Дебби Макомбер - Angelų keliai

Nuo tokių minčių Karteris pasijuto geriau. Pakėlęs antklodę jis šmurkštelėjo į lovą. Bet vos spėjo užmerkti akis, dingtelėjo, kad yra dar viena išeitis. Tegu Kalėdų Senelis ir išgalvotas, bet Dievas tai iš tikrųjų yra, o Kalėdos — Jėzaus gimimo diena. Tai prisiminęs Karteris išlipo iš lovos ir atsiklaupė. Jis jau buvo sukalbėjęs vakarines maldas, bet čia bus papildoma. Tikėjosi, kad Dievas mielai dar kartą jo pasiklausys.

— Brangusis Dieve, — sukuždėjo Karteris, — nuoširdžiai dėkoju už Tavo gimimo dieną. Man atrodo, puiku, jog mes gauname dovanų dėl to, kad Tu gimei. Man tikrai smagu, kaip Tu sutvarkei šią šventę. Oi, Dieve, aš jau seniau prašiau šuns, bet tėvai atsakė, kad turiu palaukti. Aš laukiau. Nors buvo labai sunku. Jie sakė, kad turiu sulaukti devynerių metų, tik tada pajusiu atsakomybę ir galėsiu prižiūrėti šunį. Ką gi, dabar man jau devyneri, aš pats susitvarkau kambarį, atlieku visus namų darbus, o mokykloje per testus nesukčiauju. — Karteris kiek sudvejojo, bet tuoj nusprendė pasakyti visą tiesą. Vis tiek Dievas viską žino. — Kartais mamai tenka man priminti, kad reikia susitvarkyti. Bet aš stengiuosi būti geras.

Karteris truputį patylėjo galvodamas, ar Dievas jam ką nors atsakys. Jis užsimerkęs atidžiai klausėsi. Tačiau kad ir kaip stengėsi susikaupti, neišgirdo ničnieko. Betgi tai nereiškė, kad Dievas nesiklauso. Tiek Karteris suprato.

— Jeigu Tu, Dieve, surastum būdą, kaip man gauti šunį, tikrai būčiau labai dėkingas. Pažadu rūpintis Rudžiu ir išmokyti jį visko, ko reikia. Pasistengsiu, kad jį visi mylėtų. Ačiū Tau. — Dabar jau baigęs savo maldą Karteris nulenkė galvą ir sukuždėjo: — Amen.

Paskui dar kelias minutes klūpojo, nes galbūt Dievas panorės jam ką nors pasakyti. Nesulaukęs įlipo atgal į lovą.

Juk Dievas turi jam skirtą šunį, kokį nors ypatingą. Tuo Karteris nė neabejojo. Tiesa, nelabai aišku, kaip tas šuo atsidurs jų namuose. Gal seneliai Kalėdų proga padovanos, o gal ir ne... Reikia tik palaukti — ir pamatys. Tegu Karteris ir nebetikėjo Kalėdų Seneliu, jis neabejojo, kad Dievas atsiliepia į maldas. Dabar reikėjo tik kantrybės.

— Girdėjai? — paklausė Gabrielius Širlę. Ši Maldų ambasadorė kadaise dirbo angelu sargu, mylėjo vaikus, dėl to Gabrielius dažniausiai siųsdavo Širlę, kai reikėdavo išpildyti berniukų ir mergaičių prašymus.

— Reikia šuns, — pakartojo Širlė.

— Yra ir svarbesnių užduočių, jei norėtum, — tarė Gabrielius.

— Ne, — skubiai atsakė Širlė. — Noriu padėti Karteriui įsigyti šunį.

— Manau, kad to reikėtų...

— Be to...

— Ką?

— Be to, galėčiau imtis dar dviejų ar trijų panašių užduočių, jeigu jau keliauju į Žemę, — ryžtingai tarė Širlė. — Betgi suprantu, kodėl jūs man duodate tik vieną užduotį.

— Supranti? — paklausė Gabrielius. — O kodėl?

— Mano tikroji paskirtis — stebėti Gudnesę ir Mersę. Dievas regi, aš į tai nežiūriu kaip į baus... — Širlė stabtelėjo ir patenkinta nusišypsojo. — Tas dvi reikia prižiūrėti.

— Tikrai reikia, — sutiko Gabrielius. — Bet man atrodo, kad tu daugybę kartų buvai įsivėlusi į jų sugalvotus nuotykius.

— Protestuodama, — skubiai paaiškino Širlė. — Supratau, kad jei taip elgsis, jų laukia nemalonumai, ir bandžiau įspėti, bet jos nesiklausė. Tai kas man beliko daryti? — liūdnai papurtė galvą Širlė. — Jūs nė neįsivaizduojate, nuo kokios gausybės rūpesčių aš anuosyk jus apsaugojau. Bet esu tik angelas ir ne kažin kiek galiu pati viena nuveikti.

