Дебби Макомбер - Angelų keliai

Praslinko dvi minutės, jis vėl kvėpavo normaliai.

Ką tik pajaustas mirties alsavimas Hariui priminė, kad jis nebeilgai bus su Rozale; žinoma, norėjo ją saugiai įkurdinti prieš iškeliaudamas. O ji užsispyrė Kalėdas praleisti senuosiuose jų namuose. Haris negalėjo to savo žmonai atsakyti. Jis suprato jos jausmus, bet laiko nebeturėjo. Bijojo, kad jam išėjus Rozalė vis atidėlios persikraustymą. Haris negalėjo leisti, kad taip atsitiktų.

Nusprendęs viską sutvarkyti iškart po Naujųjų metų, Haris meldė Dievą, kad Jis suteiktų jam tiek būtinai reikalingo laiko.

Haris atsisėdo lovoje.

— Hari! — Rozalė tučtuojau pabudo. Atrodė, ją pažadina net menkiausias jo judesys. Panašiai būdavo ir tada, kai dukrelės buvo mažos: ji pabusdavo nuo menkiausio garso. Haris to niekaip nesuprasdavo, nes paprastai jo žmona miegodavo kietai. Viskas buvo kitaip dukrelėms gimus ir dabar dėl jo.

Jis dažnai ją prižadina. O Rozalė labai nuvargo, kai jie visą dieną apžiūrinėjo globos namus, todėl Haris nenorėjo trikdyti jos poilsio.

— Man viskas gerai, brangute, — sukuždėjo jis.

Rozalės akys užsimerkė, ji vėl paniro į miegą. Haris gulėjo labai tyliai ir klausėsi lygaus jos alsavimo. Jo paties kvėpavimas du kartus sumenko, o paskui atgavo įprastinę jėgą.

Buvo aišku, kad Dievas davė jam dar šiek tiek laiko pagyventi. Mirtis ateis. Ne dabar, bet greitai... greičiau negu jis norėtų.

Supratęs, kad nepavyks tuoj pat užmigti, Haris pamažu nustūmė antklodę į šoną. Pamanė, jog būtų galima ta proga ištuštinti pūslę. Pastaruoju metu jam tekdavo tai daryti du ar tris kartus per naktį. Grynas vargas, po galais! Ką gi, dar vienas senatvės ir didėjančių kūno reikmių požymis.

Viską atlikęs jis pasuko atgal į miegamąjį ir tik tada prisiminė vaikštynę palikęs kitame kambaryje. Baisiai nemėgo to stumdomo daikto ir kartais jį užmiršdavo. Suprato, kad dabar bus bėdos. Kiek jis čia ėjo — tik iki vonios kambario. Bet toks žygis jau išsekino jėgas, be vaikštynės jis nebesugebės nueiti tų kelių žingsnių iki lovos. Pajutęs silpnumą Haris atsirėmė į sieną ir ėmė svarstyti savo galimybes. Nieko gero. Jam reikėjo pagalbos. Ir tučtuojau, o ne kada nors.

— Rozale! — pašaukė Haris. Bet jo balsas buvo neką garsesnis už kuždesį. Kai patikino žmoną, kad jam viskas gerai, ši vėl užmigo. Štai kas liko iš jautriosios klausos, apie kurią jis visai neseniai mąstė.

Nors ir labai ryžtingai nusiteikęs, Haris iš lėto ėmė smukti ant grindų. Rozalei neužtektų jėgų jam padėti. Jeigu pargrius, taip ir liks iki ryto. Jeigu iki ryto išgyvens...

— Ir viskas?! — šūktelėjo Mersė grąžydama rankas. — Haris dabar mirs?!

Jai reikėjo nurodymų. Pirmiausia kilo noras jį prilaikyti, kad nepargriūtų. Angelai gana dažnai pasirodo žmonėms, bet tam būtinai reikia iš pradžių atlikti tam tikrus formalumus ir gauti leidimą. Mersė neturėjo laiko. Žinoma, ji kartais sulaužydavo taisykles, bet negalėjo kištis ir keisti to, ką Dievas buvo sumanęs dėl Hario.

— Gabrieliau! — bejėgiškai šūktelėjo ji Dangaus pusėn. — Nežinau, ką daryti!

Po sekundės arkangelas jau stovėjo šalia jos.

— Ar Hariui jau laikas keliauti į Dangų? — graudžiai paklausė Mersė, nedrįsdama imti šio reikalo į savo rankas.

Keista, bet arkangelas atrodė stebėtinai ramus. Apie Mersę to nepasakytum. Ji pleveno prie pat Hario, troško ką nors padaryti, bet laukė Gabrieliaus nurodymų.

Buvo aišku, kad Hario jėgos senka. Jai bežiūrint senuko akys išsiplėtė, jis priglaudė delną prie širdies.

— Gabrieliau! — sušuko Mersė. — Darykite ką nors! — Tada skubiai persigalvojo: — Ar galiu padėti Hariui? — O kadangi buvo nuoširdžiai pamilusi tą senuką, dar pridūrė: — Labai prašau leisti.

