Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Aš su jais kalbėjausi, — prisipažino tėvas.

Karteriui vėl plykstelėjo viltis. Laukdamas nuosprendžio jis net sulaikė kvėpavimą.

— Jeigu tavo seneliai nupirks šunį, tuo išlaidos tik prasidės. Kai turi išlaikyti šunį, reikia daug daugiau lėšų.

— Jis galės ėsti mano maistą, — spyrėsi Karteris. — Aš mielai pasidalysiu.

— Be to, reikės skiepyti.

— Tegu skiepija mane, — sujudo Karteris. Jam visai nerūpėjo, kad labai skaudės.

— Skiepyti, Karteri, reikės šunį. O tai brangiai kainuoja.

— Aaa.

— Dar reikės jį įregistruoti, mokėti už šuns paklusnumo mokyklą. Bus daugybė kitokių išlaidų. Šeimos biudžetas liks tuščias. Bet tai neilgam. Aišku?

Karteris negalėjo patikėti tėvo žodžiais.

— Kiek dar turėsiu laukti?

— Deividai. — Mamos balsas buvo švelnus ir įspėjantis, lyg būtų bijojusi, kad jos vyras duos sūnui dar vieną neįvykdomą pažadą.

— Nežinau, bet pažadu: kai tik galėsime, tu turėsi šunį.

Tą patį sakė ir mama. Karteris sunkiai nurijo seiles. Jis negalėjo kreiptis į kitus senelius, tėčio tėvus. Jie gyveno Rytinėje pakrantėje ir dovanas atsiųsdavo paštu. Aną savaitę jos jau atkeliavo. Suvyniotos į spalvotą popierių dabar gulėjo ant kavos staliuko kartu su mažučiuke eglute, kurią motina už penkis dolerius nupirko maisto prekių parduotuvėje. Jo vienintelė viltis buvo močiutė ir senelis Parkeriai, mamos tėvai, bet ką tik tėtis Karteriui pasakė, kad iš to nieko neišeis.

Paskutinė, dabar jau vienintelė, jo viltis buvo Dievas. Ir Karteris visa širdimi tikėjo, kad Dievas jam atsiųs šuniuką.

6

Rozalė Aldervud virtuvėje niūniavo „Ateikit, visi tikintieji“, o Haris žiūrėjo per televizorių žinias. Buvo trečiadienis, jų tradicinė apsipirkimo diena. Rytiniame laikraštyje buvo įdėta su nuolaida parduodamų maisto produktų reklama. Hario mėgstamiausia pomidorų sriuba irgi buvo tame sąraše — dvi skardinės už vieną dolerį. Buvo reklamuojami ir ledai — trys pusės galono4 porcijos vos už šešis dolerius. Tiesa, ne jo mėgstamiausios rūšies, tačiau ledai yra ledai, Haris visada jautė jiems silpnybę. Dabar jis nebeturėjo didelio apetito, tačiau šokoladinių ledų mielai paskanautų.

Jau daug metų — nuo tada, kai Haris išėjo į pensiją, jie savaitės viduryje važiuodavo pirkti maisto produktų.

— Ar jau eiti šildyti automobilio? — paklausė Haris. Jis vis atidėliojo pokalbį su dukterimis apie automobilio pardavimą. Gal šįvakar joms paskambins.

— Gerai, eik.

Rozalė priėjo su virtuviniu rankšluosčiu rankoje ir žvilgtelėjo į reklamą ant staliuko gulinčiame laikraštyje.

— Turbūt norėsi nusipirkti kelias skardines pomidorų sriubos, kuri dabar parduodama su nuolaida, — tarė Haris.

— Taip, — sutiko Rozalė.

Kadangi dabar Rozalė buvo tokia išsiblaškiusi, Haris pats sudarydavo reikalingų pirkinių sąrašą. Šįryt jiems baigėsi pienas ir duona. Be to, jis norėjo tokia proga nusipirkti ir ledų. Ketino nuvažiuoti pakankamai anksti, kad galėtų išrinkti kokią vazoninę gėlę. Gal puošniąją karpažolę5, labai tinkamą šiam metų laikui... Jam dabar nedaug beliko džiaugsmų.

— Aš tuoj užsimesiu paltą, — tarė Rozalė.

Haris linktelėjo ir nusikabino nuo kabliuko prie durų automobilio raktelius. Rozalė išėjo, o Haris pagalvojo, kad žmona, kaip paprastai, rengsis geras dešimt minučių. O juk ką tik jam pasakė, kad užvestų variklį. Kai jie buvo neseniai susituokę, toks jos įprotis Harį erzindavo, bet dabar jau ne. Jos polinkis amžinai gaišti — Rozalės asmenybės dalis, Haris išmoko tai priimti kaip savaime suprantamą dalyką.

