Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Aš norėčiau su tavimi susitikti. Tikrai norėčiau. Tik ne dabar. Gal galime susitarti dėl kito laiko?

Betė spoksojo į draugę išpūtusi akis. Įtūžusi davė ranka ženklą baigti pokalbį, bet Heidė nekreipė į ją dėmesio ir net atsuko Betei nugarą.

Ši skubiai apibėgo aplink draugę, norėdama matyti jos veidą. Dar kartą ryžtingai parodė ženklą baigti. Pabrėždama to svarbą ji gestikuliavo abiem rankomis.

— Kitą penktadienį, po Kalėdų, būtų puiku, — šnekėjo toliau Heidė. — O kadangi šį kartą aš tave nuvyliau, tai ateik pas mane į namus. Taip, taip, tikrai.

Betė net išsižiojo. Draugė peržengė visas ribas. Jai nespėjus sustabdyti, Heidė išbėrė Betės adresą.

Po poros akimirkų Heidė uždarė telefoną ir grąžino Betei.

— Gal išprotėjai?! — sušuko Betė. — Davei jam mano adresą!

— Na taip, bet juk tu šito ir norėjai, ar ne?

— Ne... taip. Ak, aš nežinau.

Betei šalo ausys ir ji užsidengė jas abiem rankomis. Nedrįso užsidėti kepuraitės, kol jos buvo netoli pasimatymo vietos.

— Turi šešias dienas jam paruošti.

— Tu nerimauji dėl Džono? — Nieko sau draugė!

— Ne dėl Džono, — kantriai paaiškino Heidė. — Man rūpi Piteris — vyras, kurį tu pastaruosius šešis mėnesius myli.

Staiga Betė prisiminė tai, apie ką buvo visai pamiršusi.

— Jis vedęs.

— Kaip suprasti — vedęs?

— Viena draugė man minėjo, kad Džonas vedė antrą kartą. Jeigu taip yra, tai jis arba vėl išsiskyrė, arba apgaudinėja savo žmoną. — Jai kone pasidarė bloga.

— Spėju, kad tavo draugė kalbėjo apie kokį nors kitą Džoną.

— Negali būti...

O gal gali? Betė nebežinojo. Bet vienas dalykas buvo neginčijamas: per šešis dienas turi viską išsiaiškinti, kad galėtų tėkšti tiesą Piteriui-Džonui į akis.

14

Šeštadienį iš pat ankstaus ryto Karteris kuo tyliausiai pirštų galais nusėlino į skalbyklą. Iki vėlumos plušėjęs picerijoje, kur dirbo vadybininku, tėvas negalėjo pareiti anksčiau, negu Karteriui reikėjo eiti miegoti. Vis dėlto jis nemiegojo — graužė rūpestis, kad tik tėvas nepastebėtų Rudžio. Jeigu jį aptiktų, ko gero, net vidurnaktį išvarytų.

Išgirdęs uždarant garažą Karteris labai karštai meldėsi, kad Rudis nepradėtų loti išgirdęs nepažįstamus garsus. Tačiau šuo, matyt, turėjo šeštąjį jausmą, padedantį jam išgyventi, ir visą naktį laikėsi tyliai.

Karteris girdėjo, kaip tėvai kalbasi, bet netgi prispaudęs ausį prie durų žodžių nepajėgė suprasti. Maždaug po dešimties minučių jie atsigulė. Tada galiausiai užmigo ir Karteris.

Iš ryto jis nusėlino į skalbyklą ir išleido Rudį. Šuo norėjo į lauką, tad Karteris jį išleido į kiemą atlikti savo reikalų. Vos baigęs Rudis parbėgo atgal į priebutį, kur jo laukė Karteris.

— Išalkai, bičiuli? — tyliai paklausė berniukas.

Visi kiti jų namuose dar miegojo. Karteris pasilenkė ir paglostė vešlų kaštoninį savo naujojo draugo kailiuką. Paskui nuvedė Rudį atgal į skalbyklą ir pripylė į dubenėlį vandens. Davė jam dribsnių su pienu, nes namie neturėjo šunų ėdalo.

Rudžiui dribsniai, matyt, patiko. Kai jis švariai išlaižė dubenėlį, Karteris grįžo į savo miegamąjį. Šuo mandagiai žingsniavo šalia. Tada Karteris niekieno nelieptas pasiklojo lovą, apsirengė ir išsivalė dantis. Visą tą laiką Rudis gulėjo ant kilimo miegamajame nenuleisdamas akių nuo Karterio.

Kai išgirdo tėvus bruzdant, Karteris jau buvo pasiruošęs. Žinojo, teks labai daug šnekėti, kol įtikins tėvą leisti jam laikyti Rudį. Vis dėlto berniukas vylėsi, jog išgirdęs, kaip Rudis paskui jį atbėgo iki namų, tėvas supras, koks tai ypatingas šuo. Ir kad jį atsiuntė Dievas.

