Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Tiesą sakant, labai džiaugiuosi jus matydama, Gabrieliau, — prisipažino Širlė. — Gerokai įstrigau vykdydama savo užduotį.

— Tikrai? Dabar? — Gabrielius nustebęs kilstelėjo antakius.

Mersė ir Gudnesė susižvalgė. Jos abi buvo įsitikinusios, kad Širlės užduotis daug paprastesnė nei jųdviejų.

— Tai dėl Karterio, — kiek padvejojusi tarė Širlė. — Jis surado benamį šunį.

— Anokia čia bėda.

Širlė sutrikusi gūžtelėjo pečiais.

— Bėda ta, kad jo tėvas užsispyręs tvirtina, jog jų šeimai per brangu laikyti šunį. Stengiausi dirbti ta linkme.

— Kaip? — pasiteiravo Gabrielius.

— Jo tėvas šįvakar dirbo viršvalandžius, tie pinigai, kuriuos uždirbo, labai pravers Kalėdoms. — Širlė nervingai sugniaužė rankas. — Tik...

— Kas? — paragino ją Gabrielius.

Mersė turėjo pripažinti, kad jai pasidarė įdomu. Matyt, įdomu buvo ir Gudnesei, nes ji nusklendė nuo eglutės ir atsistojo šalia jų.

— Rudis — toks to šuns vardas — bėgo paskui septinto numerio autobusą iki Karterio namų, kaip berniukas jam liepė.

Gabrielius susiraukė.

— Ar žemiškieji šunys supranta tokius smulkius nurodymus? — paklausė jis.

— Ne! — riktelėjo Širlė. — Tas ir svarbiausia! Bijojau, kad jūs pamanysit, jog aš kaip nors su tuo susijusi. Duodu žodį, aš čia niekuo dėta.

— Niekuo dėta? — skeptiškai paklausė Gudnesė.

— Aš dėl to nekalta, — nepasidavė Širlė.

Tiesą sakant, Mersės nuomonė apie draugę būtų dar geresnė, jeigu ji būtų įsikišusi.

— Visa mano surinkta informacija rodo, kad Karteriui nebus leista laikyti šuns.

— Tu tuo įsitikinusi? — sumurmėjo Gabrielius suraukęs antakius. — O kur dabar tas benamis šuo?

— Tai dar vienas rūpestis, — atsakė Širlė. — Karteris su motina įkurdino Rudį skalbykloje. Kaip sakiau, Deividas — toks tėvo vardas — penktadienį dirbo iki vėlumos, o Karteris įkalbėjo mamą iki ryto laikyti Rudį paslėptą.

— Vadinasi, šuo dabar jų namuose?

— Kol kas, — atsakė Širlė. — Nesitikėjau, kad Lorė leis jam bent minutę laikyti šunį namuose. Pasirodo, klydau. — Širlė papurtė galvą. — Nežinau, ką jums pasakyti apie tą šunį. Jis ne tik moka skaityti...

— Skaityti?

— Juk jis susirado septinto numerio autobusą.

— Ar nemanai, kad šuo pastebėjo, į kurį autobusą įlipo Karteris? — įkišo savo trigrašį Mersė.

— Gal galiu tęsti pasakojimą? — oriai paklausė Širlė.

— Tik neleisk man tavęs pertraukti, — sumurmėjo Mersė ir Gabrielius metė jai perspėjantį žvilgsnį.

— Ne vien tai. Atrodo, tas šuo instinktyviai jaučia, kas jam draugas, o kas — ne. Ir sugeba būti nematomas, kai to reikia. Taip... tarsi turėtų dangiškųjų savybių.

— Ką gi, darosi įdomu, — sumurmėjo Gabrielius. — Pranešk man, kaip ten viskas klostysis, gerai?

— Taip, žinoma.

— Gudnese, — tarė Gabrielius atsisukęs į trečiąjį angelą, — kaip tau sekasi?

— Puikiai! Betė ir Piteris netrukus susitiks. Juk tai nuostabu!

— Gerai pasidarbavai, — pagyrė ją Gabrielius ir pakilo atgal į Dangų.

Haris pabudęs pamatė, kad Rozalė irgi nebemiega.

— Šiąnakt atsitiko stulbinantis dalykas, — skubėjo pasakoti jis žmonai.

Vis dar mieguista Rozalė kelis kartus sumirksėjo.

— Buvo dar vienas priepuolis?

— Taip, bet ne apie tai norėjau tau papasakoti. Žmona pakilo ir pasirėmė ant alkūnės.

— Dėl Dievo, Hari, kas tave taip sujaudino?

— Aš mačiau angelą!

— Na, Hari...

— Žinau, ką tu pagalvojai, Rozale, bet tai tiesa. Žmona suraukė antakius ir Haris pajuto, kad ji nori tikėti jo žodžiais, vis dėlto sunku tai suvokti kaip teisybę.

