Дебби Макомбер - Angelų keliai

Koks apgailėtinas jųdviejų likimas. Abu jaučiasi patogiau lindėdami išgalvotų personažų kailyje, negu gyvendami tikrą gyvenimą. Du liūdni, vieniši žmonės. Laukia Kalėdų, nori suartėti, bet bijo net pabandyti.

8

Karteris kartu su sesute laukė prie autobuso stotelės ir trepsėjo, kad būtų šilčiau. Iki žiemos atostogų bebuvo likusios dvi dienos, tad visi kalbėjo apie Kalėdas ir pasakojo, ką tikisi rasti po eglute. Karteris žinojo, kad tėvai neišgalės nupirkti jiems dovanų. Vis dėlto mama jau buvo padėjusi po eglute gražiai suvyniotas dovanas nuo senelių. Ta eglutė buvo visai menka. Bet Karteriui tai buvo nesvarbu, jeigu po ja ras dovanų. Tik vylėsi, kad jo dovanos — ne vien kojinės ir apatiniai baltiniai.

Kai prie stotelės atriedėjo didelis geltonas autobusas, Karteris čiupo sesutę už rankos. Mama jam liepė pasirūpinti Beile, o į savo pareigas Karteris žiūrėjo rimtai.

Autobuso durys atsidarė ir Karteris įlaipino Beilę prieš save. Užkopęs laipteliais ir veidu pajutęs šiltą orą jis nusimovė vilnones kumštines pirštines ir sugrūdo jas į kišenes. Beilė nubėgo per autobusą pas savo draugę Medę. Dabar Karteris jau galėjo nebekreipti į ją dėmesio, tad atsisėdo šalia savo geriausio draugo Timio Andersono.

— Nori pasikeisti priešpiečiais? — paklausė Timis.

Karteris bandė prisiminti, ką mama įdėjo į jo priešpiečių dėžutę su paveikslėliu iš Karibų jūros piratų. Tikriausiai vakar vakare keptų sausainių, įprastą sumuštinį su žemės riešutų kremu ir uogiene bei obuolį. Po obuolį jis gaudavo kasdien. Timis — irgi kasdien.

— Ką tu turi? — paklausė Karteris.

Timis atvožė savo dėžutę su Žmogumi voru.

— Bulvinių traškučių, pyragėlį „Twinkie“, indelį pudingo ir obuolį.

— Jokio sumuštinio?

Timis papurtė galvą.

Jo dėžutėje visada būdavo Karterio mėgstamiausių valgių. Jam labai patiko „Twinkie“ pyragėliai, bet mama kepdavo labai gardžius šokoladinius sausainius.

— Na? — neatlyžo Timis. — Tai nori keistis ar ne?

— Noriu.

Berniukai padavė vienas kitam savo dėžutes. Timiui Karterio priešpiečiai patikdavo labiau negu jo paties. Jis kone kiekvieną dieną siūlydavo susikeisti.

Autobusas vėl sustojo ir įlipo dar trys mokiniai. Kameronas ir Isajas Benediktai tuoj pat klestelėjo ant sėdynių priešais Timį ir Karterį.

Kameronas atsisuko į juos ir susijaudinęs paskelbė:

— Aš Kalėdoms gausiu žaidimų kompiuterį „Xbox 360“!

— Negali būti. — Timio akys suapvalėjo iš susižavėjimo ir pavydo. — Aš tokį irgi įrašiau į dovanų sąrašą, bet tėvai pasakė, kad per brangu.

— Ar tikrai žinai? — paklausė Karteris. Jis tikėjosi gauti šunį, kaip tėvai buvo žadėję, bet paaiškėjo, jog to nebus. Todėl buvo beveik įsitikinęs, kad Kameronas tik mano gausiąs tą žaidimų kompiuterį.

— Mama sakė, jeigu noriu „Xbox“, tai nieko kito ir negausiu.

— O Kameronui po eglute padėta tik viena dovana, — paaiškino jo jaunesnysis brolis Isajas.

— Ten gali būti ir apatiniai baltiniai.

Kameronas žvilgtelėjo į Karterį.

— Visai nejuokinga.

— O aš gausiu „PSP“, — pasigyrė Timis.

Karteris žinojo, kad tai delne telpantis elektroninis žaidimas, visų vaikų svajonė.

— Nuostabu.

Visi berniukai sužiuro į Karterį.

— O ką tu gausi Kalėdoms?

Jis gūžtelėjo pečiais, nenorėdamas pasakoti draugams, kad tėvai pasakė, jog jis negalės gauti tos vienintelės dovanos, kurios iš tikrųjų trokšta.

— Na, ko tu prašei? — pasilenkė per sėdynės atlošą Isajas.

Karteriui patiktų ir kompiuteris, ir „Xbox“, bet jo šeimai tokie daiktai buvo neįkandami. Jis nuleido galvą ir sukuždėjo:

— Aš prašiau šuns. — Ir pajuto, kaip sugniaužė gerklę.