Gabrieliui nereikėjo priminti, kiek rūpesčių ta trijulė jam pridarė. Taip, jis tikėjosi, kad Širlė prižiūrės anas dvi, tačiau gana dažnai bičiulės sugundydavo ir ją pačią. Vis dėlto...

— Kadangi iš jūsų trijų labiausiai jaučianti atsakomybę...

— Esu aš, — nutraukė Gabrielių Širlė. Ji suglaudė sparnus ir prispaudė juos prie nugaros, kad plasnodama neišduotų jaudulio, kaip atsitiko Gudnesei ir Mersei. Širlė atrodė tarsi giedros ramybės įsikūnijimas ir neabejotinai patikima.

— Privalau tave perspėti, kad laiko turite nedaug, — pareiškė Gabrielius. — Jūs visos trys turite iki Kūčių vakaro grįžti į Dangų.

Širlei nebuvo priežasčių stebėtis, nes šiuo metų laiku nuo seno galiojo tokia taisyklė. Bet jos akyse šmėstelėjo panika.

— Vadinasi, mes turime vos savaitę pagal Žemės kalendorių.

— Nepamiršk: laukiame jūsų sugrįžtant šventėms, — pakartojo Gabrielius.

— Taip, žinoma.

Širlė atrodė kaip niekada susirūpinusi dėl tokio trumpo laiko. Gabrieliui tai pasirodė keista, nes jie dažnai išpildydavo prašymus ir per trumpesnį terminą.

— Jei kils kokių nesklandumų, ar galiu kreiptis tiesiai į jus? — paklausė Širlė.

Buvo visiškai aišku, kad veikiant kartu su Gudnese ir Merse nesklandumų netrūks.

— Žinoma, — atsiliepė Gabrielius.

Tačiau geriau pagalvojęs jis atsikratė abejonių. Mersės akyse arkangelas matė užuojautą ir rimtį, Širlė neabejotinai suvokė savo užduoties svarbą. Hario Aldervudo dienos žmonių pasaulyje jau buvo suskaičiuotos. Mersė turės įtikinti Rozalę apsigyventi globos namuose ir paruošti Harį išėjimui. Dangus jau laukė jo atvykstant.

O dėl Gudnesės... Jos užduotis buvo visai kitokia. Betė Fišer turės gauti tam tikrą pamoką ir pašalinti kliūtis, kurias pati susikūrė. Gali būti nelengva paskatinti ją nukreipti žvilgsnį į ateitį. Gabrieliui teks atidžiai stebėti Gudnesės veiklą.

Dabar dar šis berniukas, Karteris Džeksonas... Užduotis ne tokia lengva, kaip pasirodė Širlei. Tegu ji ir vyresnysis angelas, bet ir jai teks šio to pasimokyti.

— Ar galėčiau pamatyti Karterį? — paklausė Širlė.

— Žinoma.

Kaip ir anksčiau, Gabrielius praskleidė du pasaulius skiriančią uždangą ir pasiūlė Širlei įvertinti padėtį.

Sėdėdamas prie pusryčių stalo Karteris atidžiai žiūrėjo tėvams į veidus.

— Prisimeni, tėti, vasarą tu man sakei, kad galėsiu turėti šunį, kai man sueis devyneri metai? — paklausė vaikas, be jokių įžangų imdamasis jam pačios svarbiausios temos.

Tėvai susižvalgė.

— Prisimenu.

— Dabar man jau devyneri.

Tėvas pamažu padėjo šakutę ir Karteris suprato, kad pokalbis bus rimtas.

— Sūnau, man skaudu tau sakyti, bet mes negalime laikyti šuns.

— Tėti...

— Man labai gaila. Žinau, Karteri, kad tu tikėjaisi Kalėdoms gauti šunį, bet mums tai neįmanoma finansiškai.

Nors Karteris ir labai stengėsi susivaldyti, akys paplūdo ašaromis ir dabar jis viską matė lyg per miglą. Motina pakilo iš savo vietos ir priėjo prie sūnaus. Karteris susigėdo, kad ji gali pamatyti jį verkiantį, ir nušluostęs veidą rankove kelis kartus nurijo seiles.

— Kai tik išgalėsime, sūnau, tu tikrai turėsi šunį, — tyliai tarė motina, uždėjusi rankas jam ant pečių. — Mes tau pažadame.

— Bet jūs žadėjote ir anksčiau, — laikėsi savo Karteris. — Sakėte, kad galėsiu laikyti šunį, kai man sukaks devyneri. Paskui sakėte, jog reikia palaukti iki Kalėdų. O dabar...

Jis dar nebuvo matęs savo tėvo tokio nuliūdusio.

— Man labai gaila, Karteri. Aš stengiuosi kiek išgalėdamas. Mama taip pat.

Beilė irgi pravirko. Karteris stengėsi susivaldyti, bet pajėgė tik šniurkštelėti. Norėjo bėgti nuo pusryčių stalo. Valgyti nebegalėjo.

— O kaip močiutė ir senelis Parkeriai? — paklausė Karteris, bandydamas pasikliauti svajone, kad seneliai jam galų gale padovanos šunį.