Дебби Макомбер - Krautuvėlė Gėlių gatvėje

Nė nemirktelėjau, kai adata perdūrė odą. Iš pradžių man svaigdavo galva vien pamačius adatą. Kartą vos nenualpau, bet jau seniai. Palyginti su kai kuriomis procedūromis, kurias teko ištverti, kraujo ėmimas — vaikiškas žaidimas.

Pegė stabtelėjo pakeisti pilną vamzdelį tuščiu ir pažiūrėjo į mane.

— Pirmą kartą matau tave tokią laimingą.

— Aš tikrai laiminga.

Šios laimės šaknys buvo keleriopos. Savijautai didelės reikšmės turėjo krautuvėlės atidarymas ir, žinoma, pažintis su Bredu. „Geri siūlai“ — mano ryžto gyventi deklaracija, o pasiryžimas užmegzti santykius su Bredu — dar vienas tikėjimo veiksmas.

— Labai dėl tavęs džiaugiuosi. — Pegė vėl pakeitė vamzdelį, paskui ant visų užrašė mano pavardę. — Po poros dienų paskambinsiu.

Linktelėjau.

Ji palydėjo mane iki laukiamojo ir pasiėmė kitą ligos istoriją.

Iš daktaro priimamojo žingsniavau puikiai nusiteikusi. Graži rugpjūčio popietė. Krautuvėlėje pirmadieniais nedirbu, bet nesugalvojau, kur kitur nueiti. Myliu savo darbą. Man patinka būti čia, tarp siūlų. Kai atsidurdavau salytėje, kuri vos prieš kelis mėnesius egzistavo tik mano svajonėse, apimdavo sunkiai paaiškinamas pasitenkinimas.

Vilkėjau indiškos dryžuotos medvilnės berankovę vasarišką suknelę su dailia balta nerta apykakle. Mano mėgstamiausia suknelė. Prisipažinsiu — tikėjausi netyčia susitikti Bredą. Pirmadieniais jis atveždavo prekes kaimynams. Pamatęs mane krautuvėlėje būtinai pabelsdavo į duris.

Klausiausi radijo ir žvalgiausi pro langą, gal pamatysiu jį pravažiuojantį. Gėlių gatve eismas jau nebuvo draudžiamas, ir tai labai padėjo verslui. Daugybė smalsuolių užsukdavo čia tiesiog pasižiūrėti pokyčių. Parduotuvės abipus gatvės puikavosi kviečiančiomis iškabomis.

Statybos priešais mano vitriną atrodė beveik baigtos, bet dar sukiojosi daugybė vyrų plastikiniais šalmais. Nežinojau, kada numatoma oficiali darbų pabaiga, bet nujaučiau, kad jau netrukus.

Kaip ir vyliausi, pasirodė tamsiai rudas Bredo furgonas. Liepiau sau nestovėti it manekenei vitrinoje. Ne ką lengviau buvo atsispirti norui striksėti ir mojuoti rankomis. Susivaldžiau, nors pagunda buvo milžiniška, norėjosi kvailioti.

Mano rudai vilkintis vyriškis su keliomis dėžėmis įėjo į gėlių parduotuvę kaimynystėje. Nežinojau, ar jis mane pastebėjo, kol nepasirodė tarpdury su ilgakote rože. Pasidaviau pagundai ir pamojau, jis man mirktelėjo.

Atrakinau duris ir jį įleidau.

— Man? — paklausiau.

— Ne už dyką, — paerzino Bredas.

— Kiek prašai?

— Bučinio, — valiūkiškai šyptelėjo jis. — O gal dviejų.

Suprantu, kad kvaila, bet išraudau. Jis suėmė mane už rankos ir nusitempė tarp siūlų prikimštų lentynų. Čia mūsų niekas nematė.

— Kaip sekėsi pas gydytoją?

— Jo nė nemačiau. Įprasti kraujo tyrimai.

— Jaudinies?

Papurčiau galvą. Gal ir derėtų jaudintis, bet vėžys jau senokai davė man ramybę. Bėgant laikui įgaunu vis daugiau pasitikėjimo. Be to, jaučiuosi puikiai, pastaruoju metu nepatyriau jokių simptomų, išskyrus kelis migrenos priepuolius. Ir pirmą kartą per daugelį metų svajojau apie ateitį.

— Šeštadienio vakarą aš laisvas. — Bredas žiūrėjo į mane iš aukšto taip atidžiai ir provokuojančiai, kad vos įstengiau alsuoti.

— Puiku.

— Gal pakviesti tave vakarienės ir į kiną?

Nusišypsojau ir linktelėjau.

— Kur panorėsi, tik ne į „McDonald’s“.

Vėl nusišypsojau. Kodis kraustėsi iš proto dėl sūrainių, todėl Bredui greitasis maistas buvo gerokai įgrisęs.

— Supratau, tik ne į „McDonald’s“.