— Kokio?

Karteris nebuvo išrankus.

— Rudo, — atsakė jis. Juk jeigu žada savo šunį pavadinti Rudžiu, tai jo gaurai turi būti rudi. — Vidutinio dydžio, kad galėtų bėgioti, atnešti daiktus ir daryti, ko bus išmokytas.

Močiutė Parker turi mažą garbanotą šuniuką, mažutį pudelį. Močiutei Siužete kuo puikiausiai tinka kaip kambarinis šuniukas, bet Karteris svajojo ne apie tokį šunį. Dieną, po pamokų ir savaitgaliais juodu žaistų lauke. O naktį jis galėtų miegoti Karterio kambaryje, ant kilimo šalia lovos. Šunys taip daro. Miega šalia savo šeimininko. Rudis miegotų toje vietoje, kur Karteris klūpojo ir meldėsi.

Užsimerkęs Karteris įsivaizduodavo savo šunį didelėmis minkštomis ausimis ir rausvu liežuviu, kurį jis bėgdamas iškiša. A, tiesa, norėtų patinėlio. Kalytė irgi gerai, bet Karteriui labiau patiktų patinėlis.

— Tu gausi šunį? — paklausė Kameronas.

Karteris pagalvojo.

— Iki Kalėdų nesužinosiu, — sumurmėjo.

— Tėvai nori tave priversti laukti?

Jis linktelėjo nesiryždamas sakyti tiesos.

— Jau geriau ir aš būčiau paprašęs šuns! — liūdnai tarė Timis.

— Rudis galės būti mūsų abiejų, — pasiūlė Karteris ir tik tada prisiminė, kad nebus jokio Rudžio.

— Galės?

— Žinoma, — patikino Karteris draugą.

Timis nusišypsojo parodydamas dantis su švarple. O kai autobusas privažiavo prie mokyklos, jie iššoko ir kartu nuskubėjo į vidų.

Mokytoja stovėjo koridoriuje prie klasės durų. Kai berniukai priėjo arčiau, Timis garsiai išpyškino:

— Ponia Jensen! Ponia Jensen! Spėkite, kas bus! Karteris Kalėdoms gaus šunį.

Mokytojai sužibo akys.

— Ak, Karteri, kaip nuostabu. Ar jau parinkai jam vardą?

— Rudis.

Ji pritariamai linktelėjo.

— Puikus vardas šuniui.

Karteris stengėsi šypsotis, tačiau iš nerimo pradėjo mausti pilvą. Ką reikės daryti, kai draugai sužinos, kad jis jokio Rudžio neturi? Geriau jau būtų nieko nesakęs Timiui.

— Karteris žadėjo leisti man žaisti su jo šunimi.

Ponia Jensen nusišypsojo.

— Labai gerai, kad negaili draugui. Didžiuojuosi tavimi, Karteri. — Tai tarusi ji apsisuko ir nuėjo į klasę, palikdama draugus laukti koridoriuje.

Per aritmetikos pamoką Karterio mintys sukosi vien apie tai, ką po Kalėdų pasakys draugai, nes šuns jis neturės. Jokiu būdu nereikėjo meluoti. Pilvą pradėjo varstyti skausmai — kaip visada, kai nepasakydavo teisybės.

Sulaukęs pertraukos Karteris priėjo prie mokytojos staliuko, laikydamasis už pilvo. Pamokas jis praleisdavo retai. Tiesą sakant, nė vienos dienos nesėdėjo namuose.

— Ar blogai jautiesi, Karteri? — švelniai ir rūpestingai paklausė ponia Jensen. Visai kaip mama.

— Man skauda pilvą.

Ji pridėjo ranką jam prie kaktos, paskui nuvedė žemyn, į slaugytojos kabinetą. Ponia Viver buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip Karterio močiutė ir visiškai pražilusi. Kol matavo jam temperatūrą, ji visą laiką raminamai kalbėjo. Paskui pažiūrėjo į termometrą, pasakė, kad karščio jis neturi, ir pasiūlė truputį pagulėti ant kušetės.

Karteris pamėgino užmigti, bet negalėjo liautis galvojęs. Po kelių minučių jis atsisėdo, išsiblaškęs dirstelėjo pro kabineto langą — o ten pamatė...

Šunį.

Mokyklos kieme buvo šuo — lygiai toks, kokį Karteris įsivaizdavo. Didelėmis minkštomis ausimis. Kaip tik tinkamo dydžio. Jis šokinėjo ant mokinių, o paskui vaikėsi kamuolį. Buvo liesas ir purvinas, bet Karteris iš karto pamatė, kad tai geras šuo.

Kaip tik tokio šuns Karteris ir norėjo. Tik jo kailis buvo ne rudas, o tamsus, gauruota uodega aplipusi purvu, bet šuo vis tiek ją smarkiai vizgino. Stebint, kaip kiti vaikai žaidžia su šunimi, Karteriui praėjo pilvo skausmas.