— Gudnese, — švelniai palietė jos petį Mersė. — Atpažįstu tą tavo žvilgsnį. Beje, man nepatinka, kaip dabar plasnoja tavo sparnai.
— Man atrodo, būtų geriausia, jei kuo greičiau pasišalintum, — atsargiai pasiūlė Gudnesė.
— Gudnese!
— Nenoriu, kad ir tu turėtum nemalonumų.
Mersė suplasnojo sparnais ir pakilo aukštyn.
— Ką tu ketini daryti?
Gudnesė kietai sučiaupė lūpas ir papurtė galvą.
— Tau geriau nežinoti.
Kaip tik tą akimirką pasirodė Širlė.
— Kas čia dedasi? — paklausė ji.
— Turiu rūpesčių, — atsakė Gudnesė.
— Tikrai? — sumurmėjo Širlė. — Ką gi, ne tu viena. Mano užduotis irgi gyva bėda. Klostosi ne taip, kaip turėtų.
Mersė susiraukė ir pažvelgė į Gudnesę, paskui vėl į Širlę.
— Ar judviem neatrodo, kad mus tyčia įklampino?
Gudnesė klausiamai pažvelgė į ją.
— Kaip suprasti?
— Pagalvokite, — atsakė Mersė, — Širlė gauna užduotį, apie kokią galima tik svajoti. Argi sunku parūpinti berniukui šunį?
— O iš tikrųjų ši užduotis sunkiausia iš visų, kokias esu turėjusi. — Širlė atsiduso. — Turiu vargo ne tik su Karterio tėvu, dar ir tas šuo nesutinka pasišalinti.
— Suprantu.
— Bet juk normaliomis sąlygomis tai nebūtų sunku?
Širlė kilstelėjo vieną petį — lyg ir gūžtelėjo, lyg ir ne.
— Ne visai. Man daugiausia rūpesčių kelia tasai šuo. Jis neatrodo... paprastas. Tiesiog nesutinka pasišalinti. Vis dėlto manau, kad pagaliau ta problema išspręsta. Jis dabar gyvūnų prieglaudoje ir greičiausiai kas nors netrukus paims.
— Gerai.
Širlės veide įsirėžė rūpesčio raukšlės.
— Na, šiuo metu aš nieko daugiau negaliu padaryti, tai išmečiau tą istoriją iš galvos. Pasilieku čia ir padėsiu jums.
— Mano užduotis irgi žlunga, — liūdnai prisipažino Mersė.
— Gal tau kartais reikia gelbėtojų komandos su sraigtasparniu? — susijaudino Gudnesė. Jai atrodė, kad būtų smagu iškviesti šaunius ginkluotus vyrukus, ypač jei taip galėtų padėti draugei.
— Gudnese, ką tu sau galvoji? — pasibaisėjo Mersė.
Gudnesė kilstelėjo rankas.
— Įsivaizduok: leidžiasi sraigtasparniai, išmetamos virvės ir jauni gražūs vyrai nusliuogia jomis ant stogo.
— O ką daro?! — šūktelėjo Mersė. — Tu viską sugadinsi. Ir taip pakanka rūpesčių dėl Hario ir Rozalės. Tokios pagalbos man nereikia. Vien pasigirdus sraigtasparnių blerbimui Hariui sustotų širdis.
— Tai ką mums daryti? — paklausė Gudnesė. — Turime tris nebaigtas užduotis.
— Šiuo metu, — pasiūlė Mersė, — gal leiskime įvykiams klostytis savaime ir žiūrėkim, kas iš to išeis.
Tai atrodė taip nereikšminga. Bet gal Mersė ir Širlė teisios. Ji padarė viską, ką galėjo, kad Piteris ir Betė suartėtų, o visos pastangos nuėjo niekais, baigėsi sukrėtimu ir painiava. Gal jai reikia pasitraukti ir pažiūrėti, ką tie žmonės patys sugalvos.
Vis dėlto Gudnesė jautėsi nusivylusi.
17
Nuo tada, kai tėvas nuvežė Rudį į gyvūnų prieglaudą ir ten paliko, Karteris tik liūdėjo ir ašarojo. Jis visą naktį gulėjo atsimerkęs ir galvojo apie savo šunį. Suprato, kaip prastai dėl to jaučiasi tėvai, todėl stengėsi neparodyti, koks yra nelaimingas.
Karteris žinojo, kad tėvai pinigų turi tik tiek, jog pakanka būtiniausioms išlaidoms, o jo sutaupytų kišenpinigių neužtektų.
— Karteri, — pašaukė motina iš svetainės, — eikš, pažiūrėk, ką tėtis parnešė.
