Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Ne... kol kas dar ne.

Betės optimizmas buvo ženklas, kad ji patenkinta tuo, kaip klostosi reikalai su Piteriu. Nuo koledžo laikų, kai susipažino su Džonu, joks kitas vyras jos taip nedomino. Piteris grąžino jai viltį. Gal ir nieko iš to neišeis, tačiau ji pagaliau ryžosi surizikuoti. Norėjo pabandyti dar kartą.

Jiedvi pasiėmė nuo stumdomo staliuko savo priešpiečius ir Betė galėjo atsikvėpti: nepaliaujami motinos klausimai išseko. Ji ėmė valgyti brokolių sriubą su grietine ir kurį laiką jiedvi tylėjo, kol pokalbis vėl ėmė suktis apie Piterį.

— Juk tu žadi supažindinti jį su savo šeima? — viltingai nusišypsojo mama, pakėlusi prie burnos sumuštinį su kalakutiena.

— Jeigu viskas klostysis sėkmingai, — linktelėjo Betė. — Mudu su Piteriu daug kuo panašūs.

— Kaip puiku, brangioji.

Nuo minties, kad pagaliau viskas stos į savo vietas, Betei kone svaigo galva.

— Nė nesvajojau, jog po šitiek mėnesių imsime bendrauti kaip dabar.

— Kaip manai? — Betės motina akimirką tylėjo. — Kada susitiksite? — pagaliau paklausė ir nespėjus jai atsakyti pridūrė: — Tikiuosi, netrukus.

— Ar rytoj tau atrodo netrukus?

— Šeštadienį? Bet maniau, kad judvi su Heide važiuojate į Levenvortą.

— Važiuojame.

— Tai ten susitiksite su Piteriu?

Betė linktelėjo. Paaiškėjo, kad Piteris — romantikas iki kaulų smegenų, nors tikriausiai pats niekada to nepripažintų. Jis norėjo susitikti tuojau pat. Pasiūlė šeštadienį kartu papietauti, o Betė prisipažino tuo metu būsianti Levenvorte. Piteris nė nemirktelėjęs pasiūlė susitikti ten.

— Ar tai įmanoma, jei net nežinai, kaip jis atrodo? Varge mano, Bete, ar bent įsivaizduoji, kokios ten minios žmonių, ypač šiuo metų laiku?

— Mes viską apsvarstėme. Heidė su Semu ir sūnumi, o su jais ir aš važiuosime traukiniu ir...

— Piteris prieis prie jūsų traukinyje? — pertraukė mama.

— Ne visai. Traukinio bilietai išpirkti jau prieš kelias savaites, todėl Piteris važiuos autobusu. Mes ten nuvažiuosime vienuoliktą, o jis — žiūrint, koks pasitaikys oras — apie dvyliktą.

— Traukiniai amžinai vėluoja.

— Na, tu vis ko nors prasimanai.

— Nieko aš neprasimanau, — atkirto motina. — Deja, lyg tyčia esu realistė.

— Mes viską apgalvojome, mama. Žinai, autobusai kartais irgi vėluoja.

— Taip, pasitaiko.

— Mudu susitiksime ketvirtą valandą miesto centre, prie apžvalgos aikštelės.

— Kodėl ne anksčiau?

Betė atsiduso.

— Ar jau pamiršai, kad važiuoju praleisti dienos su Heide? Be to, jeigu nieko gero neišeis...

— Puiku, — supratingai tarė Džoisė. — Betgi kaip jūs vienas kitą atpažinsite?

Betė papasakojo, ką jie sumanė. Piteris laikys rankose vieną ilgakotę rožę, o ant galvos bus užsidėjęs beisbolo kepuraitę su „Seahawks“ emblema. Ji vilkės tamsiai mėlynu vilnoniu paltu, bus su raudona megzta kepuraite ir tokiu pat šaliku.

Jiems nebus sunku vienam kitą surasti. Tada kartu pažiūrės eglutės įžiebimo ceremoniją. Betės traukinys išvažiuos pusę septynių, o Piterio autobusas — netrukus. Jie kartu praleis tik porą valandų. Tiek laiko nesunku ištverti, ar susitikimas klostysis sklandžiai, ar ne. Jis nesakė, tačiau Betei kažkodėl atrodė, kad jeigu viskas bus gerai, Piteris pasiūlys vėl susitikti sekmadienį.

— Tu kalbi taip, lyg turėtum didžiausių vilčių, — pasakė motina.

— Taip ir yra. — Betė jautė, jog jiems pavyks.

— O jeigu... jeigu Piteris ne toks gražus, kaip tu įsivaizduoji? — nuoširdžiai susirūpinusi paklausė motina.

— Man tai nesvarbu.

