Дебби Макомбер - Angelų keliai

— O varge. Reikia kuo skubiausiai išpildyti jo prašymą. Kas nors turi įkalbėti Rozalę persikelti į globos namus. Ir kuo greičiau.

— Taip.

— Betgi Kalėdos maždaug po savaitės!

Gabrieliui nereikėjo to priminti.

— Žinau.

— Vaje.

— Ar tu dar nori imtis šios užduoties? — paklausė Gabrielius nė neabejodamas, kad ji bus apsigalvojusi.

Mersė prikando lūpą ir susimąstė. Tokios sunkios užduoties arkangelas Gabrielius dar nebuvo jai pavedęs.

— Tik šį kartą kad nebūtų jokių išdaigų, — įspėjo Gabrielius.

— Nebus jokių, — rimtai pažadėjo Mersė. Ji vis dar stebėjo senukų porą, jausdama tarp jų srūvančią šilumą ir meilę.

— Manai, kad galėtum padėti Hariui? — abejodamas paklausė Gabrielius. Juk Mersę išmušti iš vėžių visai nesunku...

— Galėčiau, — tvirtai atsakė Mersė. Ji vėl atsisuko į Gabrielių ir jis nustebo pamatęs jos akyse ašaras. Hario Aldervudo rūpesčiai Mersę sujaudino. Daugiau Gabrielius negalėjo tikėtis. Mersė padarys viską, kas įmanoma, ir paruoš Harį ir jo žmoną gyvenimui atskirai. Paruoš mirčiai.

3

Betė Fišer nekantravo kuo greičiau parsirasti namo iš Sietlo, kur dirbo padėjėja vienoje prestižiškiausių advokatų kontorų „Bemis, Blekburnas ir Baklis“.

Įėjusi į savo nediduką būstą miesto centre ji prišoko prie kompiuterio. Kai prisijungė prie interneto, tuoj pat nuspaudė klavišą, atidarantį kompiuterinį žaidimą, nuo kurio jau kelis mėnesius nepajėgė atsitraukti. Ji greitai tapo priklausoma nuo „World of Warcraft“1. Prieš pusmetį vienas jų kontoros advokatas lyg tarp kitko paminėjo tą žaidimą. Nusijuokė ir patarė kolegoms laikytis atokiau nuo tokio vilioklio.

Verčiau jau Betė būtų jo paklausiusi... ir vis dėlto gerai, kad nepaklausė.

Kol kompiuteris jungėsi prie žaidimo, ji paskubomis užsitepė ant duonos žemės riešutų kremo ir uogienės. Nusinešė į mažutį darbo kambarį, kuris atstodavo svečių miegamąjį tais retais atvejais, kurie dar pasitaikydavo. Ji mėgdavo įsitaisyti čia prie kompiuterio. Juo labiau kad visai šalia virtuvė.

Betė susmuko ant patogios biuro kėdės, parietė po savimi kojas ir surinko savo slaptažodį. Internete ji vadinosi Borinkana ir buvo medžiotoja. Jos mylimiausias vilkas buvo vardu Spotas — ne itin originalus vardas, tačiau jis patraukė kunigo Timiksio dėmesį ir juodu tapo partneriais. Abu jie buvo nakties elfai ir jau pakilo į keturiasdešimtąjį lygį.

Jie buvo neįveikiami ir nesustabdomi — internetinių žaidimų analų legenda. Bent jiems taip atrodė. Abu jau buvo priklausomi nuo to žaidimo ir kas vakarą žaisdavo, dažnai net valandų valandas. Jiems nereikėjo prisijungti abiem tuo pat metu, bet dažnai taip pasitaikydavo.

Kai advokatas Loidas užsiminė apie žaidimą, Betė kaip tik suko galvą, kaip kuo nerūpestingiau praleisti vakarus. Jai reikėjo ko nors, kas padėtų atsipalaiduoti... ir išvengti minčių, kad visos jos draugės viena po kitos išteka.

Betė buvo pamergė dešimtyje vestuvių. Dešimtyje. Trys jos draugės jau tapo motinomis, dar dvi laukėsi. Jeigu mėgtų rankdarbius, būtų galėjusi išmokti megzti arba siuvinėti. Tačiau iš tikrųjų Betė negalėjo įsivaizduoti, kad ištisus vakarus sėdi priešais televizorių ir mezga antklodėles draugių kūdikiams, kai jos pačios šansai ištekėti ir turėti savo kūdikį maždaug nuliniai.

Mintys apie vedybas Betei kėlė siaubą. Ji tai jau buvo patyrusi, išbandžiusi savo kailiu. Ir skaudžiai apsidegino. Visa laimė, kad užteko proto suprasti savo klaidą. Kažkodėl manoma, jog reikia įsimylėti, susituokti ir paleisti į pasaulį du vaikus, geriausia — berniuką ir mergaitę. Jos jaunesnioji sesuo Andžela taip ir padarė per labai trumpą laiką.