Durys buvo praviros ir Karteris girdėjo, kaip tėvas nuėjęs į virtuvę pradėjo ruošti kavą. Staiga Rudis puolė iš miegamojo, o Karteris nespėjo sulaikyti. Jis nubėgo paskui šunį, bet jau buvo per vėlu. Rudis smuko į virtuvę iš susijaudinimo vizgindamas ilga uodega.

Pamatęs Rudį tėvas pasilenkė jo paglostyti.

— Iš kur tu atsiradai, vyruti? — paklausė.

— Labas rytas, tėti, — nedrąsiai pasisveikino Karteris.

— Ar pas tave nakvojo draugas? — paklausė Deividas, žvilgtelėjęs į sūnų.

Karteris sunkiai nurijo seiles.

— Rudis — mano draugas.

— Rudis? — pakartojo tėvas.

— Aš jį pavadinau šuns, kurį tu kadaise turėjai, vardu. Prisimeni, pasakojai apie jį?

Tėvas lėtai linktelėjo.

— Kur tu gavai tą šunį, Karteri?

Kaip tik tą akimirką į virtuvę įėjo mama, rišdamasi naminės suknelės diržą. Ji sutrikusi pažiūrėjo į Karterį, paskui į jo tėvą.

— Norėjau tau vakar vakare papasakoti apie Rudį, Deividai, — pasakė pildama jiems kavos.

— Tikriausiai visai iškrito iš galvos, — susiraukė Deividas.

— Ne. Pamaniau, kad esi per daug pavargęs ir tau visai nereikia papildomų rūpesčių. Vis tiek iki ryto negalėjome nieko daryti.

Tėvas atsisuko į Karterį.

— Kur tu gavai tą šunį? — paklausė antrą kartą.

— Jis buvo mokyklos kieme. Bet, tėti, tai ypatingas šuo. Tikrai ypatingas. Ten buvo daug vaikų, o jis priėjo prie manęs.

— Ar tu jį šėrei?

— Jis buvo baisiai alkanas, tėti! Kailis purvinas ir... ir jam reikėjo šeimos.

— Tu jam davei ėsti, ar ne?

— Taip. — Karteris prikando lūpą. — Aš jam daviau pyragėlį „Twinkie“. O paskui Beilė man atidavė savo sumuštinį, nes ji nemėgsta žemės riešutų kremo. — Nenorėdamas, kad tėtis manytų, jog sesuo laisva valia padovanojo sumuštinį, jis paaiškino: — Už tą sumuštinį aš atidaviau jai savo šeštadienio pramogas.

— Karteri, — tyliai tarė tėvas, — Rudis pas tave atėjo tikėdamasis, kad tu jį šersi.

— Tik ne iš pradžių, — spyrėsi Karteris. — Jis nežinojo apie pyragėlį.

— Greičiausiai užuodė jį tavo kišenėje. Šunų uoslė labai jautri.

— Aaa.

— Sakai, sekė paskui tave iki namų?

— Taip, jis... Rudis ne toks kaip kiti šunys. Jis protingas. Klausosi, kai ką nors sakai, ir supranta.

Tėvas pritūpė, kad jie galėtų žiūrėti vienas kitam tiesiai į akis.

— Ar tu jį raginai sekti paskui tave? — paklausė.

— Jis sekė paskui autobusą! Aš tau sakiau, tėti, kad jis protingas.

Tėvas ištiesė ranką ir uždėjo Karteriui ant peties.

— Rudis matė, kad jis tau patinka.

— Ne tai svarbiausia! — šūktelėjo Karteris. — Aš labai karštai meldžiausi ir Dievas man atsiuntė Rudį. Jis buvo baisiai purvinas... net nežinojau, kokios jis spalvos, kol išmaudžiau.

— Mūsų vonioje? — pasiteiravo tėvas.

Karteris nenorom linktelėjo.

Tėvas atsistojo ir metė jam smerkiantį žvilgsnį.

— Ar jis ten priteršė? — paklausė Karterio motinos.

— Aš viską išvaliau, — įsiterpė berniukas. — Pasakyk jam, mama. Pasakyk tėčiui, kad aš išploviau vonią ir viską iššveičiau.

— Išplovė, — patvirtino ji duodama Deividui puodelį šviežios kavos.

Deividas paėmė kavą ir užsimerkęs gurkštelėjo pirmą gurkšnį.

— Džiaugiuosi, kad išvalei paskui šunį.

Įtampai kiek atslūgus Karteris viltingai nusišypsojo.

— Tarytum Dievas man pasakė, kad tas šuo skirtas man, nes jo kailis rudas.

Tėvo veide šmėstelėjo skausminga išraiška.

— Ar tu bent pagalvojai, kad Rudis galbūt priklausė kitam berniukui?

Karteriui tokia mintis nė nedingtelėjo.

— Manai, Rudis turėjo kitą šeimą?

Tėvas pastatė puodelį ant stalo ir vėl uždėjo ranką Karteriui ant peties.