Дебби Макомбер - Angelų keliai

Haris sudėjo ant lazdos rankas, vieną ant kitos.

— Man vėl darosi sunku kvėpuoti.

Tuo jis skundėsi ne pirmą kartą. Tačiau dabar pasidarė blogiau. Pastarąją savaitę du kartus pabudo vidurnaktį, negalėdamas atgauti kvapo. Abu kartus jau manė, kad miršta. Jis vylėsi numirti miegodamas — lengvai ir tyliai, o ne sėdėdamas lovoje ir gaudydamas orą, mirtinai išgąsdindamas vargšę Rozalę.

Jaunasis gydytojas uždavė jam dar kelis klausimus. Haris ir pats suprato, kokia jo bėda. Širdis pavargo. Tegu tai ne medicininis terminas, bet jam atrodė, kad taip gana tiksliai nusakoma jo būklė. Kartais širdis net stabteli akimirkai. Stimuliatorius turėjo padėti ir iš tikrųjų veikė puikiai... iki pastarojo meto.

— Nedaug kuo galiu jums padėti, pone Aldervudai, nors man ir baisiai nemalonu tai pripažinti, — pasakė gydytojas. Ir pažvelgė jam į akis be galo rimtu žvilgsniu.

Haris pajuto dėkingumą jaunajam vyrui už tai, kad jis nenusuko akių ir, regis, ketino sakyti jam tiesą. Nes jau buvo pasiruošęs išeiti iš šio gyvenimo. Beveik pasiruošęs. Tik dar turėjo užbaigti vieną reikalą, šį tą sutvarkyti, o tam reikėjo laiko.

— Nepaskirsite naujų tablečių?

Jis jau buvo vartojęs įvairiausių vaistų. Suskaičiavo dvidešimt šešis receptus, ne mažiau. Žinoma, ne visus iš karto. Visa laimė, kad nusipirkti tokią gausybę brangių vaistų jam, senam žmogui ir pasaulinio karo veteranui, padėjo valstybė.

— Ne, Hari, atleiskite. Šią savaitę nepaskirsiu jokių stebuklingų vaistų.

Haris atsiduso. Iš tikrųjų tai jis vaistų nė nesitikėjo.

— Jūsų širdis visai nusilpusi, — tarė daktaras Snelgrovas. — Ir pats tai žinote. — Staiga jis susiraukė. — Matau, ramsčiuojatės lazda, užuot pasinaudojęs vaikštyne.

Haris negalėjo pakęsti tos nelemtos vaikštynės.

— Palikau namuose.

— Hari, dabar gruodis, — susirūpino gydytojas. — Būtų prastai, jeigu pargriūtumėte ir ką nors susilaužytumėte.

Haris praleido pro ausis nerimastingus Polio žodžius.

— Puikiai suvokiu, kad jau mirštu. — Jis palinko į priekį, arčiau gydytojo. — Kaip jums atrodo, kiek dar pratempsiu?

— Kodėl taip svarbu žinoti? — paklausė gydytojas.

— Dėl Rozalės, — tyliai prisipažino Haris. — Ji tapo užmarši, dažnai nieko nebesusigaudo. Manau, kad nesugebės gyventi viena.

Haris visą laiką nerimavo dėl žmonos. Net jų vaikai nežinojo, kaip pastaraisiais metais suprastėjo Rozalės atmintis.

Polis Snelgrovas paėmė Hario kortelę ir žvilgtelėjo į pirmą puslapį.

— Tebegyvenate nuosavame name?

Haris linktelėjo. Tame name Riešutmedžių alėjoje juodu su Rozale užaugino dvi žavias dukras. Lorena ir Dona dabar gyveno ir dirbo Sietle, ten jau užaugino savo vaikus. Bent kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau, kuri nors iš jųdviejų parvažiuodavo į namus; žentai irgi dažnai aplankydavo. Kėnis, Lorenos vyras, aną savaitę įjungė kalėdinį apšvietimą ir nupirko jam su Rozale eglutę. Taip, Haris suprato, koks yra laimingas turėdamas tokią šeimą, tai tikra palaima.

O vaikaičiai... Keturi vaikaičiai jau buvo suaugę ir patys žengė savarankiško gyvenimo keliu. Bendravimas su vaikaičiais Hario širdžiai padėdavo labiau negu visos tabletės, kurias jis kas rytą rydavo.

— Noriu, kol dar gyvas, įkurdinti Rozalę „Laisvės sode“, naujajame globos komplekse, — paaiškino Haris. — Tai geriausia išeitis. Visiems.

Gydytojas linktelėjo.

— Kas nors trukdo?

— Abejojate, ar turiu tik Rozalę? — pabandė juokauti Haris. — Man reikia ją įkalbėti. Teks gerokai pasiplūkti, todėl ir noriu žinoti, kiek, jūsų nuomone, man dar liko laiko.

Jaunasis gydytojas tylomis išklausė jo žodžius.

Dukterys pritarė tėvui, kad anksčiau ar vėliau jų motinai reikės nuolatinės priežiūros, bet nenujautė, kaip tai skubu. Jos nesuprato, jog jis negalės ramiai apleisti šio pasaulio neįsitikinęs, kad Rozalė bus tinkamai prižiūrima.

