Дебби Макомбер - Angelų keliai

Nors buvo sunku sutikti, Karteris linktelėjo. Jam kone plyšo širdis, kai paskutinį kartą apkabino savo nepaprastąjį Rudį.

15

Rozalė visą dieną plušėjo po namus — ruošėsi dukterų viešnagei. Haris jautėsi baisiai pavargęs vien nuo bruzdesio aplinkui. Ji pakeitė lovų paklodes, o kai jis norėjo padėti Rozalei sutvarkyti svečių kambarį, jau nebepajėgė. Nors apie tai Haris nepratarė nė žodžio, žmona suprato, kaip labai jis nepakenčia savo fizinio ribotumo. Ji du kartus specialiai atėjo į svetainę, kur Haris sėdėjo priešais televizorių, ir pabučiavo jam į kaktą.

— Dona atkaks rytoj po pietų, — tokią žinią Rozalė pranešė tąryt gal dešimtą kartą. — Pirmiausia atvažiuos Dona ir Ričardas, o Lorena ir Kėnis — Kūčių vakarą. Ir anūkai atvažiuos. Ar aš tau jau sakiau?

Haris linktelėjo. Šiuo atveju atmintis niekuo dėta, Rozalė tiesiog jaudinosi. Kai būdavo linksma, ji be perstogės čiauškėdavo. Ir nors Haris tiek daug nekalbėjo apie būsimą dukterų viešnagę, krūtinėje juto tokį pat džiaugsmą. Daug laiko prabėgo nuo tų Kalėdų, kai abi dukros vienu metu viešėjo tėvų namuose. Visa šeima vėl bus kartu. Kaip sakė daktaras Snelgrovas, jam tai paskutinės Kalėdos šiame pasaulyje, bet dėl Rozalės jis norėjo, kad ta šventė būtų puiki; kadangi dukterys atvažiuos, tikrai bus smagu.

— Mergaitės nenori, kad tu vargtum virtuvėje, — priminė Haris žmonai. Tą dieną Rozalė jau du ar tris kartus kalbėjosi su dukterimis. Lorena būtinai norėjo užsakyti ypatingąjį kumpį ir atvežti Kalėdų pietums. Dona turi bulvių troškinio receptą ir žadėjo jo paruošti. Kitais patiekalais, matyt, irgi pasirūpins dukros. O Rozalė kepė šeimos mėgstamą Kalėdų pyragą.

Nors šventinis valgiaraštis seniai buvo sudarytas, jo žmona valandų valandas vartė kulinarijos knygas. Haris nesuprato kodėl. Tačiau matant, kaip ji įsitraukusi, ir jam pakildavo nuotaika.

Ji nekalbėjo apie angelo pasirodymą. Nė karto neužsiminė nuo tos dienos, kai jis papasakojo.

Vėliau Haris daug apie tai galvojo. Tas angelas buvo tikras. Toks pat tikras kaip Rozalė. O svarbiausia — angelas buvo čia, šalia jo. Be tos sparnuotos būtybės Haris nebebūtų sugrįžęs į lovą.

Todėl jo mintys vėl nukrypo į tai, ką pasakė jaunasis gydytojas. Bet kurią akimirką, patikino daktaras Snelgrovas. Mirtis artinosi. Haris jautė ją. Nes kasdien vis labiau silpo. Kasdien vis sunkiau darėsi atlikti paprasčiausius veiksmus — apsirengti, nusiskusti. Kol išsivalė dantis, visai neteko jėgų, vos bepajėgė stovėti.

— Nusprendžiau Kalėdų pusryčiams iškepti bandelių su cinamonais, — kalbėjo Rozalė, atsargiai vaikščiodama po šeimos kambarį su plunksnine šluotele rankoje. Ji mojavo ta šluotele į visas puses, keldama dulkių debesis.

— Rozale, — nepatenkintas suburbėjo Haris.

— Atleisk, brangusis, bet aš noriu, kad dukroms grįžus namas atrodytų kuo geriau.

Sušmėžavusi prieš akis Hario žmona pralėkė pro šalį į kitą kambarį. Haris neįsivaizdavo, iš kur ji gavo tiek energijos. Netrukus pamatė ją purenančią sofos pagalvėles: kietai suspaudžia, paskui padaužo, kad jos atgautų formą. Haris nejučia nusišypsojo.

— Rozale, — pakvietė, — atsisėsk minutėlei, gerai? Aš jau pavargau vien žiūrėdamas į tave.

— Neturiu laiko sėdėti.

— Man reikia su tavim pasikalbėti.

— Gerai, gerai.

Ji lėkte įlėkė į kambarį — panašiai kaip šeštojo dešimtmečio TV šou žvaigždė Loreta Jang. Jis šimtus kartų matė, kaip veržliai ji įžengia į studiją, ir tas vaizdas dar neišsitrynė iš atminties. Rozalė visais atžvilgiais buvo tokia pat žavi kaip Loreta Jang anuomet. Hario nuomone, tokia ir liko.

