Дебби Макомбер - Angelų keliai

Ji mylėjo seserį, dievino mažuosius Džeimsą ir Belą, savo sūnėną ir dukterėčią. Tačiau ištekėdama už Brajeno, pavyzdingo vyro, ir greitai paleisdama į pasaulį du vaikučius, dėl kurių jų močiutė kraustėsi iš proto, jai Andžela padarė meškos paslaugą.

Stengdamasi užmiršti savo sielvartą Betė vėl prišoko prie kompiuterio ir nudžiugo pamačiusi, kad jos partneris tebėra įsijungęs į jųdviejų žaidimą. Ji prisijungė prie Piterio ir tuoj pamatė jo žinutę.

Kaip praėjo pokalbis su mama?

Gerai. Betė jau gailėjosi prasitarusi apie savo šeimos reikalus. Jai labiau rūpėjo, kas atsitiko, kol ji buvo atsitraukusi nuo kompiuterio. Gal praleidau ką nors svarbaus?

Taip. Susilyginau su 41-ojo lygio nykštukų karžygiu ir sutriuškinau du paskutinius likusius karo kurstytojus. Žygis baigtas.

Betė kone pakilo iš savo krėslo.

Oho! Kaip šaunu.

Gaila, kad tavęs nebuvo! Aš daužiau sau į krūtinę.

Tu Tarzanas? — bandė juokauti Betė.

Tik jeigu tu būsi Džeinė, — atsakė Piteris.

Betė perskaitė jo žodžius antrą kartą. Buvo galima pagalvoti, kad Piteris flirtuoja. Ne, tiesiog šaiposi. Jie dažnai taip darydavo — geraširdiškai erzindavo arba sveikindavo vienas kitą. Nesunku jį suprasti klaidingai, todėl Betė nenorėjo Piterio žodžiams suteikti daugiau reikšmės nei reikia.

Kadangi Betė neatsiliepė į jo repliką, juodu vėl įsigilino į žaidimą. Tik vėliau, išjungusi kompiuterį ir susiruošusi į dušą, ji vėl ėmė svarstyti partnerio žodžius.

Jeigu Piteris iš tikrųjų flirtavo — aišku, tuo vertėtų didžiai abejoti — gal jai reikėtų pamėginti daugiau apie jį sužinoti.

Betė paleido vandenį. Ir niūriai nusprendė, jog tai tik neviltin puolusios moters mintys. Tokius dalykus ėmė įsivaizduoti vien todėl, kad žaisdama kompiuterinį žaidimą privalo susirasti vaikiną.

1 „World of Warcraft“ (angl.) — „Karo meno pasaulis“, 2004 m. JAV kompanijos „Blizzard Entertainment“ išleistas internetinis žaidimas, žaidžiamas pasiskirsčius vaidmenimis (čia ir toliau — vert. past.).

2 „WoW“ - „World of Warcraft“ santrumpa.

4

Gabrielius peržiūrėjo Džoisės Fišer prašymą, prieš kelias dienas atsiradusį Maldų knygoje. Ta knyga gulėjo ant jo stalo atskleista, nauji įrašai joje atsirasdavo taip greitai, jog jis vos spėdavo surasti norų pildytojų. Džoisė nesiliovė prašiusi, kad jos duktė pagaliau susipažintų su tinkamu vyriškiu. Gabrielius palingavo galvą, barbendamas pirštu per popierių. Būtų galima padėti, jei Betė nesipurtytų užmegzti naujos pažinties. Tačiau Džoisės Fišer duktė po skyrybų visiškai atsiribojo nuo vyriškių. Vis dėlto tasai Piteris gal ir galėtų ją sudominti.

— Gabrieliau! — išgirdo jis baikštų Gudnesės balselį už nugaros.

Gabrielius puikiai žinojo, kad išsiimtus Mersę pildyti Hario Aldervudo prašymo, nuolatinės Mersės bičiulės tikrai sukiosis netoliese. Širlė ir Gudnesė veikiausiai irgi norėtų dalyvauti Mersės vykdomoje akcijoje. Neverta nė tikėtis, kad jos pasiliks Danguje, kai Mersė gavo užduotį Žemėje.

— Čia dėl Betės? — neatlyžo Gudnesė.

Maldų ambasadorė tiriamai žvelgė į Gabrielių. Spoksojo tokiomis mėlynomis akimis, kad jos, regis, kiaurai vėrė. Gabrielius visai nenustebo supratęs, jog Gudnesė jam per petį skaitė Knygą. Matyt, jai rūpėjo Betė Fišer ir malda dėl jos.

— Na ir kas, kad dėl Betės? — paklausė Gabrielius, neva nematydamas maldaujamo jos žvilgsnio.

— Ar nemanote, kad jai reikėtų pagalbos?

— Visiems žmonėms dabar striuka, — paaiškino Gabrielius, o kadangi tai buvo tiesa, jis nejautė jokio noro apie tai kalbėti.

— Dėl to Dievas mus ir paskyrė jiems padėti.

Gabrielius negalėjo su tuo nesutikti.

— O kaip dabar gyvena Betė? — paklausė Gudnesė ir priėjusi arčiau įsispoksojo į storą Maldų knygą.