— Pasakykite man tiesiai šviesiai, — primygtinai paprašė Haris. — Tikriausiai nėra labai sunku pasakyti senam žmogui, kiek jis dar turi laiko. — Iššūkis liko tvyroti ore.

Gydytojas atsistūmė kėdę per kelis colius ir mostelėjo ranka, taip pasakydamas aiškiau nei galima išreikšti žodžiais.

— Hari, aš nesu Dievas, todėl nieko aiškiai nežinau, — tyliai tarė jis. — Bet kalbėsiu atvirai, jeigu taip norite.

— Noriu, — patvirtino Haris.

Daktaras Snelgrovas lėtai atsiduso.

— Tiesa tokia: jūs galite bet kurią akimirką išeiti iš šio pasaulio.

Harį jo žodžiai išgąsdino. Jis tikėjosi išgirsti ne tai. Manė dar turįs porą mėnesių, gal iki pavasario. O gal dar galėtų sulaukti netgi vasaros. Prireikė geros minutės apsiprasti su savo padėtimi. Paskui Haris linktelėjo ir tarė:

— Ką gi...

Lyg baimindamasis, kad pasakė per daug, gydytojas ėmė smulkiai ir ilgai aiškinti apie širdies ritmą, stenokardiją ir pernelyg aukštą kraujo spaudimą.

Dauguma jo žodžių Hariui praslydo pro ausis, tačiau perspėjimas apie artėjančią mirtį vis aidėjo galvoje. Kada ji ateis? Ar jam užteks laiko pasirūpinti Rozalės globa?

— Nepervertinkit savo jėgų. Naudokitės vaikštyne, — kalbėjo daktaras Snelgrovas.

— Gerai, — pažadėjo Haris.

— Kuo daugiau ilsėkitės, — tęsė gydytojas. — O be to, pone Aldervudai... Hari... jums reikėtų nebevairuoti. Tai darosi vis labiau pavojinga.

Haris linktelėjo. Buvo jau apsipratęs su ta mintimi. Tik reikėjo dar šį tą sutvarkyti...

Dėl to vairavimo menka bėda. Haris nebeturėjo jėgų ilgam išvykti iš namų. Didžiąją dalį laiko praleisdavo priešais televizorių. Labiausiai jam patiko pasakojimai iš gyvenimo. Ir laidos apie orus. Kuo labiau jis seno, tuo svarbesnės darėsi orų prognozės.

Šiuo metų laiku Levenvorte dažniausiai būna šalta ir pilna sniego. Miesto parduotuvės naudojasi tuo, kad sninga, ypač artėjant Kalėdoms. Visą gruodį vyksta prašmatnūs renginiai. Kiekvieną savaitgalį organizuojamos eitynės, kuriose žingsniuoja senamadis Kalėdų Senelis, raudonskruostis šiuolaikinis Senis Šaltis ir netgi Grinčas, iškilmingai įžiebiamos eglutės.

— Ar galiu dar ką nors dėl jūsų padaryti? — paklausė gydytojas, kai Haris nerangiai atsistojo.

— Turite man naują širdį? — šiaip taip nusišypsojo Haris.

Jaunojo gydytojo veidas apniuko.

— Deja.

Haris ištiesė jam ranką. Jis norėjo padėkoti gydytojui už tai, kad taip nuoširdžiai juo rūpinosi, ir už atvirumą.

— Linksmų Kalėdų, daktare. O jeigu nebepasimatysime — laimingų Naujųjų metų.

Snelgrovas šiltai paspaudė jam ranką.

— Linkiu viso ko geriausio, Hari. Jums ir žmonai.

Laukiamajame slaugytoja padavė Hariui paltą, kabėjusį kabykloje ant sienos. Jis apsivyniojo kaklą šaliku, kurį Rozalė jam numezgė prieš dvidešimt penkerius metus. Kiekvieną žiemą jį dėvėdavo. Rozalė jau nebemezga. Tikrai gaila, nes buvo puiki, įgudusi mezgėja. Vaikams ir vaikaičiams primegzdavo megztinukų, pirštinių, kepuryčių — visada labai gražių.

Buvo laikai... Haris stabtelėjo ir nusišypsojo užsidėjęs skrybėlę. Buvo laikai... Pastaruoju metu ši frazė vis dažniau ateina jam į galvą. Kiek padelsęs jis įkišo rankas į storo vilnonio palto rankoves. Ant pečių pajuto drabužio svorį — atrodė sunkesnis nei iš pat ryto, kai juo rengėsi.

Mandagiai palinkėjęs seselei Retčed linksmų Kalėdų Haris susiruošė eiti.

Pasirėmęs lazda jis atvėrė duris ir stengdamasis apsiprasti su šalčiu nuėjo tą trumpą atstumą iki savo automobilio. Kaip ir gydytojas, jo dukterys norėjo, kad jis nebevairuotų ir neišeitų iš namų pats vienas. Jos teisios. Reikės pasikalbėti su jomis, ar nevertėtų parduoti automobilio — galbūt šįvakar joms paskambins. O kol kas vairuos labai labai atsargiai.