Дебби Макомбер - Angelų keliai

Gal, anot Heidės, tikrovėje tokio nuostabaus vyriškio negali nė būti. Tačiau Betės intuicija kuždėjo, kad reikia geriau pažinti Piterį — jis vertas artimesnės pažinties. Tiesa, kartą gyvenime intuicija ją suklaidino. Todėl dabar norėjo iš pradžių išsiaiškinti, ar jųdviejų ryšys gali būti patikimas. O tai sužinoti įmanoma vieninteliu būdu.

Kitaip sakant, Betė labai daug tikėjosi iš pirmojo pasimatymo. Jiedviem bendraujant ji turėtų pajusti, ar jos jausmai tikri, ar išsigalvoti įsileidus į nuotykius virtualiojoje erdvėje.

11

Karteris nekantravo — kad tik greičiau pasiekus mokyklą. Vos išlipęs iš autobuso jis nulėkė į žaidimų aikštelę, užuot ėjęs į klasę su Timiu ir kitais draugais. Užbėgo už mokyklos pastato ir atidžiai apsižvalgė.

Rudžio niekur nebuvo matyti. Jam suspaudė širdį.

— Ką tu čia veiki? — paklausė Timis, atbėgęs paskui jį.

— Nieko, — susigūžęs tyliai tarė Karteris. Naktį jis beveik nemiegojo, vis galvojo apie benamį šunį. Kuo daugiau galvojo, tuo aiškiau suprato, kad tai nėra šiaip sau šuo. Tai jo šuo. Jo Rudis. Tą šunį jam atsiuntė Dievas. Rudis — atsakymas į Karterio maldą.

— Nori pažaisti futbolą? — paklausė Timis. — Galiu pakviesti Kameroną ir įsąją...

— Ačiū, nenoriu.

Timis atrodė toks pat nusiminęs kaip ir Karteris.

— Čia šalta. Einam į vidų.

— Gerai, — sutiko Timis ir išėjo paskui Karterį iš aikštelės.

Prasidėjo pamokos, bet Karteriui buvo sunku susikaupti ir klausytis ponios Jensen. Vis galvojo, kas atsitiko Rudžiui. Jaudinosi, kad jį tikriausiai sugavo gyvūnų karantino tarnyba, o paskui jaudinosi, kad nesugavo.

Širdies gilumoje Karteris žinojo: jeigu Rudį išvežė į prieglaudą, tai jam nebereikės šalti. Ir ėdalo užteks. Bet šiandien Karteris priešpiečiams atsinešė valgio daugiau nei paprastai. Dėl viso pikto.

Nuaidėjus pertraukos skambučiui jo draugai išlėkė pro duris, skubindamiesi užsimesti žieminius drabužius ir dumti į žaidimų aikštelę.

— Palauk, Karteri, — sustabdė jį ponia Jensen.

Vos vilkdamas kojas Karteris priėjo prie mokytojos.

— Klausau, ponia Jensen. — Jis jau ketino klausti, ar mokytoja nematė benamio šuns, bet staiga prisiminė pono Nikolsono įspėjimą.

— Ar gerai jautiesi?

— Taip, ponia Jensen.

— Ar namie nieko blogo nenutiko?

Karteris papurtė galvą. Norėjo papasakoti, kad jo šeimoje nebus kalėdinių dovanų ir kad jis pamelavo draugams. Buvo labai nesmagu, nes suklaidino Timį. Bet nenorėjo, kad kiti vaikai sužinotų, jog po eglute bus tik viena dovanėlė — močiutės atsiųsti apatiniai baltiniai.

— Atrodai kaip nesavas. Ar gerai jautiesi?

— Viskas gerai, ponia Jensen. Galiu eiti į lauką?

— Gali. Ak, tiesa, padėkok mamai už sausainius, kuriuos ji man atsiuntė.

— Padėkosiu, — pažadėjo Karteris. Skubėdamas į žaidimų aikštelę Karteris jautė, kad mokytoja seka jį žvilgsniu. Vos pribėgęs prie draugų jis pamatė Rudį. Karteris taip susijaudino, kad vos pajėgė kvėpuoti.

Rudis irgi pamatė Karterį, ir nors viena trečiaklasė siūlė jam traškutį, atlapsėjo per kiemą. Karteris atsiklaupė pasisveikinti su bičiuliu. Rudis lyžtelėjo jam veidą. Atrodė, jis taip pat džiaugiasi matydamas Karterį. Berniukas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė mėsos kukulį, kurį šįryt pačiupo iš šaldytuvo. Rudis jį prarijo ir žiūrėjo į Karterį laukdamas daugiau.

— Man labai gaila, — pasakė Karteris ir susijaudinęs abiem rankomis apkabino šunį. Jam nerūpėjo, kad Rudis purvinas ir jis išsitepė savo žieminės striukės rankoves. Mama bus nepatenkinta, bet jos pyktis Karteriui atrodė menkniekis lyginant su džiaugsmu, kurį jam suteikė šis ypatingas šuo. — Negalime leisti, kad tave pamatytų ponas Nikolsonas, — įspėjo jis šunį ir nubėgo ten, kur žaidė draugai.

