Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Negalėjau prisiskambinti tavo mamai, — grįžusi pasakė ponia Viver.

— Aš jau geriau jaučiuosi, — sumurmėjo Karteris.

— Nori grįžti į klasę?

Jis linktelėjo. Kaip tik tada nuaidėjo skambutis, skelbiantis pertraukos pabaigą. Jeigu per pietų pertrauką šuo tebebus kieme, Karteris galės su juo pažaisti. Berniuką apėmė džiugesys. Vos galėjo sulaukti ilgosios pertraukos.

Priešpiečius Karteris suvalgė rekordiniu greičiu ir tuoj pat, nė palto neužsisagstęs, išbėgo į lauką. Timis liko aptarinėti su Isajumi šventinių planų ir gardžiuotis Karterio šokoladiniais sausainiais. Lauke į veidą smogė šaltas, aštrus vėjas, bet Karteris nekreipė dėmesio. Kieme vaikų buvo nedaug, tačiau atklydėlis šuo tebebuvo, jis vaikštinėjo aplinkui, kažką uostė nuleidęs nosį prie pat žemės. Pamatęs Karterį šuo tuoj pat pribėgo prie jo ir pakėlęs galvą pažvelgė tamsiomis maldaujančiomis akimis.

— Sveikas, bičiuli, — tarė Karteris ir priklaupė ant vieno kelio. Ištraukęs iš kišenės „Twinkie“ nuplėšė popierių ir sušėrė pyragėlį šuniui.

Priklydėlis dviem kąsniais surijo „Twinkie“. Vargšelis buvo išbadėjęs. Dabar Karteris ėmė gailėtis, kad suvalgė priešpiečius. Būtų galėjęs viską atiduoti naujajam draugui. Kurį laiką mąstęs jis nuskubėjo atgal į mokyklą. Iš ryto sesutė skundėsi, kad vėl sumuštinis su žemės riešutų kremu. Jeigu jai to sumuštinio nereikia, Karteris paims. Ne pats valgys, o atiduos benamiui.

Kaip ir tikėjosi, sesutė buvo su savo draugėmis. Per priešpiečius ji suvalgė viską, išskyrus sumuštinį.

— Beile, — uždusęs kreipėsi į ją Karteris, — gal gali man atiduoti savo sumuštinį?

Mergaitė pašnairavo į jį.

— O kur tu dėjai savąjį?

— Atidaviau Timiui.

Beilė kiek padvejojo.

— Norėjau suvalgyti tą sumuštinį.

— Ne, nenorėjai. Klausyk, Beile, man jo reikia.

— Ką aš už jį gausiu? — paklausė mažylė.

Karteris neturėjo laiko kalboms. Jeigu tuojau pat neišbėgs į lauką, su šunimi, ko gero, įsigeis susidraugauti kitas vaikas. Arba šuo gedi išbėgti iš mokyklos kiemo.

— Šeštadienio rytą leisiu žiūrėti per televizorių, ką tik norėsi.

Mergaitė išplėtė akis. Puikiai žinojo, kad tai labai geras pasiūlymas. Jie turėjo tik vieną televizorių ir mama liepė paeiliui rinktis programas.

Beilei patiko mergaitiškos pasakėlės, o Karteris žavėjosi veiksmo filmų herojais.

— Visą šeštadienio rytą?

Berniukas linktelėjo. Beilė patenkinta nusišypsojo ir įteikė jam sumuštinį.

Pačiupęs jį Karteris išskuodė į lauką. Dabar žaidimų aikštelė buvo pilna vaikų, tačiau pamatęs bičiulį šunelis pasileido prie jo per visą aikštelę.

Karteris vėl priklaupė ant kelio. Nubraukė šuniui nuo akių purvinus gaurus ir bjauriai išsitepė rankas, bet nekreipė dėmesio. Išsiėmęs iš kišenės sumuštinį perplėšė pakuotę ir padavė šuniui skanėstą. Duona išnyko taip pat greitai kaip ir „Twinkie“.

— To šuns nereikia šerti.

Karteris pakėlė galvą ir pamatė poną Nikolsoną, šeštosios klasės mokytoją, kuris per pietų pertrauką budėjo mokyklos kieme ir dabar susiraukęs žiūrėjo į jį.

— Aš dėl jo jau skambinau gyvūnų karantino tarnybai.

— Ne! — Karteriui nejučia išsiveržė protesto riksmas. Jis nenorėjo, kad toks draugiškas šuo patektų į prieglaudą.

— Žaidimų aikštelėje jam ne vieta.

— Jis labai mielas šuo.

Ponas Nikolsonas nei sutiko, nei prieštaravo.

— Kad daugiau nematyčiau, kaip šeri tą šunį. Supratai?

Karteris linktelėjo. Mokytojas nesakė, kad negalima šerti to šuns. Jis tik sakė nenorįs matyti, kaip šuo šeriamas.

Mokytojui nuėjus spręsti kelių šeštos klasės mokinių konflikto Karteris patapšnojo šuns snukį.

— Viskas gerai, bičiuli. Aš tau atnešiu maisto. Rytoj ateisi?

