Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Aš vėl mačiau tave aikštelėje su tuo šunimi, — pasakė sesutė, derindamasi prie jo žingsnių. Kuprinę ji laikė abiem rankutėmis, ėjo susigūžusi nuo šalto vėjo.

— Juk neišpliurpsi mamai ir tėčiui?

— Ne. Jis puikus šunelis.

— Ir protingas, — linktelėjo Karteris.

Bet ne toks protingas, kad bėgtų paskui septinto numerio autobusą. Ne toks protingas, kad žinotų, jog prasideda žiemos atostogos ir mokykloje nebus nieko, kas galėtų jį pašerti arba su juo pažaisti. Anksčiau ar vėliau jį sugaus gyvūnų karantino tarnybos darbuotojai.

— Nusivalyk striukę, kol mama nepamatė, — patarė sesuo.

Karteris buvo visai užmiršęs apie purvinas rankoves.

— Nusivalysiu. Tu pirma įeik į namus. Gerai?

— Gerai.

Laikydamasi žodžio Beilė įėjo į namus ir atitraukė mamos dėmesį, tuo metu Karteris miegamajame nusivilko striukę, tada irgi nuėjo į virtuvę.

— Ponia Jensen dėkoja už sausainius, — perdavė mokytojos žodžius Karteris. Mama, kuri lankstė ką tik nuo džiovyklės nuimtus rankšluosčius, išsiblaškiusi linktelėjo.

— Jūsų tėvas šiandien dirbs iki vėlumos, — pasakė ji. — Gaus už viršvalandžius, o tai puiku.

— Oho!

— Sakė, kad valgytume be jo.

— Ar galėsime valgyti makaronų su sūriu? — paklausė Karteris. Tai buvo vienas mėgstamiausių jo patiekalų ir, matyt, nebrangus, nes mama niekada neprieštaraudavo, kai jis paprašydavo.

— Gerai, — ir dabar sutiko ji.

— Aš norėjau dešrainio, — ėmė zirzti Beilė.

— Galėsime valgyti ir dešrainių, — nusišypsojo mama.

Kol sesuo padėjo motinai sutvarkyti rankšluosčius, Karteris įšoko į vonią, čiupo švarų rankšluostį ir sudrėkino. Paskui nugręžė ir nusinešęs į miegamąjį nušluostė striukės rankoves. Rankšluostis išsipurvino, bet striukė atrodė kur kas geriau.

— Mama leido žiūrėti televizorių, — pranešė Beilė, įėjusi į kambarį.

Sesytė visada žiūrėdavo tik mergaitiškas programas, todėl Karteris nesusidomėjo.

— Aš geriau paskaitysiu.

Tokiam užsiėmimui tėvai visada pritardavo. Dabar Karteris paėmė knygą dėl to, kad daugiau nieko nenorėjo veikti. Nei eiti pas draugus žiūrėti televizoriaus, nei žaisti su savo žaislais. Norėjo pamiršti Rudį. Matyt, Dievas daro tik po vieną stebuklą. Karteris klydo.

Išsitiesęs ant grindų berniukas atsivertė knygą, bet niekaip negalėjo susikaupti. Po kokių penkiolikos minučių į jųdviejų kambarį atlėkė sesutė.

— Karteri, eikš, pažiūrėk!

— Į ką?

— Tu tik ateik, — atkakliai pakartojo mergaitė, dar labiau jį suerzindama.

— Gerai jau, gerai, ateinu, — suburbėjo jis.

Beilė nutempė brolį į svetainę, kur stovėjo televizorius, ir parodė pro langą.

Ten buvo Rudis. Jis vaikštinėjo šaligatviu pirmyn atgal ir žvalgėsi į visas puses.

Karteris iš džiaugsmo kone suklykė.

— Ten Rudis!

— Žinau, — išpūtusi akis tarė sesutė.

Nė striukės neapsivilkęs Karteris puolė pro duris.

— Rudi! — pašaukė jis. — Rudi!

Vos išgirdęs Karterio balsą šuo apsisuko ir puolė prie jo. Dabar Karteris pabijojo jį glamonėti, nes mama pamatytų visą purvą. Tik kaip ji galėtų ant jo pykti? Juk šunį atsiuntė Dievas. Karteris neabejojo, kad tai atsakas į jo maldą.

— Eikš čia, — pakvietė Karteris šunį ir nusivedė už namo. Kadangi mama buvo sakiusi, jog tėtis grįš vėlai, Karteris įleido Rudį į garažą. Kol visa tai padarė, ėmė kalenti dantimis — iš šalčio ir iš jaudulio.

— Ar pasakysi mamai? — paklausė Beilė, pasitikusi jį prieškambaryje.

— Dar ne. — Karteriui jau ėmė ryškėti planas. — Jeigu mama paklaus, kur esu, sakyk, kad maudausi vonioje.

— O tu maudysiesi? — smalsavo sesutė.

