Дебби Макомбер - Angelų keliai

Tikrai?

Betei pasirodė, kad ir jis gerokai nustebo — tarsi būtų nusprendęs, jog sutapimų per daug. Lyg antgamtinėms jėgoms įsikišus.

Bet netrukus Piteris parašė:

Kas tau atsitiko?

Ką gi, jis klausia tiesiai, bet ji irgi kalbėjo atvirai. Betei kilo noras prisipažinti, kad buvo ištekėjusi ir išsiskyrė, tačiau prisiminė Heidės patarimą. Nebūtina viską iškloti per pirmą pasimatymą... ypač kai tai net ne pasimatymas.

Aš per daug laiko praleidžiu prie kompiuterio žaisdama internetinį žaidimą. — Betė šypsodamasi lengvai bėgiojo pirštais per klaviatūrą.

Aš taip pat, — prisipažino jis.

Nors ir kvaila mintis, tačiau Betei atrodė, kad jie abu šypsosi. Kalbėjosi dar valandą ir ji nustebusi suprato, jog žaidimas pasidarė nebe toks svarbus.

Tą naktį Betė įropojo į lovą, užsitraukė antklodę iki pat smakro ir užmigo ramiu, giliu miegu. O atsibudusi jautėsi taip, lyg jos lauktų kažkas nuostabaus. Vis dar gulėjo užsimerkusi, stengdamasi kuo ilgiau išlaikyti tą jausmą — bijojo, kad tikrovė jį išsklaidys.

Rengiantis eiti į darbą suskambėjo telefonas. Žvilgtelėjusi į ekranėlį pamatė, kad skambina motina.

— Labas, mama, — atsiliepė Betė segdamasi auskarus.

— Iš balso atrodo, kad jautiesi laiminga.

— Na, gal... Šiek tiek.

Motina ilgai nesvarstė.

— Ar dėl to vyriškio, su kuriuo susipažinai žaisdama internetinį žaidimą, prie kurio nuolat sėdi?

Betei net pačiai buvo sunku patikėti, kad prasitarė mamai apie Piterį. Pasakė impulso pagauta — ir visai be reikalo. Tikėjosi taip užčiaupti mamą ir nutraukti netiesioginės kritikos ir negrabių padrąsinimų srautą. Iš tikrųjų tai mama apie jį turėjo sužinoti pati paskutinė.

— Mes dar net nebuvome susitikę, mama, — patylėjusi prisipažino Betė. — Nematėme vienas kito.

— Kas trukdo?

— Piteris nesiūlo, — tarė Betė — toks paaiškinimas jai atrodė visai logiškas. Mamos jaunystėje pirmą žingsnį visada žengdavo vyras. Todėl Betė tikėjosi, jog tai apramins dėl vedybų pamišusią jos motiną.

— Tai tu pasiūlyk.

Še tau, kad nori.

— Mama!

— Aš kalbu rimtai, — mygo Džoisė. — Kam tuščiai gaišti laiką? Esi iš tų moterų, kurios žino, ko nori. Tai eik ir pasiimk.

Betei toptelėjo, kad gal iš tikrųjų reikėtų Piterį pakviesti. O kodėl ne? Kas nors juk turi pralaužti ledus.

— Mielai su juo susitikčiau, bet bijau išsišokti.

— Meribete, laikas tiksi ne tavo naudai. Gal Piteris nedrąsus. Gal laukia, kad tu žengtum pirmą žingsnį. Parodyk truputį iniciatyvos, gerai? Jau pernelyg daug laiko sugaišai.

— Patikėk, mama, Piteris nėra nedrąsus. — Betė buvo tuo įsitikinusi, nes matė, kaip jis puola jų priešus „WoW“ žaidime.

— Tai kam laukti?

Betė prikando apatinę lūpą.

— Aš nenoriu niekur pulti strimgalviais.

— Bet jau gruodžio dvidešimta. Kalėdos čia pat.

Visai be ryšio.

— Kodėl taip svarbu, kad per Kalėdas Piteris būtų su mumis? — paklausė Betė, pradėdama kažką įtarti.

— Nėra taip svarbu... Na, tam tikra prasme svarbu. Mudu su tavo tėvu susilažinome.

— Mama!

Betės tėvai dažnai lažindavosi dėl visokių niekų. Dažniausiai Betei atrodydavo, kad tai smagus užsiėmimas. Tik ne dabar. Juk šį kartą jie susilažino dėl jos.

— Būtų geriau, jeigu papasakotum man viską.

— Gerai... — Motina giliai atsikvėpė. — Pernai per Kalėdas tavo tėvas pasakė, kad šitaip gyvendama tu daugiau niekada neištekėsi.

— Tu, aišku, su juo nesutikai.

— Žinoma! Meribete, tu pati nesupranti, kokia patraukli jauna moteris esi. Turėtum būti laiminga.