Širdies gilumoje Karteris vylėsi pamatysiąs Rudį ir bėgte nubėgo į svetainę. Bet tai buvo ne Rudis. Motina stovėjo prie dirbtinės eglutės. Jų eglutė buvo visai menka. Tiesą sakant, tokia maža; kad teko pastatyti ant kavos staliuko. Ji buvo įstatyta į gėlių vazoną ir papuošta stikliniais burbuliukais. O šita eglutė buvo tikra. Na, ne visai tikra, nes jos šakos kitokios kaip gyvo medžio. Be to, nuo jos nesklido malonus kalėdinis kvapas. Bet dydžio ji buvo kaip tikra. Ir jau papuošta elektros lempelėmis.
— Kalėdų eglutė! — iš džiaugsmo klyktelėjo Karterio sesutė, irgi atėjusi į kambarį. — Kur tu ją gavai?
— Jūsų tėtis rado, — paaiškino mama. — Šįryt važiuodamas į darbą alėjoje kažką pastebėjo. Sustojo ir pamatė eglutę. Matyt, kažkas nusipirko naują, nes šita gulėjo prie šiukšlių dėžės. Tada jūsų tėtis parnešė ją mums.
Dabar Karteriui paaiškėjo, kodėl jis girdėjo, kaip tėtis sugrįžo, nors neseniai buvo išvažiavęs į darbą.
Beilė suplojo rankutėmis. Net Karteris nusišypsojo. Eglutė buvo sena ir šiek tiek apspurusi, bet daug geresnė už tą mažiukę, kurią jie buvo pasipuošę. Ana atrodė labiau panaši į kambarinę gėlę negu į medį.
Karteris pirmiausia pagalvojo, kad būtų smagu parodyti ją Rudžiui, bet jau nebegalėjo, nes Rudžio su juo nebebuvo. Kiekvieną kartą prisiminus šunį būdavo skaudu, bet daugiau apie nieką jis negalėjo galvoti. Norėjo tikėtis, kad Rudis pateks į gerus namus ir kad naujoje šeimoje kas nors jį mylės taip pat, kaip myli Karteris.
— Ar lemputės dega? — paklausė Beilė.
— Turėsime patikrinti, — atsakė mama. Ji atsiklaupė ant grindų, užlindo už eglutės ir įjungė lempučių girliandą į tinklą. Lemputės kelias akimirkas švietė ir tuoj užgeso.
— Turbūt dėl to ji ir atsidūrė šiukšlyne, — pasakė Karteris.
— Eglutė apsimetėlė, — ėmė zirzti Beilė.
— Apgailėtinai atrodo, — sumurmėjo Karteris. — Bet... visai gerai.
Jis bandė apsimesti, kad džiaugiasi Kalėdų eglute, ir iš tikrųjų džiaugėsi, tik... tik ji buvo sena, lemputės nedegė ir niekam daugiau ji nebuvo reikalinga. Ta proga Karteris vėl pagalvojo apie Rudį — jo irgi niekas kitas nenorėjo, o Karteris norėjo baisiausiai.
— Galime padaryti, kad ji atrodytų gražiai, — pareiškė Beilė atsigavusi po nusivylimo. — Turiu spalvoto popieriaus iš mokyklos, galiu padaryti angelą viršūnei, — susijaudinusi kalbėjo.
— Mes galime suverti ant siūlo spragintų kukurūzų ir spanguolių, — pasiūlė mama.
Karteris ilgai nieko nesakė.
— Aš moku iškarpyti snaigių, — pagaliau prabilo jis.
— Ačiū, Karteri.
Matyt, supratusi, kaip sunku jam buvo pasisiūlyti, mama jį meiliai apkabino.
Karteris pamėgino ištrūkti iš jos glėbio. Jis buvo per didelis, jog leistųsi mamos glamonėjamas. Vis dėlto tai buvo gana malonu. Aišku, nenorėtų, kad apie tai sužinotų draugai.
— Kai jūsų tėtis pareis iš darbo, eglutė jau bus papuošta, — tarė mama.
— Gerai. — Karteris norėjo prisidėti prie bendro darbo.
Nerūkus namą užliejo spraginamų kukurūzų aromatas. Karteris sėdėjo prie virtuvės stalo ir kantriai badė grūdus didele mamos adata. Suvėręs dvidešimt penkis grūdus pridėjo spanguolę. Beilė nusprendė suverti kitą vėrinį ir pakartojo jo sumanytą derinį.
— Daryk savaip, — metė jis seseriai. — Žinok, tau nebūtina viską daryti taip kaip aš.
— Karteri, — įsikišo mama. — Beilė nori, kad jos vėrinys derėtų prie tavojo.
— Kodėl ji negali kitaip išdėstyti grūdus ir uogas?
— Todėl, kad esi jos vyresnysis brolis ir ji ima iš tavęs pavyzdį.
Karteris norėjo supykti, bet iš tikrųjų nepyko. Sesutė jam padėjo dėl Rudžio ir mylėjo tą benamį šunį.
— Kaip manai, ką Rudis dabar veikia? — paklausė jis mamos. — Ar mane prisimena?
— Žinoma, kad prisimena, — atsiliepė mama. — Rudis visada prisimins berniuką, kuris atnešdavo jam paėsti ir ištrinko jo purvinus gaurus.
Читать дальше