— Nuvesk jį atgal į lovą, — linktelėjo Gabrielius.

— Ačiū, — su palengvėjimu ištarė Mersė.

Haris vėl išplėtė akis. Tik šį kartą ne dėl širdies priepuolio. Tiesiai priešais jį stovėjo aiškiausiai matoma baltais drabužiais vilkinti moteris. Moteris su... sparnais? Angelas? Ji žiūrėjo į jį švelniu, meilės kupinu žvilgsniu.

— Man reikėtų pagalbos, — tarė jis. Šiaip Haris būtų pamanęs, kad jau mirė, tačiau skausmas krūtinėje reiškė, jog taip nėra. Sulig kiekvienu širdies dūžiu skausmas stiprėjo.

Žavusis angelas žengtelėjo prie jo ir be žodžių apglėbė ranka per liemenį. Atrodė, visai lengvai pakėlė tokį svorį. Paskui Haris susivokė vėl gulįs lovoje, o jo gelbėtoja buvo dingusi. Be pėdsakų. Ji dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado.

Dėkingas už tai, kad šįkart išvengė nelaimės — arba to, kas jam ką tik atrodė didelė nelaimė — Haris stengėsi suvokti, kas vis dėlto atsitiko. Būtų galima manyti, jog angelą tik įsivaizdavo, jei ne vienas dalykas. Jis šiaip taip laikėsi atsirėmęs į sieną ir nebeturėjo jėgų net atsitiesti. Vaikštynė stovėjo prie komodos, kur paprastai ir būdavo. O dabar jis guli jaukiai įsitaisęs lovoje šalia Rozalės.

Haris sumirksėjo, kad geriau matytų, paskui užsidėjo akinius. Gal taip pavyks dar kartą pamatyti angelą. Ir įsispoksojo į tamsą, stengdamasis atsispirti pagundai įjungti šviesą.

Bet angelas buvo dingęs. Be pėdsakų.

Vis dėlto Haris neabejojo, kad jis čia buvo. Padėjo jam sugrįžti į lovą. Nepaprastai daili moteris, tikra gražuolė! Jis dažnai galvodavo apie angelus, o dabar tikrai žinojo: angelų yra.

— Ar jam bus gerai? — paklausė Mersė, palinkusi prie miegančio Hario.

— Haris ramiausiai miegos iki pat ryto, — paaiškino jai Gabrielius.

— O iš ryto ką nors prisimins?

Viena vertus, ji jautė, jog būtų geriausia ištrinti tą įvykį Hariui iš atminties. Kita vertus, Mersė norėjo, kad jis žinotų, jog Dievas žvelgia į jį ir labai myli. Galingasis arkangelas Gabrielius pats atėjo Hariui padėti.

— Prisimins. Kai žmogus taip arti mirties, riba tarp Dangaus ir Žemės yra kone perregima, — paaiškino Gabrielius.

— Vadinasi, Haris šiuo metu viena koja jau stovi Danguje, o antra — dar ant Žemės.

— Visiškai teisingai. — Arkangelas, kuris jau buvo beišeinąs, stabtelėjo. — Didžiuojuosi tavimi, Merse, — tarė jis.

— Tikrai? — nusišypsojo Mersė, nors nesuprato, kuo ji nusipelnė tokio pagyrimo. Gabrielius nedažnai ką nors girdavo. Jis buvo reiklus, bet teisingas viršininkas.

Matyt, perskaitęs jos mintis, Gabrielius paaiškino smulkiau:

— Tu pati viena nepriėmei sprendimo. Kreipeisi į Dangų ir mane, kad tau padėtume. Tai rodo, jog esi labiau subrendusi.

Išgirdusi tokius jo žodžius Mersė nušvito ir suplasnojo sparnais. Visa laimė, kad Gabrieliaus nebuvo parduotuvėje, kai ji įjungė elektrinį vežimėlį su Širle.

— Bet pridarei man rūpesčių, kai buvote parduotuvėje.

Tai Gabrielius žino...

Staiga, tarsi išgirdusi jo žodžius, pasirodė Širlė.

— Aš jaučiau, kad prie to nelemto įvykio Mersė prikišo nagus! — šūktelėjo ji, metusi į draugę veriantį žvilgsnį.

— T-tai buvo tik pokštas, — sumikčiojo Mersė, dabar jau susigėdusi. Kartais, ypač nusileidusi į Žemę, žmogiškoji prigimties pusė joje nusverdavo angeliškąją. Kaip žmonės pasakytų, Širlė to pati prisiprašė.

— Gal pasikalbėsime kur nors kitur? — pasiūlė Gabrielius, mostelėjęs ranka į miegančius Harį ir Rozalę.

— Žinoma.

Jie visi trys patraukė į svetainę. Kai ten įžengė, Mersė pamatė Gudnesę, įsitaisiusią viršūnėje Kalėdų eglutės, kurią kambario kampe buvo pastatęs Hario ir Rozalės žentas.