Benamis žiūrėjo į Karterį raiškiomis rudomis akimis tarsi sakydamas, kad jo lauks.

Pakeliui į klasę Karteris nusiplovė rankas. Šuo klaidžioja jau tikriausiai nežinia kiek laiko. Jis baisiai purvinas ir atrodo vienišas. Karteriui dėl jo sugėlė širdį. Benamiui šuniui, kaip ir kiekvienam padarui, reikia gerų namų ir šeimos. Dabar Karteris labiausiai susirūpino, kad gyvūnų karantino tarnyba nesugautų šuns, kol jis sugalvos, kaip parsivesti jį į savo namus.

Pirmiausia reikės išaiškinti tėčiui, kad šitas šuo — ne mažiukas, o suaugęs, ir jam reikia namų. Be to, jo išlaikymas negali daug kainuoti. Juk yra pats paprasčiausias šuo. Gal net paskiepytas.

Tą vakarą Karteris negalėjo ramiai sėdėti prie stalo. Daugiau apie nieką nepajėgė galvoti, tik apie šunį mokyklos kieme, visiškai vieną šaltyje ir tamsoje. Norėjo tuoj pat parsivesti jį namo. Jaudinosi, kad šuniui ten gal nesaugu arba kad gyvūnų karantino tarnybos darbuotojai gali jį išvežti į prieglaudą. Gal tai ne taip jau ir blogai, nes kokie nors žmonės gali pasiimti. Tik tiek, kad Karteris pats nori to šuns.

— Karteri, valgyk, — priminė jam tėtis. Berniukas tik spoksojo į lėkštę. Spagečius jis labai mėgo. Mama jų paruošė specialiai jam. O dabar Karteris nepajėgė nė kąsnio nuryti, tik šakute stumdė po lėkštę. Jam reikėjo sugalvoti, kaip nemačiom paimti iš lėkštės mėsos kukuliukus ir paslėpti kur nors iki ryto.

— Kaip sekėsi mokykloje? — paklausė mama. To ji klausdavo kiekvieną vakarą.

— Gerai, — sumurmėjo Karteris. — Buvo suskaudęs pilvas, bet praėjo.

— Karteris mokyklos kieme šėrė šunį ir prisidarė nemalonumų. — Beilė vos sulaukė progos jį apskųsti.

Karteris iš kitos stalo pusės įsmeigė akis į seserį.

— Kieno ten šuo? — susiraukė tėtis.

— Niekieno, — gūžtelėjo pečiais Karteris.

— Valkataujantis?

Karteris vėl nuleido akis į lėkštę.

— Tikriausiai.

— Jis baisiai nešvarus, kailis purvinas, o Karteris jam davė sumuštinį ir glostė, kol ponas Nikolsonas uždraudė.

— Ak, Karteri, — sukuždėjo mama.

Tėvas papurtė galvą.

— Nenoriu, kad parsivestum į namus tą šunį, Karteri. Supratai?

— Gerai.

— Aš kalbu rimtai, — griežtai perspėjo tėvas. Karteris sunkiai nurijo seiles, stengdamasis sulaikyti ašaras.

— Ar galiu eiti nuo stalo? — paklausė jis. Mama švelniai uždėjo delną jam ant rankos.

— Taip, gali.

Karteris nuėjo į miegamąjį, kuris priklausė jiems abiem su seserimi, ir nenusirengęs krito skersai lovos. Įsikniaubė į pagalvę ir meldėsi, kad kitą dieną šunį rastų ten pat.

9

Susinėrusi rankas ant kutinės ir trepsėdama koja Mersė įtariai žvelgė į Širlę.

— Juk tu atvedei tą šunį į mokyklos kiemą? — paklausė rodydama į gyvulį, kuris miegojo smėlio dėžėje, galvą padėjęs ant ištiestų letenų.

Įsitaisiusi ant sūpuoklių tolimiausiame kiemo pakraštyje Širlė ryžtingai papurtė galvą.

— Tikrai neatvedžiau. Neįsivaizduoju, iš kur jis atsirado. Patikėkite manimi, jei norėčiau parūpinti Karteriui šunį, atvesčiau ne tokį nususėlį.

Mersė ja nepatikėjo.

— Pirmiausia, mano nuomone, baisiai negerai, kad tas benamis šuo šiandien pasirodė mokyklos kieme.

Ji gerai žinojo, jog Širlė myli gyvulėlius, kad ir kaip niekinamai atsiliepė apie šitą šunį.

— Aš sutinku su Merse, — tarė Gudnesė ir atsistojusi šalia Mersės ėmė trepsėti pėda tokiu pat ritmu.

— Nežiūrėkite į mane šitaip, — sumurmėjo Širlė. — Karteriui negalima turėti šuns. Tai jau nuspręsta. Judvi žinote, kad aš negaliu kištis į įvykių eigą. Karterio tėvui baisiai nesmagu, bet juk jis labai aiškiai pasakė, jog sūnus negalės laikyti šuns. Kodėl turėčiau viską dar labiau apsunkinti?