Kol kas Betė jokio spaudimo nepatyrė. Vis dėlto neseniai motina prisiminė seną giesmelę:

— Susipažink su kuo nors. Pabandyk dar kartą. — Džoisė Fišer apsiėjo be jokių subtilybių.

Ne, mama, ačiū. Betės tokie dalykai nedomino. Ir baigta.

„World of Warcraft“ buvo geriausias užsiėmimas vienišais vakarais, norint nebegalvoti apie vedybas ir kūdikius. Ji tikrai džiaugėsi suradusi žaidimą, kurį žaisti taip smagu, kad pamiršti viską aplinkui. Didžiausia dovana, savaime aišku, buvo Piteris, jos partneris internete — kunigas Timiksis. Jie nuolat šnekučiuodavosi, siųsdavo vienas kitam žinutes, o po sėkmingo ėjimo sveikindavo vienas kitą. Piteris, kaip ir ji, regis, vengė asmeninio kontakto.

Žaidimo metu jie puikiai sutardavo ir keliaudami po „World of Warcraft“ platybes galų gale tapo puikia pora — žinoma, tik virtualiojoje erdvėje. Betei užmegzti tikrą pažintį su Piteriu per žaidimą buvo visiškai neįmanoma. Kaip ir neįmanoma susirasti kito vyro.

Ir tuo metu, kai gyvenimas kitame pasaulyje pasidarė itin įdomus — atrodė, tuoj kils naujas mūšis, suskambėjo Betės telefonas. Suaimanavusi ji pažiūrėjo, kas skambina. Mama. Betė nekėlė ragelio, tad po penkių signalų įsijungė atsakiklis.

— Meribete, žinau, kad esi namie. Vėl žaidi tą nelemtą internetinį žaidimą? Skambinu svarbiu reikalu. Mums reikia pasikalbėti apie Kalėdas. Paskambink man per artimiausią valandą, jei nesulauksiu, atvažiuosiu pas tave, nors visai to nenorėčiau.

Betė susigūžė išgirdusi skambant savo vardą — taip pat ir nuo pasiūlymo. Ji užaugo vadinama Meribete, nors to vardo negalėjo pakęsti. Kažkodėl jis primindavo jai „Hee Haw“ mergaites iš kadaise rodytų televizijos šou. Tačiau motina nesutiko jos vadinti kitaip. Betė gerai suprato, kad nepavyks išsisukti nuo pokalbio. Sunkiai atsidususi ji pradėjo trauktis iš žaidimo.

Piteris iškart atsiuntė žinutę: Kur eini?

Betė nedelsdama atsiliepė: Atleisk. Skambino motina dėl Kalėdų, o aš privalau būti pareiginga duktė.

Piteris tuoj pat parašė: Suprantu tave. Ir mane spaudžia. Tėvai visą laiką reikalauja, kad vėl pajusčiau gyvenimo skonį.

Perskaičiusi jo atsakymą Betė kone balsu nusikvatojo. Mano motina ir man sako beveik tą patį.

Kur tu gyveni?

Tai buvo labiausiai asmeniškas klausimas iš visų jos gautų, todėl Betė truputį sudvejojo prieš atsakydama: Sietle.

Eik tu! Ir aš gyvenu Sietle. Buvo sunku patikėti, kad jie žaidė tą žaidimą net šešis mėnesius ir tik dabar išsiaiškino gyvenantys tame pačiame mieste. Nebeturiu laiko, — skubiai parašė Betė. — Po pusvalandžio grįšiu.

Tai iki pasimatymo, — atrašė Piteris.

Betė paslėpė Borinkaną ir Spotą, savo draugą žvėrį, tokiose vietelėse, kur niekas negalėtų jų užpulti, ir nenoromis ištiesė ranką prie telefono. Dar tik spausdama greitojo skambinimo mygtuką Betė žinojo, kad pokalbis turės mažai ką bendra su artėjančiomis Kalėdomis. Motinai rūpi išsiaiškinti, ar Betė su niekuo nesusitikinėja.

Džoisė atsiliepė po pirmo skambtelėjimo — tarsi būtų sėdėjusi prie telefono ir laukusi dukros skambučio.

— Ne, mama, aš nevaikštau į pasimatymus. — Betei atrodė, kad geriausia tuoj pat prašnekti be užuolankų. Taip galės išvengti nejaukių klausimų apie bendradarbius.

— Kodėl manai, kad aš norėjau paklausti ko nors panašaus? — atkirto motina. Matyt, įsižeidė dėl tokios tiesmukos kalbos.

— Nes tu visada klausi to paties, — bandė ginčytis Betė. Ji mylėjo savo tėvus ir pavydėjo jiems sėkmingos santuokos. Jeigu jos vedybinis gyvenimas būtų buvęs toks sklandus, tai dabar nesijaustų siaubingai nusivylusi. Juodu su Džonu, jos koledžo laikų vaikinu, tada buvo visai jauni, vos dvidešimt vienerių, ir dar nesubrendę. Visi siūlė palaukti, bet jie baisiai nekantravo, buvo pametę galvas.