— Aš laiminga, — spyrėsi Betė.

— Nesutinku. Tu tik manai, kad esi laiminga.

Betė užvertė akis. Žinojo, jog ginčytis beprasmiška.

— Tau reikia vaikščioti į pasimatymus, — tęsė motina.

— Ir ištekėti, o tada tapti motina. — Tą maldelę Betė mokėjo atmintinai.

— Taip, — pritarė Džoisė Fišer. — Man baisu net pagalvoti, kad tu namie neturi nieko, kas tave trauktų labiau už tą nelemtą internetinį žaidimą.

— Tu nesupranti, mama. Mudu su Piteriu pasiekėme keturiasdešimtąjį lygį ir... — Betė nutilo. Nebuvo prasmės daugiau aiškinti.

— O kas toliau?

— Nesvarbu.

— Ar tai turės kokios nors reikšmės kviečiant Piterį kalėdinių pietų? — norėjo žinoti motina.

— Absoliučiai jokios.

— Bet man labai svarbu, kad jis ateitų. Kitaip tavo tėvas...

— Ką mano tėvas?.. — subambėjo Betė.

— Kitaip aš šešis mėnesius kiekvieną trečiadienį turėsiu išnešti šiukšles.

— O tai baisiau už mirtį, — nusišaipė Betė.

— Na, nieko čia baisaus tvarkyti buitines atliekas, — tęsė motina. — Bet man labai nepatiktų pralaimėti antras lažybas iš eilės, juo labiau kad tu visai lengvai gali paskirti pasimatymą per Kalėdas.

Betei neatrodė, kad tai labai paprasta. Bet Džoisė taip troško laimėti lažybas, kad elgėsi visiškai neprotingai.

— Pažadėk pakviesti Piterį, — ėmė maldauti ji Betės.

To jau buvo per daug.

— Jokiu būdu.

— Jei ne dėl manęs, tai dėl savęs, Meribete.

— Ne! — kategoriškai nukirto Betė.

Motina nutilo ir Betės ryžtas palengva ėmė blėsti.

— Negi nesupranti, kaip juokingai elgiesi? — paklausė ji. — Juk Piteris visiškai svetimas žmogus.

— Tik susipažink su juo, — ėmė švelniai įkalbinėti Džoisė. — Daugiau nieko neprašau. Ateis ar neateis jis kalėdinių pietų, priklauso nuo tavęs. Nieko daugiau neprašau, tik kad susipažintumėte. Juk tiek gali man pažadėti.

Nors Betė jokiu būdu neketino atvirai prisipažinti, jai knietėjo daugiau sužinoti apie žaidimo partnerį. Ir nieko čia nepadarysi. Dar pagalvojo, ar ir jį šeima spaudžia susipažinti su ja. Vertėtų paklausti.

Baigusi pokalbį su motina Betė užsisakė priešpiečių staliuką savaitės pabaigai.

Tą vakarą vos parėjusi iš darbo Betė įsijungė internetinį žaidimą. Piteris prisijungė po dešimties minučių. Pirmiausia jis paklausė, kiek jie turi sukaupę aukso naujiems ištekliams pirkti. Aiškiai Vengė asmeninių klausimų kaip vakar. Iškalbingas faktas. Betė pamanė, jog jam nejauku, kad tuokart pokalbis nuklydo į asmeninį gyvenimą. Jai dėl to irgi buvo neramu, tačiau apėmė ir malonus jaudulys.

Vis dėlto Betė atsižvelgė į netiesioginę jo užuominą ir paprastai atsakė į klausimą.

Jie žaidė valandą, bet abu kažkodėl buvo išsiblaškę.

Turėsiu anksti baigti, nes ketinu išeiti , — parašė Betė.

Eisi į pasimatymą?

Tai buvo visai ne pasimatymas. Betė ruošėsi susitikti su Heide ir aptarti savaitgalio Levenvorte detales.

Į susitikimą, — parašė.

Dalykinį ar ruošiesi pramogauti?

Jis darėsi baisiai smalsus.

Pramogausiu, — atsakė Betė.

Tai gero vakaro, — po trumpos pauzės atrašė jis.

Ir tau.

Ar rytoj vakare galėsime susitikti?

Anksčiau Piteris to neklausdavo.

Galėsim.

Gerai. Tada ir pasikalbėsime.

Betė saugiai paslėpė Borinkaną ir išėjo iš žaidimo. Laimės nuojauta, su kuria ji pasitiko šį rytą, buvo visiškai išgaravusi. Ji nesuprato, kas atsitiko Piteriui. Gal jis jau nori pasitraukti? Jam ji nebeįdomi? Vis dėlto pasistengė įsitikinti, ar rytoj jie žais. Tai gal jam labiau patinka romantiški santykiai virtualiojoje erdvėje. Gal bijo jųdviejų ryšį perkelti į tikrą gyvenimą.