Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Turėtų būti.

Žaklina nebesiklausė. Nusekė paskui šeimininkę į virtuvę ir išsitraukė apatinį spintelės stalčių, į kurį buvo sudėtos kulinarijos knygos.

— Gal prisimeni receptą, pagal kurį prieš daugelį metų ruošdavau vištienos troškinį?

Marta susiraukė.

— Nelabai. Ar ketinate sujaukti mano virtuvę?

Žaklina nusišypsojo ir susilaikė neatkirtusi, kad virtuvė jos.

— Nesijaudink, — patikino ji Martą, — ryt iš pat ryto virtuvę atgausi.

Marta linktelėjo, bet atrodė susirūpinusi.

Pervertusi šešias kulinarijos knygas Žaklina atrado receptą prie Džulijos Čailds „Prancūziškos virtuvės paslapčių“ viršelio. Ten pat buvo ir kiti receptai, Žaklinos surinkti per daugelį metų. Prisėdusi prie stalo ji susirašė reikalingus produktus.

Kai šeštą vakaro pro duris įžengė Risas, virtuvė kvepėjo kokosų pienu, vištiena, kariu ir jogurtu.

— Kas čia darosi? — paklausė Risas, atsirišdamas kaklaraištį.

Neišgirdusi, kaip jis įėjo, Žaklina atsigręžė su mediniu šaukštu rankoje.

— Ruošiu vakarienę, — linksmai pranešė ji. Užsimiršusi priėjo prie vyro ir pakštelėjo jam į skruostą. — Rožės nuostabios. Ačiū.

Rišo akys kiek išsiplėtė.

— Norėjau atsiprašyti, — sumurmėjo jis. — Pasikarščiavau dėl to, kad sustojai skersgatvyje, per daug prišnekėjau.

— Tu susijaudinai. Klasikinis pašto dėžutės pervažiavimo traktoriumi atvejis.

Vyras susiraukė.

— Kas?

Žaklina nusijuokė ir keliais žodžiais perpasakojo Temės Li istoriją.

— Dėl to jos tėvas apšaukė mamą, — užbaigė ji. — Net du kartus.

Risas sukikeno ir, Žaklinos nuostabai, ją pabučiavo. Manė, kad jis tenori prisiliesti lūpomis, bet kai lūpos susitiko, abu užliejo netikėtas jaudulys.

Medinis šaukštas barškėdamas nuriedėjo grindimis, Žaklina rankomis apsivijo vyrui kaklą. Risas taip godžiai įsisiurbė jai į lūpas, tarsi jie būtų jauni įsimylėjėliai.

Žaklina prarado laiko pojūtį. Nežinia, kiek jie išbuvo taip susikabinę. Kai išsiskyrė, abu jautėsi sutrikę, nežinojo, ką sakyti ar daryti. Per daugelį metų šis jųdviejų bučinys buvo aistringiausias.

Labiausiai Žakliną nustebino jos pačios ugningas atsakas. Manė, kad per ilgus celibato metus jos seksualinė prigimties dalis apmirė. Apstulbo suvokusi, kaip gyvai — kaip seksualiai — ji vis dar geba jausti.

— Palįsiu po dušu, — tarė nuo jos atsiplėšęs Risas. Jis taip pat atrodė visiškai sutrikęs.

Suabejojusi, ar pavyks išlementi kokį žodį, Žaklina linktelėjo, sunkiai atsirėmė į virtuvės barą ir užsimerkė.

— Oho! — sušnibždėjo ji tuščioje virtuvėje. Čia tai bent! Kai drebulys aprimo, ji padėjo valgomajame ant stalo dvi lėkštes.

Grįžo išsimaudęs Risas — šlapiais plaukais, plačiomis kelnėmis ir golfo marškinėliais. Patenkinta savo pastangomis Žaklina uždegė žvakes. Panorėjusi ji sugeba šeimininkauti, o šiandien vėl suprato, kad jai tai malonu.

— Ar padėti? — paklausė Risas.

Ji pažvelgė į jį per petį. Keistas jausmas — drovėtis vyro po daugiau nei trisdešimt bendro gyvenimo metų. Niekada nebūtų patikėjusi, bet jautėsi taip, lyg jie būtų pasibučiavę pirmą kartą — tarsi anksčiau nebūtų patyrę intymumo.

— Gal įpiltum vyno?

— Žinoma.

Risas atidarė šaldytuvą, išėmė butelį šardonė ir atkimšo. Pripylė abiem po taurę ir įjungė kompaktinių plokštelių grotuvą.

Pritardama niūniavimu „Les Misėrables“ garso takeliui Žaklina įkrėtė į lėkštes ryžių ir gausiai apipylė troškiniu. Kai nunešė lėkštes ant stalo, Risas jau lūkuriavo. Priėjo prie jos kėdės ir atitraukė. Jau daugelį metų nebuvo jos lepinęs tokiu mandagumu.

— Seniai manęs nedžiuginai vištienos troškiniu, — tarė jis, sėsdamasis prie stalo priešais ją. — Pasakiškai kvepia. Ačiū. — Jis pakėlė taurę vyno. — Ar galiu pasakyti tostą?