Prieš eidamas prie automobilio jis patikrino šaldytuvą. Rozalė turėjo dar vieną keistą įprotį: niekada nieko neišmesdavo, net sugedusio maisto. Haris to nesuprato, tačiau prieš daugybę metų susigaudę, kad išmesti likučius — jo darbas. Laimė, Rozalė dabar tiek nedaug virdavo, kad atliekų beveik nesusidarydavo. Greitai peržvelgęs šaldytuvo vidų Haris aptiko kelis jam keistus daiktus. Atvirai kalbant, Haris nė neįsivaizdavo, kam jiems gali reikėti ančiuvių pašteto arba penkių rūšių garstyčių. O varge, jis net nežinojo, kad jų gaminama tiek daug.

Žinoma, Rozalė pasirodė tik po dešimties minučių. Buvo pasidažiusi lūpas ir susišukavusi plaukus.

— Aš jau pasiruošusi, Hari.

— Ir aš.

Rozalė nemokėjo vairuoti. Jo paties galimybės dabar buvo labai ribotos, Haris sėsdavo prie vairo tik tada, kai būdavo būtina. Tiesą sakant, po pirmadieninio apsilankymo pas gydytoją dar nė karto nevairavo. O sekmadieninės jųdviejų išvykos į gamtą jau senokai nuslinko į praeitį.

Vienas iš apsipirkimo trečiadieniais privalumų buvo tas, kad tomis dienomis parduotuvėje būdavo nedaug pirkėjų. Dažniausiai ten sukiodavosi tokie pat žmogeliai kaip jis su Rozale. Neseniai parduotuvė įsigijo motorizuotų vežimėlių neįgaliesiems ir senyviems žmonėms, tad išvykos tapo dar malonesnės.

Haris vairavo motorizuotą vežimėlį, o žmona ėjo šalia ir krovė reikalingus produktus. Pastaraisiais metais Rozalė ne kartą skundėsi, kad pirkinių sąrašą sudaro jis, nors seniau tai darydavo ji.

Vos jie išėjo iš konservuotų daržovių ir sriubų skyriaus, iš kito galo pasirodė Liusė Menard. Ji net nušvito juos pamačiusi.

— Rozale! — šūktelėjo Liusė. Palikusi savo vežimėlį ji atskubėjo pas draugę plačiai išskėtusi rankas.

Moterys apsikabino ir ilgokai nepaleido viena kitos iš glėbio. Per Antrąjį pasaulinį karą, kai Rozalė ir Haris jau buvo susituokę ir jis dalyvavo mūšiuose Europoje, jiedvi su Liuse gyveno viename kambaryje ir dirbo Portlande, Oregono laivų statykloje. Vienu metu jos buvo labai artimos, lyg seserys. Liusė buvo vyriausiosios Hario ir Rozalės dukters Lorenės krikšto motina. Mirus Liusės vyrui Džeikui, jie retai su ja matydavosi, kad ir kaip liūdna. Labiausiai Haris kaltino save. Šiuo metu taip sunku dar kur nors išeiti...

— Galėčiau prisiekti, kad bent trisdešimt sekmadienių judviejų nemačiau, — tarė Liusė žengtelėjusi atbula. Ji atrodė gerai, kur kas geriau negu tada, kai Haris ją paskutinį kartą matė. O tai buvo... na, nėra ko stebėtis. Tai buvo per Džeiko laidotuves.

— Kaip tik norėjau tau pranešti, kad persikėliau, — susijaudinusi ištarė Liusė.

— Persikėlei? — Rozalei buvo sunku patikėti.

— Vaikai galų gale mane įtikino, — nusišypsojo Liusė, — jog Džeikui mirus neturėčiau gyventi viena.

— Labai stebiuosi, kad išsikraustei iš savo namų, — sumurmėjo Rozalė. Tada metė žvilgsnį į Harį ir tuoj pat nusisuko. Jei nuo Rozalės priklausytų, ji atidėliotų persikraustymą kuo ilgiau.

— Gavau vietą „Laisvės sode“, naujame globos namų komplekse šalia Pasienio gatvės.

Haris tuoj pat susidomėjo ir pasitempė.

— Haris vis sako, kad ir mes turime kraustytis ten gyventi, bet man, regis, aš negalėsiu to padaryti, — nejaukiai prisipažino Rozalė.

— Ir aš taip pat kalbėjau, — linktelėjo Liusė. — Man atrodė, jog pragyvenusi tame pačiame name trisdešimt metų aš jau per sena tokiems drastiškiems pokyčiams. Pasakiau vaikams, kad iškraustydami mane iš namų jie pasirašo mirties nuosprendį.

— Ir aš taip jaučiuosi, — tarė Rozalė, vengdama Hario žvilgsnio.

— Betgi tu persikraustei, — įsiterpė Haris. — Ir dabar esi laiminga, ar ne?

— O, taip, — patenkinta nusišypsojo Liusė. — Visada maniau, kad reikėtų baisių pastangų norint mane iškrapštyti iš to namo. Buvo baisu net pagalvoti, kad teks rūšiuoti ir pakuoti per šitiek metų užgyventus daiktus.