Rudis nusekė paskui Karterį. Kai ponas Nikolsonas išėjo į kiemą, benamis šuo greitai ir tyliai dingo, tarsi supratęs berniuko žodžius.

Karteris apsisuko ir ėmė dairytis, bet Rudžio niekur nebuvo matyti. Vėliau pamatė jį tarp medžių, kurie skyrė mokyklos kiemą ir gretimus namus.

— Šaunuolis, — sukuždėjo Karteris. Rudis — ne koks mažvaikis. Žino, kas jo draugai, o kas priešai.

Priešpiečių Karteris suvalgė tik obuolį. Visa kita paliko Rudžiui. Tas vėl prarijo maistą ir dėkingai pažiūrėjo į Karterį skaisčiomis, švytinčiomis akimis.

Karteris švelniai paglostė Rudžiui galvą, nors baisiai išsipurvino ranką. Kaip šuo gyvens per atostogas, kai mokykloje nieko nebus? Kas tada jį pašers? Kas prižiūrės? Atsakymą Karteris jau žinojo. Niekas. Nuo rytojaus pamokų nebus, kiemas liks tuščias iki pirmos sausio savaitės. Rudis per tiek laiko gali nugaišti badu.

Abiem rankomis suėmęs purviną šuns snukį Karteris pažvelgė į jo tamsias rudas akis. Nors ir prisiminė tėvo žodžius, sukuždėjo:

— Klausyk, Rudi, tu turi bėgti paskui mane iki namų.

Šuo sumirksėjo ir toliau atidžiai žvelgė į Karterį.

— Aš važiuosiu septinto numerio autobusu. Bėk paskui jį, gerai?

Rudis pakreipė galvą į šoną.

Karteris nežinojo, ką dar galėtų padaryti. Nusiminęs pagalvojo: šuo jo nesupras, kad ir kiek kartų kartotų. Kai šiandien autobusas parveš namo, tikriausiai Rudžio jis daugiau niekada nepamatys. Karteriui buvo baisu, jog taip gali atsitikti, tačiau stengėsi apsiprasti su mintimi, kad jo laukia nusivylimas.

Paskutinę dieną prieš žiemos atostogas pamokos baigėsi valanda anksčiau negu paprastai. Stovėdamas su draugais eilėje ir laukdamas septinto numerio autobuso Karteris akimis ieškojo Rudžio. Šuns vėl niekur nebuvo matyti ir berniukui suspaudė širdį.

— Gal nori ateiti pas mane pažaisti vaizdo žaidimų? — paklausė Timis, pliumptelėjęs ant sėdynės šalia Karterio.

— Ne, ačiū.

Draugas atrodė nusivylęs.

— Gal galiu ateiti pirmadienį? — paklausė Karteris.

— Žinoma. — Timis išdidžiai pažiūrėjo į draugą. — Parodysiu tau visas savo dovanas, kurias rasiu sudėtas po eglute.

— Gerai. — Karteris pamėgino nusišypsoti, bet sunkiai sekėsi. Jis džiaugėsi, kad bičiulis gaus daug dovanų. Pats irgi jų norėjo — kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau visas atiduotų už vieną Rudį.

Dievas išklausė jo maldą, sakė sau Karteris, stengdamasis patikėti. Rudis tikrai jį susiras. Į mokyklos kiemą Rudį atsiuntė Dievas. O dabar Dievulis svarsto, kaip jį įkurdinti Karterio namuose.

Autobusas sustojo, Kameronas ir Isajumi išlipo ir nubėgo į savo namus gatvės gale. Jų namas buvo didesnis ir gražesnis už visus kitus.

Kita stotelė buvo Karterio ir Beilės. Paėmęs kuprinę Karteris jautė, kaip daužosi širdis. Vis dar vylėsi, kad Rudis ras kelią. Septinto numerio autobusas. Jis liepė Rudžiui bėgti paskui septinto numerio autobusą. Karteris žinojo, kad būtų stebuklas, jei šuo jį suprastų. Betgi stebuklus daro Dievas, o vieną Jis jau padarė. Jeigu Dievulis galėjo padaryti vieną stebuklą ir atsiųsti jam šunį, tai tikriausiai gali padaryti ir antrą.

Kai autobuso durys atsidarė, Karteris nulipo laipteliais ir apsidairė į visas puses. Rudžio nebuvo. Berniuko širdį vėl užgulė sunkumas lyg... lyg dviejų tonų sunkvežimis.

— Nestovėk, — kumštelėjo jį Beilė, kuri lipo iš paskos.

— Baik, — nepatenkintas burbtelėjo Karteris.

— Tu trukdai išlipti, — papriekaištavo Beilė, raiškiai tardama kiekvieną žodį — kartais ji mėgdavo taip kalbėti.

Karteris išlipo iš autobuso ir lėtai patraukė link namų. Beilė žingsniavo šalia.