Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

— Ji yra bažnyčios vaikas. — Aliksė atrėmė jo žvilgsnį. — Jei neišleisi, sulauksi senučiukių eisenos su plakatais ir audringais šūkiais.

T-Kaulo žvilgsnis nukrypo į Lori, kuri tebesimuistė.

— Jei nori nemalonumų, tavo valia. — lyg pasiduodama Aliksė kilstelėjo rankas.

— Nešdinkis, — paliepė T-Kaulas, — ir ją veskis.

Aliksė suspaudė Lori žastą ir ėmė tempti iš namo.

Kieme Lori piktai ištraukė ranką.

— Po velnių, ką čia išdarinėji?! — suriko.

— Ką aš išdarinėju?! — pro juoką pakartojo Aliksė. — Geibėjų tavo vargšę subinytę.

— Man nereikia gelbėtojo.

Beveik tą patį ji pareiškė sužinojusi, kad Džordanas — jaunimo pastorius. Lori tie žodžiai netiko — turbūt ir Aliksei. Lori nesuvokė, kur taip nerūpestingai lenda. Nesuprato ir to, kaip rizikavo Aliksė ją ištraukdama. Kai atsipeikėjo, Aliksei ėmė drebėti keliai. Laikas dingti.

— Eik namo, — paliepė ji Lori.

Ši pavartė akis ir pasuko atgal į lindynę. Prie durų ją kažkas sustabdė. Aliksė negirdėjo, apie ką juodu kalbėjosi, tik pamatė, kad Lori nuskuodė tolyn. Nurūko neatsigręždama.

Aliksė neturėjo kur eiti, todėl grįžo namo. Lorelės nebuvo. Sielvartaujanti draugė rijo viską, kas papuldavo po ranka, o šiukšles palikdavo tvarkyti Aliksei. Pagalvojo — kažin ar Lorelė dar telpa į džinsus? Išsiskyrusi su Džonu priaugo gal dešimt kilogramų. Jei Lorelė ne darbe paslapčiomis šlamščia bulvių traškučius ir ne namie prie televizoriaus šaukštais kabina ledus, tai nežinia, kur dar galėtų būti. Vis dėlto Aliksė džiaugėsi galėdama pabūti viena.

Čiupo mezginį ir sunkiai atsiduso. Supratusi, ką daro, šlykštėdamasi sviedė mezginį į šalį. Kerol jai atidavė pilkus siūlus, aprašymą ir jau pradėtą megztinį. Aliksė uoliai tęsė darbą — mezgė Džordanui. Tarsi jam rūpėtų. Tarsi apskritai kam nors rūpėtų.

Aliksė išsitiesė ant sofos ir valandą spoksojo į lubas, kol atėjo laikas eiti į darbą. Videotekoje sekmadienio popietę verslas ėjosi, nebuvo kada nuobodžiauti. Be to, Lorelė nepasirodė, nors pagal grafiką turėjo dirbti drauge su Alikse.

Maždaug po valandos videotekoje pasirodė Džordanas. Aliksės širdis kaipmat suspurdėjo, tuo supykdydama šeimininkę. Kaip įmanydama ji stengėsi ignoruoti vaikiną.

— Alikse, — kreipėsi jis.

— Jau grįžai. — Ji stengėsi parodyti, kad jai vis viena.

— Ar kas nors nutiko?

Aliksė patraukė pečiais, padavė dvi vaizdajuostes prie prekystalio stovinčiam klientui ir apdovanojo jį kuo plačiausia šypsena. Kai atsigręžė į Džordaną, šypsena išnyko.

— Ar turėjo?

Jis susiraukė.

— Tikėjausi šįvakar su tavimi pasimatyti.

Aliksė svarstė. Vienas balsas joje šaukė iš džiaugsmo, o kitas kuždėjo jį pamiršti.

— Kas ta Mis Amerika? — šaltai paklausė ji.

— Ką? — sutrikęs sumirksėjo Džordanas.

— Šįryt su ja giedojai.

Džordanas išplėtė akis.

— Buvai bažnyčioje?

— Ir mačiau, kaip judu su Mis Amerika vienas kitam šypsotės. Regis, esate geri draugai.

— Tiesa.

— Neabejoju.

— Gal aptarnautumėte? — neiškentė klientas prie prekystalio.

Aliksė paėmė jo vaizdajuostes, suvedė kodus ir suskaičiavo pinigus. Atiduodama grąžą meiliai nusišypsojo. Tada vėl abejingai atsigręžė į Džordaną.

Džordanas susiraukė.

— Pavydi pastoriaus Satono septyniolikmetei dukteriai? Merginai tik septyniolika? Iš galinės eilės neatrodė. Ir vis dėlto...

— Neturiu laiko aiškintis dėl tuščio pavydo. Jeigu nori pykti, prašom. Turiu kitų reikalų.

Aliksė norėjo atsakyti, bet Džordanas nusigręžė ir išėjo.

31

„Jeigu dar pajėgi suskaičiuoti pradėtus mezginius, imkis dar vieno, kad turėtum visokiausių — nuo paprastų, mezgamų mašinaliai, iki tokių, kuriems reikia ypatingo dėmesio.“

Lora Early, patyrusi mezgėja.