Tą patį rytą Haris išgirdo, kaip Rozalė šnekučiuojasi telefonu su jaunesniąja dukra:

— Net nežinau, ką ir galvoti, Dona. Tavo tėvas man sakė matęs... Na, jis prisiekė matęs angelą.

Dabar Haris pasigailėjo prasitaręs apie tai Rozalei. Matyt, žmona padarė išvadą, kad jam drumsčiasi protas.

— Taip, taip, sutinku, — kalbėjo Rozalė pritildytu balsu. — Taip ir padaryk.

Po kelių minučių ji padėjo ragelį ir atsisėdo šalia Hario priešais televizorių.

— Kalbėjausi telefonu su Dona, — lyg niekur nieko pasakė Rozalė. Tarsi jis nebūtų girdėjęs. Haris aiškiai suprato, kas buvo jos pašnekovė.

Vis dėlto jis nieko nepasakė.

— Ji žada atvažiuoti anksčiau, prieš Kalėdas. Juk puiku?

Jeigu jaunėlė dukra nusprendė atvažiuoti anksčiau dėl to, kad išgirdo iš motinos apie angelą, — tuo geriau. Pasirodo, angelas jam padarė net daugiau gero, negu jis manė.

13

Levenvortas buvo toks, kokį Betė ir įsivaizdavo. Kai traukinys įvažiavo į miestą, švietė saulė, skaisčiai žibėjo ką tik iškritęs sniegas. Visas miestas atrodė tarsi kalėdinė stebuklų šalis — Betė nebuvo mačiusi nieko panašaus. Per šventes buvo draudžiama įvažiuoti į centrinę gatvę, joje stovėjo daug geležinių statinių su degančiomis anglimis, kad žmonės galėtų priėję pasišildyti rankas. Vaikai važinėjosi rogutėmis nuo neaukšto kalniuko prie pat apžvalgos aikštelės. Žmones linksmino grupė karnavaliniais kostiumais vilkinčių dainininkų.

Prie tos apžvalgos aikštelės po kelių valandų Betė Fišer turėjo susitikti su Piteriu.

Išlipę iš traukinio Heidė, Šernas, dvejų metukų Adamas ir Betė pasivaikščiojo po tą teritoriją.

Adamas norėjo pasivažinėti nuo kalniuko, tad Šernas tuoj pat nupirko jam plastikines rogutes. Netrukus tėvas ir sūnus jau važiavo nuo kalniuko, o Heidė juos fotografavo.

— Vieną nuotrauką įdėsiu į voką siųsdama kalėdinius sveikinimus, — susijaudinusi pareiškė ji Betei.

— Ar ne per vėlu siųsti sveikinimus, — paerzino ją Betė. Heidė visada vėluodavo. Pernykštis kalėdinis sveikinimas Betę pasiekė tik sausio vidury. Bet Heidė tada pasiūlė: tegu Betė jį laiko arba pavėluotu, arba itin ankstyvu.

Betė visą dieną taip jaudinosi, kad nepajėgė nė kąsnio nuryti, todėl pamačiusi pardavinėjant keptus kaštonus, sau ir draugei nupirko nedidelį paketėlį.

Heidė tuoj suleido dantis į vieną kaštoną.

— O, visai neblogi. Netgi saldūs.

Betė irgi suvalgė vieną, antrą, paskui dar vieną. Dabar ji galės girtis valgiusi ant atviros ugnies keptų kaštonų, kaip dainuojama Kalėdų dainoje.

Joms žingsniuojant gatve ir mėgaujantis kalėdiniais reginiais, kvapais bei garsais, Betė nejučia ėmė stebėti praeivių veidus. Pagalvojo: kažin ar Piterio autobusas jau atvažiavo? Gal tas aukštas gražus vyriškis — tai jis? Tačiau kai jam į glėbį puolė maža mergytė, Betė nusprendė, jog ne jis.

— Gal jau gailiesi, kad susitarei taip vėlai susitikti su Piteriu?

— Taip, — trumpai tarė Betė.

Netrukus jas pasivijo Šernas. Nuo galvos iki kojų susuptas Adamas miegojo tėvui ant rankų, labai pavargęs važinėdamasis nuo kalniuko.

— Mes kalbėjome apie Betės pasimatymą, — pasakė vyrui Heidė.

— Tikiuosi, kad tavo „WoW“ partneris ras būdą susisiekti su tavimi, jeigu kils koks nors nesusipratimas, — pareiškė praktiškasis Šernas. — Šiandien čia tikriausiai koks tūkstantis žmonių.

— Piteris man atsiuntė savo mobiliojo telefono numerį.

— O tu ar davei jam savo numerį? — paklausė Heidė.

— Ne, aš apie tai nepagalvojau. — Toks atsakymas nebuvo visiškai teisingas. — Tiesą sakant, norėjau parašyti savo numerį, bet mes pradėjome kalbėtis, ir aš pamiršau.