankinė nuslydo ant asfalto.

— Tavim dėta, neliesčiau, — Žaklinai už nugaros sušuko šiurkštus moteriškas balsas. — Ralfai, juk tau paskirta lygtinai. Būtų baisiai gaila, jei tavo vargšei subinei vėl tektų grįžti į kalėjimą.

Žaklina ne iškart atpažino Aliksės Taunsend balsą. Aliksė, mergina, kurią ji laikė nusikaltėle ir baisia storžieve rokere, norėdama jai pagelbėti rizikavo savo gyvybe.

— Nesikišk! — suriaumojo Laris, šiepdamas dantis.

— Nepykit, vyručiai, — artėdama tarė Aliksė, — bet ši ponia — gera mano draugė.

Žaklina nė nekrustelėjo, net alsavo paviršutiniškai.

Laris pažiūrėjo į rankinę.

— Tu pati jos nori, — sušnypštė. Tada smarkiai suspaudė peilį ir pakėlė.

Pasigirdo spragtelėjimas. Žaklina negreit suprato, ką reiškia tas garsas. Pagaliau suvokė: Aliksė irgi išsitraukė peilį.

— Tegul ima pinigus. — Žaklinai buvo vis viena, tenorėjo, kad jiedvi nenukentėtų.

— Neims! — suriko Aliksė, kai vyrai ėmė artintis. — Bėk į siūlų krautuvėlę.

— Ne. — Nežinia iš kur atradusi drąsos Žaklina užsimojo rankine ir iš visų jėgų sviedė į užpuolikus. „Gucci“ rankinė, jai kainavusi septynis šimtus dolerius, dabar šauniai pasitarnavo — garsiai trenkė žemesniajam vyrui į galvą. Ralfas suriaumojo iš skausmo.

— Kas ten darosi?! — nuo krautuvėlės durų sušuko Lidija.

— Kviesk policiją! — suriko Žaklina iš baimės paklaikusiu balsu.

Aliksė ištiesusi rankas palinko į priekį — kairėje gniaužė peilį. Vyrai pažiūrėjo į dvi moteris, į tuščią prieangį, kur prieš akimirką stovėjo Lidija, ir susižvalgę puolė bėgti, pralėkdami pro pat Žakliną ir Aliksę.

Kai jie pradingo iš akių, Žaklina ėmė drebėti. Iš pradžių pirštai, paskui rankos, kojos, keliai — kūnas jos visiškai nebeklausė.

— Kaip jautiesi? — paklausė Aliksė.

Žaklina papurtė galvą.

— Policija jau važiuoja! — sušuko Lidija.

— Ralfas ir Laris pabėgo. — Aliksė apkabino Žakliną per juosmenį ir padėjo pasiekti Lidijos krautuvėlės kiemo duris.

Stalas, prie kurio jos sėdėdavo per pamokas, atrodė už mylios. Žaklina pagaliau jį pasiekė ir susmuko ant kėdės.

— Mane... galėjo nužudyti.

Ji matė tų žmonių akis. Vienas Dievas žino, ką būtų jai padarę, jei skersgatvyje nebūtų pasirodžiusi Aliksė.

— Alikse, — išspaudė gaudydama kvapą, — tu išgelbėjai man gyvybę.

Tą akimirką Žaklina gailėjosi dėl visų blogų minčių apie šią merginą. Neberūpėjo, kokios spalvos jos plaukai. Aliksė ją išgelbėjo nuo tikrai baisios lemties.

Aliksė atsisėdo greta. Netrukus Žaklina pastebėjo, kad mergina taip pat sukrėsta. Tų vyrų akivaizdoje apsimetė drąsia, nors labai bijojo. Gatve artėjo sirena. Lidija išpuolė pro duris pasitikti patrulio. Po kelių minučių į krautuvėlę įžengė du policininkai.

Visos trys moterys puolė pasakoti. Žaklina manė turinti viską paaiškinti — juk tai ją užpuolė. Ji nesiliovė, stengdamasi perrėkti kitas dvi.

— Po vieną, ponios, — iškėlęs rankas paprašė pareigūnas. Jaunas, švariai nusiskutęs vaikinas priminė jai sūnų. Polas pasius, kai sužinos, kad jos vos neapiplėšė.

Pareigūnas išklausė Žakliną, paskui uždavė po kelis klausimus Aliksei ir Lidijai. Moterys šiek tiek skirtingai apibūdino užpuolikus. Aliksė kalbėjo nenoriai. Iš pradžių nė vardų nepasakė. Bet jeigu ji ir buvo juos pamiršusi, Žaklina prisiminė.

Chuliganai buvo apibūdinti, be to, ir vardai žinomi. Atrodė, beliko tik sučiupti. Žaklina jau apsisprendė pateikti kaltinimus. Pasakodama ji abiem rankomis gniaužė „Gucci“ rankinę.

— Judvi pažįstamos? — paklausė patrulis, žvilgčiodamas tai į Aliksę, tai į Žakliną.

— Žinoma, — patvirtino Žaklina. — Abi lankome mezgimo pamokas.

— Taip, — sumurmėjo Aliksė ir įžūliai kilstelėjo smakrą, lyg ragindama policininkus mesti jai iššūkį. — Mudvi su Žaklina draugės.

— Ji mane išgelbėjo nuo velniai žino ko, — tyliai pritarė Žaklina.

Pareigūnas papurtė galvą.

— Būtų buvę protingiau atiduoti rankinę.

Žaklina suprato, kad jis teisus. Visi savigynos vadovai mokė, kad atsidūrus tokioje padėtyje reikia mesti rankinę ir bėgti.

Kai policininkai išėjo, Žaklina pažvelgė į šalimais tebesėdinčią Aliksę.

— Nežinau, kaip tau atsidėkoti.

— Esi man skolinga.

Žaklina noriai linktelėjo. Ji nežinojo, ko Aliksei prireikė skersgatvyje. Apklausiama policininkų mergina sakė mačiusi, kaip Žaklina pasuko į skersgatvį, ir pamaniusi, kad jos draugei ten bus nesaugu. Todėl pasekusi. Žaklina amžinai jai bus už tai dėkinga.

Vienintelis rūpestis — skola Aliksei. Galima tik spėlioti, kokio atlygio gali užsigeisti mergina.

24

KEROL ŽIRARD

Dvi pirmos dienos po dirbtinio apvaisinimo procedūros — pačios sunkiausios. Specialistas liepė Kerol keturiasdešimt aštuonias valandas ramiai gulėti. Priverstinis poilsis ėmė slėgti jau po kelių valandų, bet sulig kiekvienu įkvėpimu, sulig kiekvienu širdies dūžiu ji ragino save mąstyti optimistiškai.