LIDIJA HOFMAN

Tiek laiko praleidau gydymo įstaigose, kad ilgainiui ėmiau bijoti ir įprastų planinių apžiūrų. Visuomet tas pat. Sėdžiu ant nepatogios kėdės laukiamajame, kuriame daugybė nepažįstamų veidų — visi bijome pažvelgti vienas į kitą. Paprastai mezgu arba vartau kelių mėnesių ar netgi metų senumo žurnalus.

Vienintelė maloni smulkmena daktaro Vilsono priimamajame — per šitiek laiko personalas man tapo artimas kaip šeima, ypač daktaro Vilsono slaugytoja Pegė.

Pegė dirbo su daktaru Vilsonu jau tada, kai beveik prieš penkiolika metų atėjau čia pirmą kartą. Prisimenu ją besilaukiančią — ne vieną, o du kartus. Aiškiai pamenu — spėliojau, ar pamatysiu antrąjį vaikelį. Vėžys išmoko vertinti kiekvieną smulkmeną — kiekvieną dieną, metų laiką, net minutę. Būdama šešiolikos svajojau sulaukti septyniolikos ir dalyvauti mokyklos išleistuvėse. Sulaukiau, bet į išleistuvių pokylį manęs nepakvietė.

— Lidija. — tarpdury stovėjo Pegė su mano ligos istorija, sveriančia gal dešimt kilogramų. Daugybė lapų su simptomų, procedūrų ir vaistų aprašymais.

Kai pakilau, atrodė, kad į mane įsmeigtos visų laukiančiųjų akys. Jei norėčiau atsidurti dėmesio centre, pašokčiau ir pareikščiau jau dukart laimėjusi gyvenimo loteriją. Nesu išsišokėlė, todėl ramiai susikišau mezginį į maišelį ir nusekiau paskui Pegę.

— Kaip sekasi? — mostelėjusi man ir kažką pažymėjusi ligos istorijoje pasiteiravo Pegė.

— Puikiai. — Nulipau nuo svarstyklių ir lengviau atsikvėpiau. Nuo paskutinės patikros mano svoris buvo beveik nepakitęs. Pegė mane palydėjo į palatėlę koridoriaus gale. Pakišo po liežuviu vienkartinį termometrą ir ėmė čiuopti pulsą. Pažiūrėjo į laikrodį ir vėl kažką įrašė į istoriją.

— Plaka stipriai, ritmiškai, — džiugiai paaiškino.

Tikiuosi. Mano draudimo kompanija nemažai paklojo už privilegiją džiaugtis tokiu ritmu. Būčiau pasakiusi kiek, bet tą akimirką reikėjo patylėti.

Pegė pumpavo orą į kraujospūdžio matavimo aparato raištį ant mano žasto. Smarkokai spaudė. Išleidusi orą linktelėjo.

— Puiku.

Galiausiai išėmė termometrą.

— Kaip jautiesi?

— Puikiai.

Pegė nusišypsojo.

— Akys kibirkščiuoja, turbūt įsimylėjai.

— Oi, vargu, — paneigiau jos įžvalgą, bet staiga panorau jai pasipasakoti apie Bredą. Nepasakojau, nes nėra ką. Bent jau kol kas nėra. Du kartus buvome susitikę po darbo, per savaitę du tris kartus kalbėdavomės telefonu, kartais net po valandą. Bent kartą per savaitę jis užsukdavo į krautuvėlę, ir retkarčiais — ne, dažniau nei retkarčiais, — bučiuodavomės.

Mudu su Bredu tik pradėjome vienas kitą pažinti. Santykiai nebuvo rimti — nė iš tolo. Bredas daug laiko skyrė sūnui, o aš savo verslui. Buvome tokie pat draugai kaip aš su Kerol Žirard. Gerai jau, gal ne visiškai tokie pat, bet vis viena draugai. Kol kas mane tai tenkino. Regis, jį taip pat.

— Tai ar sutikai savo žmogų? — vėl paklausė Pegė.

Nedrąsiai linktelėjau.

Pamaniau, kad ji ims ploti katučių.

— Taip ir žinojau. — Ji švietė šilta šypsena.

— Baikite, Pege, man jau trisdešimt.

— Na ir kas?

Nesmagiai jaučiausi, kad mane taip lengva permatyti, ypač tokio amžiaus. Dar vienas paauglystės vėžio palikimas. Mano socialinė raida sustojo tą dieną, kai gavau vairuotojo pažymėjimą. Tų, kuriems tenka kovoti už gyvenimą, ji užstringa. Nepamanykite, kad savęs gailiuosi, tikrai nesigailiu. Tiesiog kalbant apie santykius su kitais žmonėmis šis faktas vertas dėmesio.

Planinės sveikatos patikros eiga man puikiai žinoma. Dabar turėsiu ištiesti ranką ir Pegė pritrauks kelis mėgintuvėlius kraujo. Kartą net pajuokavau, kad man turėtų sumokėti. Krauju užpildydavo keturis mėgintuvėlius — du didelius ir du mažus.