Tada — taip lengvai, kad nesuspėjau susivokti — Bredas mane apkabino ir pabučiavo. Žemė nesudrebėjo, dangus neužgriuvo, bet — prisiekiu — tą bučinį jutau visu kūnu: nuo viršugalvio iki pat kojų pirštų galų. Jeigu vyras tokius pojūčius sužadina bučiniu, galiu tik įsivaizduoti, kas būtų, jei — arba kai — mylėtumėmės. Užsimerkiau, norėjau kuo ilgiau išsaugoti nuostabų pojūtį.

— Gardžiai kvepi, — sušnibždėjo jis, uosdamas mano kaklą.

— Kvepalai. — Atlošiau galvą ir jis apibėrė kaklą bučinukais. Murkiau beveik kaip mano katinas Ūsius, kai įsitaiso popiečio saulėkaitoje ant palangės.

— Nežinau, kokie tie tavo kvepalai, bet prižadėk ir šeštadienį jais pasikvepinti. Prižadi?

— Prižadu, — sušnibždėjau, ir jis vėl mane pabučiavo. Nė vienas iš mudviejų nenorėjo liautis, bet Bredui negalima nukrypti nuo grafiko. Supratome, kad reikia baigti. Kai jis mane paleido, jaučiau, kad apgailestauja taip pat kaip ir aš. Merginai nesunku priprasti prie Bredo bučinių.

— Užsuksiu tavęs šeštadienį septintą. Gerai?

— Labai gerai, — atsakiau.

Tą akimirką žodžiai „labai gerai“ būtų tikę apibūdinti mano gyvenimą.

32

KEROL ŽIRARD

Po embriono įsodinimo prabėgo trys kritinės savaitės. Lig šiol ėjosi neblogai. Kerol jau penkias savaites nėščia. Reta moteris nėštumą puoselėja taip kaip ji.

Dvidešimt minučių praplepėjusi su mama Oregone Kerol padėjo telefono ragelį ir pasiruošė sveikuoliškus pietus iš varškės ir šviežių vaisių. Ji nemėgo varškės. Toks pasirinkimas turėjo pranešti pasauliui, kad yra pasirengusi aukotis dėl kūdikio. Paaukotų viską. Kai kūdikis gims, ji nori būti rami, jog padarė viską, kad jo ar jos gyvenimo pradžia būtų saugi.

Šypsodamasi Kerol įsidėjo į lėkštę varškės ir papuošė ananaso griežinėliu. Viena moteris iš internetinių draugių grupės rašė, kad ananasuose esama kažkokios medžiagos, padedančios embrionui įsitvirtinti gimdoje.

Kai Kerol jau kėlė šakutę, suskambėjo telefonas. Padėjusi ją pakėlė telefono ragelį.

Skambino Dagas. Paprastai per darbus jam pritrūkdavo laiko paskambinti, bet po paskutinės dirbtinio apvaisinimo procedūros kasdien bent vienąkart paskambindavo.

— Kalbėjausi su mama, — pranešė Kerol.

— Kaip ji laikosi?

— Juodu su tėčiu nori mums nupirkti vaikišką lovelę.

— Ar pasakei, kad jau turime?

— Neapsivertė liežuvis.

Po procedūros prabėgus trims savaitėms Kerol gavo „Bonmacy“ firmos skrajutę, reklamuojančią vaikiškus baldus. Tą patį vakarą ji nusitempė Dagą į parduotuvę ir jie įsigijo viską, ko gali prireikti vaiko kambariui.

— Vadinasi, turėsime dvi loveles.

— Gal gims dvynukai.

Dagas nusijuokė. Tą juoką Kerol įsimylėjo prieš daugelį metų. Dabar jis retai šitaip juokdavosi. Ji suprato, kad džiaugsmo šaltinis — jos nėštumas.

— Be to, pamaniau — jei neprireiks mums, galės atiduoti Rikui. — Kerol nenorėjo gadinti vyrui nuotaikos, bet jos brolis padovanos tėvams anūką kelias savaites prieš numatomą Kerol gimdymą.

— Ar turi iš jo žinių? — paklausė Dagas.

— Ničnieko.

— Nujaučiu, kad tėvams jis nieko nepasakė.

— Nežinau, bet nedrįstu klausti.

— Tu teisi. Ne tavo reikalas.

Kerol sugrįžo į fotelį.

— Tikiuosi, kad Rikas pasielgs tinkamai ir ves tą moterį.

Dagas patylėjo.

— Iš tavo pasakojimo supratau, kad neketina.

— Juk gims kūdikis.

— Žinau, bet Riką pažįstu.

Kerol atsiduso. Pagalvojo, ką pasakys tėvai, kai sužinos. Mama nekantriai laukė anūko. Vis tiek džiaugsis juo, bet norės, kad Rikas suteiktų vaikui savo pavardę.

— Pietums valgau varškės, — pasigyrė ji Dagui. Jis supras, kaip ji aukojasi.

— Tikiuosi, vaikeliui patinka, — pajuokavo jis.

— Ir aš to tikiuosi.

Juodu dar kelias minutes paplepėjo ir Kerol grįžo prie pietų lėkštės.