— Ne. — Jai nereikia visko žinoti. — Išmaudysiu Rudį. Kai bus švarus, mama pamatys, koks jis puikus šuo ir įkalbės tėtį, kad leistų man jį pasilikti.

Beilė vėl išpūtė akis ir linktelėjo kaip sąmokslininkė.

Karteris prileido vonią šilto vandens, paskui patogią akimirką nuėjo į garažą ir paėmė Rudį ant rankų. Šuo buvo sunkesnis, negu Karteris manė, bet reikėjo, kad ant grindų neliktų jo purvinų letenų pėdsakų. Įėjęs į vidų Karteris apsidairė, ar mama nemato, nuskubėjo į vonią ir koja uždarė duris. Tada atsargiai nuleido Rudį į vonią ir greitai užsirakino.

Netrukus Karteris padarė stulbinantį atradimą — tokį, kad net ašaromis apsipylė. Po sudžiūvusiu purvu ir kitais nešvarumais slėpėsi kaštoniniai gaurai. Tai iš tikrųjų Dievo atsiųstas šuo. Visais atžvilgiais tobulas.

Rudžiui vanduo patiko. Stovėjo ramiai, o Karteris ištrynė jį šampūnu, mamos nupirktu jam ir Beilei. Tada perpylė švariu vandeniu iš puodelio, stovinčio prie kriauklės. Rudis nė karto nesulojo. Paėmęs nuo džiovyklės dar šiltą rankšluostį Karteris susupo į jį šunį ir iškėlė iš vonios, norėdamas nušluostyti. Staiga Rudis pradėjo lyg pašėlęs purtytis ir vandens lašai pažiro į visas puses.

— Rudi! — bandė protestuoti Karteris, rankomis šluostydamasis šlapią veidą.

— Karteri! — pro vonios duris pašaukė mama. — Su kuo tu ten esi?

Jis jau norėjo pameluoti esąs vienas, bet prisiminė, kaip pamelavus jam pradeda skaudėti pilvą.

— Su draugu, — atsakė jis ir tai buvo teisybė. Rudis — jo draugas.

— Ką judu ten darote?

— A...

Durų rankena pasisuko ir mama pareikalavo:

— Karteri, tučtuojau atrakink!

Karteris prikando lūpą, o Rudis patikliai žvelgė jam į akis.

— Ką gi, drauguži, — pašnibždomis tarė berniukas, — metas pasirodyti.

Jis atsklendė duris ir atidaręs įleido mamą. Ji sustojo rankomis įsirėmusi į šonus. Kai pamatė Rudį, žvilgsnis sušvelnėjo, bet tuoj vėl tapo kietas.

— Ei, Karteri, čia šuo.

— Taip, mano šuo, Rudis. Jį atsiuntė Dievas.

— Karteri... — Mama jau kone verkė. — Pažiūrėk į vonią. Kiek čia purvo.

Ir iš tikrųjų ant vonios dugno gulėjo purvo sluoksnis, o šonai buvo apsinešę bjauriais nešvarumų ratilais.

— Aš išvalysiu, — pažadėjo Karteris. Jis būtų jau išvalęs, bet motina sutrukdė. — Rudis tikrai geras šuo, mama. — Karteriui atrodė, kad jis privalo paaiškinti.

— Neabejoju, kad geras, branguti. Tik nežinau, ką mes pasakysime tavo tėčiui.

Karteris pažiūrėjo į Rudį, paskui į susirūpinusį mamos veidą. Nė jis nežinojo, ką sakyti tėčiui.

12

Haris krūptelėjo ir pabudo. Apėmė siaubas, jis plačiai atsimerkė. Ėmė gaudyti orą, niekaip nepajėgdamas atsikvėpti. Kad ir kaip stengėsi, kvėpuoti negalėjo. Skausmas stiprėjo, jis duso.

Ištiesęs ranką apčiuopomis paėmė mažą buteliuką, pasidėjo po liežuviu nitroglicerino tabletę ir laukė. Panašiai jam jau buvo nutikę kiek anksčiau. Jautėsi lyg įmestas į vandenį ir niekaip negalintis išnirti į paviršių įkvėpti oro.

Gal atėjo lemtinga valanda?

Galima pagalvoti, kad Dievas jį jau nori pasiimti. Slopindamas paniką Haris pavedė savo gyvybę Viešpačiui ir jo plaučiai prisipildė palaimingo oro. Tučtuojau palengvėjo. Jis dar kartą giliai įkvėpė suprasdamas, kad mirtis praėjo visai šalimais.

Dabar jau galutinai išsibudinęs Haris stebėjo, kaip trūkčiodama slenka minutinė senamadžio žadintuvo rodyklė. Rozalė turėjo naujesnį radijo laikrodį, o jis šalia lovos pasistatė tą, kuris tarnavo jiedviem daugybę metų. Šitą reikia kas antrą dieną prisukti, tačiau Haris neįsivaizdavo, kodėl turėtų jį pakeisti kitu. Tiksėjimas jį veikė raminamai.