Arkangelas truputį pasitraukė, kad Gudnesė galėtų perskaityti visą Džoisės Fišer prašymą. Jis prisiminė, kaip Džoisė klūpojo priešais altorių katalikiškoje Šv. Alfonso bažnyčioje, uždegė žvakelę ir palenkusi galvą meldėsi už savo dukterį. Nors Džoisė maldoje minėjo būsimus anūkus, tikrasis jos širdies troškimas — pamatyti Betę laimingą. Džoisė buvo įsitikinusi, kad draugystė su vyriškiu, vedybos ir gausėjanti šeima jos dukrai kaip tik ir suteiktų laimę. Gabrieliui pagrįstai atrodė, kad ji teisi.

— O kaip Kevinas Gudvinas? — paklausė Gudnesė.

Gabrielius apstulbo. Matyt, Gudnesė jau viską apie Betę išsiaiškino.

— Jie bendradarbiai. Kevinas nei vedęs, nei susižadėjęs, — tęsė Gudnesė.

— Teisybė, — sumurmėjo Gabrielius. Jis ir pats pagalvojo apie Keviną, bet Dievas, matyt, dėl jaunojo teisininko turėjo kitokių planų, o juose nebuvo jo suartėjimo su Bete. Be to, iškilo dar viena nedidelė kliūtis: toje advokatų kontoroje tarnybiniai romanai nepageidaujami, dėl to atsirastų dar daugiau keblumų.

— Man asmeniškai patinka Piteris, — ištarė Gabrielius.

Gudnesė nepatikliai pažvelgė į jį.

— Iš to internetinio žaidimo, nuo kurio Betė jau tapo priklausoma? Tas Piteris?

Gabrielius linktelėjo.

Gudnesė truputį pagalvojo. Kai prašneko, buvo aišku, kad ji šiuo klausimu turi didelių abejonių.

— Manau, būtų galima pamėginti.

— Manai? — pakėlė vieną tankų baltutėlį antakį Gabrielius.

Gudnesė buvo labai paklusni, bet jis nepakęstų, jeigu ji ar kuri nors kita Maldų ambasadorė sumanytų priešgyniauti.

— Nesupraskite klaidingai, Piteris man labai patinka, — skubiai pridūrė Gudnesė, matyt, pajutusi, kad peržengė kažkokią nematomą liniją. O Gabrielius tyliai pagalvojo, jog ji jau turėtų žinoti, kaip rimtai jis žiūri į maldavimų protokolą.

— Bijau, kad jie ir toliau bendraus tik kaip nakties elfai, — truputį patylėjusi tarė Gudnesė.

Gabrielius nusišypsojo.

— Taip, tas internetinis žaidimas verčia nerimauti, bet ne tai svarbiausia.

— Betei patinka Piteris... ar ne? — paklausė Gudnesė.

Gabrielius turėjo rimtai pagalvoti prieš atsakydamas.

— Jai su juo jauku. Bent jau kol tik tiek jį pažįsta, — galų gale ištarė Gabrielius.

— Nuo to ir reikėtų pradėti, — netvirtai sumurmėjo Gudnesė.

— Iškilo kokių nors abejonių? — pasidomėjo Gabrielius, nuoširdžiai susidomėjęs, ką ji atsakys.

— Ne tiek abejonių... — Gudnesė dvejojo. — Man atrodo, liūdna, kad norėdami pabendrauti su kitais žmonės lenda į internetą. Neužmezga tikro, artimo ryšio... Bet gal aš klystu. Reikia pripažinti, kad iki šiol visko pasitaikydavo.

— Kai kuriems, — gūžtelėjo pečiais Gabrielius, — tai lengviausias būdas su kuo nors susipažinti. Iš tikrųjų per žaidimus, kai žaidžiama pasiskirsčius vaidmenimis, atsiskleidžia žmogaus charakteris. — Jis reikšmingai linktelėjo, patenkintas savo naujausiomis įžvalgomis. — Pavyzdžiui, Betė ir Piteris labai sklandžiai dirba drauge, kaip partneriai.

— Turbūt taip ir yra, — nenoromis atsiliepė Gudnesė. — Ir vis tiek man tai kelia liūdesį.

Gabrielius atidžiai pažvelgė į ją. Jeigu Gudnesė šitaip vertina panašius dalykus, kažin ar ji bus tinkama Betės misijai.

— Kaip ji dabar laikosi? — paklausė Gudnesė.

— Gal žvilgtelėkim?

— Mielai. — Gudnesė prisigretino prie arkangelo. — Juk jūs pasiųsite mane į Žemę, ar ne?

Į jį viltingai žvelgė tokios pat mėlynos akys. Gabrielius ne iš karto ryžosi jai patikėti šią svarbią misiją. Bijojo, kad susidoroti su tokia užduotimi Gudnesei bus per sunku. Kita Maldų ambasadorė, kiek labiau patyrusi tvarkyti keblius reikalus, turbūt tiktų geriau. Tokia, kurios taip nejaudintų žemiškasis gyvenimas. Be to, Gudnesės — kaip ir Mersės — maldų pildytojos reputacija buvo šiek tiek pašlijusi. Tačiau net ir žinodamas tai Gabrielius pajuto negalįs jai atsakyti.