Džonas buvo mirtinas gražuolis. Visos draugės jai pavydėjo. Tačiau netrukus Betė įsitikino, kad išvaizda beveik neturi reikšmės. Kur kas svarbiau būdas. Betei dabar atrodė, kad patraukliausi vyro bruožai — dora, garbingumas ir jautrumas.

— Tu taip sakai dabar, — įspėjo motina, — bet susipažinusi su juo gali pakeisti nuomonę.

— Galbūt. — Tačiau net ir pritardama mamai Betė buvo įsitikinusi, kad jos jausmai nepasikeis. Jeigu ko ir pasimokė iš anos santuokos, tai kad išvaizda gali būti apgaulinga. Džonas rūpinosi tik savimi, buvo egoistas, nejautė jokios atsakomybės... Nebuvo prasmės vardyti jo trūkumų, kurių devynios galybės.

Jiedvi baigė valgyti, o kadangi Betė dar turėjo šiek tiek laisvo laiko, abi nusprendė pasidairyti po vitrinas. Prieš Kalėdas Sietlas atrodė magiškas miestas. Betei labai patiko šventiška nuotaika: viskas išpuošta, pilna linksmų žmonių, skamba muzika. Jos sustojo pasiklausyti smuikininko, puikiai griežiančio „Tyli naktis“ melodiją, o aplink zujo žmonės, nešini rankinėmis ir paketais. Šaltas vėjas tvilkė veidą ir Betė pažvelgė aukštyn — ar nepradės snigti. Ji žingsniavo guviai ir pirmą kartą po daugybės metų džiugiai laukė artėjančių Kalėdų.

Ne vien motina pastebėjo, kad Betės nuotaika pasitaisė. Kai grįžo į darbą, Loidas — advokatas, kuris papasakojo apie žaidimą „World of Warcraft“ — žvilgtelėjo į Betę ir šypsodamasis pareiškė:

— Tu kažkodėl atrodai nepaprastai laiminga.

— Aš ir esu laiminga, — mįslingai atsiliepė Betė.

Po darbo Betė nuskubėjo namo. Vos peržengusi slenkstį prisijungė prie žaidimo tikėdamasi, kad Piteris jos jau laukia.

Taip ir buvo.

Ar gerai praleidai dieną? — parašė jis.

Puikiai. O kaip tu?

Jis atsakė ne iš karto. Geriau nė būti negali, — pagaliau atrašė. — Ačiū už tai, kad vakar vakare klauseisi, kol aš liejau sielvartą dėl iširusios santuokos. Nedažnai apie tai kalbu. Nereikėjo nė tau pasakoti, bet nuoširdžiai maniau, kad turi viską žinoti.

Ačiū, Piteri, — skubiai parašė Betė. — Negaliu nė apsakyti, kaip man palengvėjo išsipasakojus apie skyrybas. Nenoriai apie tai kalbu. Išjungusi kompiuterį pasijutau tokia nevykėlė — tas jausmas jau seniai mane persekioja.

Suprantu. Ir aš taip jaučiausi iširus santuokai.

Man atrodo, esame daug labiau panašūs, negu iki šiol manėme.

Ir man taip atrodo.

Jie šnekučiavo beveik valandą, kol Betės pilvas suurzgė primindamas, kad ji dar nevakarieniavo. Piteris nebegalėjo likti prie kompiuterio, nes buvo susitaręs susitikti su draugu, todėl jie baigė pokalbį.

Pačiu laiku — Betė turėjo paskambinti Heidei ir perspėti, kad jos planai truputį pasikeitė.

Pasakiusi, kad Levenvorte susitiks su Piteriu, Betė paklausė, ar Heidė neprieštaraus.

— Ar neprieštariausiu? Jokiu būdu, — patikino ją Heidė. — Man tai atrodo labai romantiška. Dabar dar reikia, kad pasnigtų, ir diena bus nuostabi.

Kad snigtų vaikščiojant po Kalėdų Senelio kaimą — štai kas būtų tikrai nuostabu.

— Ar tik aš ne per daug tikiuosi? — staiga susirūpino Betė.

— O ar gali būti kitaip? — paklausė Heidė. — Jis atrodo pernelyg tobulas, kad būtų tikras.

Jokia pažinčių tarnyba neparinktų tinkamesnio kandidato. Jie sutardavo beveik visais klausimais. Per pastarąją savaitę Betė sužinojo, kad jie skaitė tas pačias knygas, mėgo tokius pat valgius — meksikietiškus ir kiniškus, abu dievino Cezario salotas su ančiuviais, bet buvo abejingi picoms. Žinoma, tai galėjo būti nereikšmingi sutapimai, tačiau Piteris viską darė atsakingai ir kryptingai, o tokie žmonės Betei labiausiai patiko. Tai ji suprato išsiaiškinusi, koks jis ištikimas draugams, kaip rimtai žiūri į darbą, kaip myli tėvus. Betė įžvelgė ir daugiau teigiamų jo būdo bruožų.