— Sėskis. — Haris parodė į kėdę šalia savęs. Šiuo stalo galu ir lempa juodu naudojosi bendrai.

— Klausau, brangusis. — Ji atsisėdo ant paties kėdės kraščiuko, tuo duodama ženklą, kad nekantrauja grįžti prie darbo.

— Pamaniau, kad mums pats laikas pasikalbėti apie „Laisvės sodą“.

— Hari Aldervudai, aš juk sakiau: dabar neturiu laiko apie tai kalbėti.

— Prašau, — tyliai ištarė Haris. Šis reikalas slėgė jį visą dieną.

Rozalė taip garsiai atsiduso, kad net kaimynai būtų išgirdę, jei klausytųsi.

— Ar tai būtina?

— Tada man būtų ramiau, — atsakė jis.

Supratusi, kad Haris nenurims, Rozalė dar kartą atsiduso.

— Gerai. Jeigu manai, kad tai taip svarbu, pasikalbėkime.

Haris pasijuto dėkingas. Jei tik įmanoma, jis norėtų Rozalės gyvenimą sutvarkyti prieš atvykstant dukroms. Suprato, kaip svarbu pradėti veikti. Reikėjo užsitikrinti, kad butukas atiteks jiems. Haris jautė, jog reikia paskubėti, o dangiškosios viešnios apsilankymas tą jausmą dar labiau sustiprino. Galbūt jo dienos jau suskaičiuotos. Nedaug liko laiko viską užbaigti.

— Sakei, nenori kraustytis iki švenčių pabaigos, — pradėjo jis, — bet...

— Tikrai nenoriu, — nutraukė jį Rozalė. — Turiu į valias darbo, kai Kalėdoms atvažiuoja dukros su vyrais.

— Sutinku.

Ji nustebo.

— Vis dėlto, — pridūrė Haris, kol ji dar nepradėjo džiūgauti dėl aiškios savo pergalės, — man būtų ramiau, jeigu pasakytume administratorei, kad nusprendėme imti tą butuką.

— Manai, tos kelios dienos gali ką nors pakeisti? — suabejojo Rozalė.

— Taip, — tvirtai atsakė Haris. — Man būtų ramu.

Rozalė nuleido rankas į skreitą.

— Aš nežinau, Hari...

— O ką čia reikia žinoti? — Dieve brangiausias, nejaugi Rozalė bus apsigalvojusi?

— Hari, mes nugyvenome šiame name daugybę metų. Ir dabar taip jo atsisakyti... Man atrodo, aš dar nesu tam pasiruošusi.

— Tu sakei...

Ji kilstelėjo ranką.

— Pamenu, ką sakiau. Taip, „Laisvės sode“ mums buvo smagu. Liusė moka įtikinti. Iš pradžių man buvo gera pasimatyti su senais draugais, bet dabar... — Taip ir nebaigusi sakinio ji nusuko žvilgsnį.

— Kas dabar?.. — paragino tęsti Haris.

— Dabar man nebeatrodo, kad reikia taip skubėti. Pasikalbėkime dar apie tai su dukromis.

— Jos man pritars.

— Ir aš pritariu, Hari. Tik kodėl turime to griebtis tuojau pat? Juk žinai, kaip man bus sunku palikti šiuos namus.

— Žinau. Ir man bus sunku. — Dar sunkiau jam bus palikti Rozalę ir visą šeimą. — Aš paskambinsiu administratorei, — tarė Haris.

— Hari! — aiktelėjo Rozalė.

— Jeigu apsigalvosime, prarasime tik kelis šimtus dolerių.

Kad ir ką apie tai manė Rozalė, Haris buvo įsitikinęs: ponia Goldsmit nemelavo. Visiškai tikėtina, kad tuo butuku domisi ir kiti klientai. Todėl nekantravo tuojau pat pervesti pradinę įmoką.

— Kelis šimtus dolerių? — priblokšta pakartojo Rozalė. — Nuo kada mes turime tiek pinigų, kad galime šitaip švaistytis, Hari Aldervudai?

Haris ir Rozalė, Didžiosios depresijos vaikai, visada gyveno kukliai — taip buvo įpratę. Skaičiuodavo kiekvieną uždirbtą dolerį ir atidėdavo dešimt procentų nuo visų pajamų. Niekada nieko nešvaistė. Rozalė neišmesdavo net plastikinių maišelių iš maisto produktų parduotuvės.

Šiais laikais jauni žmonės nebevertina dolerio. O kredito kortelės! Hariui teko sutikti nemažai žmonių, kurie turėjo bėdų per tas korteles.

— Tai bus gerai investuoti pinigai, — užtikrino jis.

Rozalė vis dar abejojo.

— Jeigu tau tikrai šito reikia...

— Reikia, — nutraukė ją Haris. — Žinok, Rozale, tas angelas buvo tikras.

Ji susiraukė.

— Man reikėjo pagalbos. Susmukau ir nebegalėjau atsistoti. Be angelo nebūčiau grįžęs į lovą.