— Prašau. — Žaklina beveik svaigo iš laimės. Jau buvo praradusi viltį, kad galima susigrąžinti santuokinę meilę. Apsvaigusi nuo lūkesčių ji pakėlė taurę ir jie švelniai susidaužė.

— Už ateitį, — tarė Risas.

— Už ateitį, — atitarė ji.

Gurkštelėjęs vyno Risas pakėlė šakutę. Žaklina sulaikiusi alsavimą laukė reakcijos.

Kai jis užsimerkė ir patenkintas atsiduso iš malonumo, moteris suprato, kad pavyko.

— Dar skaniau negu prisimenu.

Žaklina nurimo ir paragavo pati. Troškinys pateisino jos viltis. Mintyse Žaklina nusistebėjo, kam taip giliai buvo užkasusi receptus. Juk žinojo, kaip Risas mėgsta jos ruoštą valgį ir kaip jai pačiai smagu ruošti. Kadaise pati viena sukdavosi virtuvėje. Net iškilmingus priėmimus ruošdavo. Užsiminė apie tai aną savaitę per mezgimo pamoką, kai jos kalbėjosi apie įsimintinus valgius. Baisiai nustebo Aliksei prasitarus, kad svajoja kada nors turėti nuosavą kavinę. Tik jau ne Aliksė!

Netikėta mintis privertė Žakliną susimąstyti. Juk ji skolinga Aliksei...

— Noriu prisipažinti, — nutraukė jos mintis Risas.

Žaklina suabejojo, ar nori tai išgirsti, bet jis tęsė:

— Už rožes turėtum padėkoti Temei Li. Tai jos sumanymas.

Žaklina pakėlė taurę.

— Nė nemaniau, kad pats susigalvojai.

— Už Temę Li, — tarė Risas, pakėlęs taurę.

— Už Temę Li, — pritarė Žaklina.

Suskambėjo telefonas ir ji atsiduso.

— Atsiliepsiu. — Jai nespėjus užprotestuoti Risas pašoko nuo kėdės.

O ji taip troško bent kartą ramiai su juo pavakarieniauti dviese. Pasigailėjo neišjungusi telefono.

Skambintojas iškart pelnė Rišo dėmesį. Vyras susiraukė ir griežtai linktelėjo. Dėdamas ragelį sumurmėjo:

— Turiu važiuoti.

— Kur? — nesusilaikė Žaklina.

— Nemalonumai darbe. — Jis čiupo automobilio raktelius ir pasuko prie durų. — Kviečia į statybvietę. Ne Gėlių gatvėje — tai Šiaurės vartų projektas. Atrodo, nutraukėme laidus. Visas kvartalas liko be elektros.

Žaklina be žado sėdėjo prie stalo ir klausėsi Rišo automobilio variklio riaumojimo.

Po akimirkos metė servetėlę į lėkštę ir nuėjo prie kriauklės. Abiem rankomis įsikibo stalviršio ir smarkiai prikando lūpą.

— Jį kviečia į statybvietę, — pakartojo trūkčiojančiu balsu. Ji puikiai žino, kas skambino ir kur jis išlėkė. Tikrai ne į statybų aikštelę.

30

ALIKSĖ TAUNSEND

Sekmadienio rytą, kaip ir kitais sekmadieniais kelias pastarąsias savaites, Aliksė stovėjo gatvėje prie kampo ir žiūrėjo, kaip iš bažnyčios pilasi žmonės. Eiliniai žmonės, vieni turtingi, kiti ne — kaip ir moterys mezgimo būrelyje. Kaip Kerol Žirard ir jos vyras.

Pietūs prabangiame Kerol bute padėjo jai praregėti. Tiesiogine prasme! Tokio pasakiško vaizdo ji dar nebuvo regėjusi. Nors gyvena Sietle, niekada nebuvo mačiusi jo tokio. Piužė sąsiauris — nuostabus. Aliksei atrodė, kad ji įžengė į madingo namų dekoravimo žurnalo puslapį. Tokių žurnalų ji rasdavo paliktų skalbykloje. Butas buvo erdvus, baldai paprasti, klasikiniai, daug šiltų, malonių smulkmenų. Aliksei buvo aišku viena — ji neketino atsakyti į kvietimą kvietimu. Numanė, ką pagalvotų Kerol, išvydusi jos buto interjerą. Ypač dabar, kai Lorelė visiškai apsileido.

Kerol paruošė skanius pietus — šaltos pomidorų sriubos — kaip sakė, pagal ispanišką receptą — ir jūros gėrybių salotų. Stalą serviravo dailiu servizu ir lininėmis servetėlėmis. Prieš kelias savaites Aliksė būtų maniusi, kad tokios smulkmenos — beprasmiškos, bet pastaruoju metu jai pasidarė įdomu. Tokius dalykus reikia išmanyti, jei nori kada nors pradėti savo verslą. Iš pradžių Aliksė jaudinosi, bijojo apsijuokti paėmusi ne tą šakutę. Jeigu ten būtų buvusi Žaklina, nerimo būtų daugiau, bet Kerol — normali moteris. Keista — tokia turtinga, bet iki visiškos laimės kai ko trūksta ir jai.