O po šešių vedybinio gyvenimo mėnesių jau negalėjo vienas kito pakęsti. Betė nesiryžo taip greitai jo palikti, Džonas irgi jautėsi panašiai. Tačiau jis troško atsikratyti tų nelemtų santuokinių saitų — lygiai taip pat kaip ir ji.
Skyrybos lyg ir turėjo būti neskausmingos, draugiškos. Viskas ėjo sklandžiai. Betė pati ryžosi tam žingsniui, nes Džonas negalėdavo ničnieko nuveikti, jeigu jinai jo neragindavo. Prireikus ką nors padaryti, visą atsakomybę tekdavo prisiimti jai, Džonas jausdavosi bejėgis.
Advokatams samdyti jie neturėjo pinigų, tad visus formalumus atliko studentų teisininkų padedami. Dėl turto dalybų — jokio vargo. Neužgyveno dėmesio vertų gėrybių. Džonas pasiėmė televizorių, o ji — lovą. Toje pačioje lovoje ir dabar miegodavo. Tiesa, prieš porą metų nusipirko naują čiužinį.
Vis dėlto Betei buvo visiškai netikėta ir keista, kad po skyrybų ji pasijuto smarkiai įskaudinta. Tai ne tas pats kas išsiskirti su savo vaikinu, nors tikėjosi, kad viskas bus paprasta. Ne, tai buvo Nesėkmė, rašoma iš didžiosios raidės.
Po skyrybų Betė kreipėsi į psichologą, o šis jos jausmus apibūdino kaip sielvartą. Tuo metu ji jautėsi verta pajuokos. Puiku, kad nebereikia bendrauti su Džonu ir saugoti santuokos ryšių, tikino ji pati save. Tačiau iš tikrųjų sielvartavo. Gal net iki šiol sielvartauja. Tai buvo baisiausias skausmas, kokį jai kada nors teko patirti. Dabar jautėsi emociškai išsekusi. Prabėgo devyneri metai, o ji niekaip negalėjo užmiršti tos nenusisekusios santuokos.
Kol vyko skyrybų procesas, Betė du kartus buvo pradėjusi abejoti. Abu kartus svarstė, ar nevertėtų nueiti pas Džoną ir paskutinį kartą pamėginti sulipdyti griūvančios santuokos. Svarbiausia — ji niekada neužklupo jo lovoje su kita moterimi, jis niekada jos nenuskriaudė nei fiziškai, nei dvasiškai. Nebuvo priklausomas nuo kvaišalų ar alkoholio. Tik nesubrendęs ir be jokios atsakomybės. Betė jau buvo soti tokių dalykų, užtat ir išėjo. Bet iki šiol ją graužė mintis, kodėl nepamėgino dar kartą.
— Meribete, aš klausiau apie Kalėdas, — priminė motina.
— Oi, atleisk, esu šiek tiek išsiblaškiusi.
— Pastebėjau, — sarkastiškai metė motina. — Mudu su tavo tėvu pagalvojome, kad vietoj prašmatnių, gausių pietų šiemet galėtume surengti kuklų pasisėdėjimą.
Kuklų pasisėdėjimą per Kalėdas? Betei tokia mintis visiškai nepatiko, nors priežastį ji ir suprato. Mama didžiąją dienos dalį praleidžia virtuvėje, tai negali būti smagu. Ir Betė nusprendė prisidėti prie šventės, nešykštėdama nei laiko, nei pinigų.
— Ar tu dėl to neburbėsi? — paklausė motina, kiek sutrikusi, kad Betė nieko neatsakė.
— Ne. Tik pamaniau, kad galiu atsinešti kimštą keptą kalakutą.
— Tu?
— Aš moku ruošti valgį. — Betei toptelėjo, jog motinos tonas beveik įžeidus.
— Tikrai? — nusistebėjo Džoisė Fišer. — Kada tu paskutinį kartą valgei ką nors, kas atvežta ne iš picerijos arba paruošta ne iš šaldytų pusgaminių?
Gyvendama viena Betė nematė jokio reikalo stovėti prie viryklės. Juk patogiau ir lengviau užsisakyti išvežiojamojo maisto arba prigriebti parduotuvėje ką nors gatavo, kad nereikėtų pačiai terliotis. Mikrobangų krosnelę įsijungdavo dažniau nei viryklę.
— Gerai, gerai, aš užsakysiu, kad iškeptų kalakutą. Mums reikia šventėms turėti kalakutą. Tokia tradicija.
— Mielai pradėčiau naują tradiciją, — nenusileido motina. — Norėčiau maloniai leisti laiką su savo anūkais... O jeigu jau apie tai prašnekome, kada galiu tikėtis turėti daugiau?
Betė nusišypsojo išgirdusi, kaip mikliai motina peršoko nuo svarstymų apie šventinius pietus prie jos vienišumo temos.
— Tikriausiai niekada.
— Meribete! — pasibaisėjo mama. — Esi žavi moteris. Turi pagaliau nebegalvoti apie skyrybas ir kurti naują gyvenimą. Pati žinai — Džonas taip ir padarė. Tuo geriau jam.
Priminimas, kad Džonas vedė antrą kartą, buvo skaudus smūgis.
Liza Kerol, Betės koledžo laikų draugė... tiesą sakant, reikėtų sakyti — pažįstama ir visai nedraugiška — prieš porą metų džiugiai pranešė, kad Džonas vedė antrą kartą. Betė tą naujieną paėmė giliai į širdį, nors jie buvo išsiskyrę jau septynerius metus. Džonas, aišku, turėjo teisę antrą kartą bandyti vedybinį gyvenimą. Ji buvo dėl to patenkinta. Netgi džiaugėsi.
Betė atkakliai stengėsi save tuo įtikinti, bet kažkodėl paniro į nepaaiškinamą depresiją. Kelias savaites verkė ir jautėsi apgailėtinai. Nes giliai širdyje vylėsi, kad Džonas pas ją sugrįš. Iš tikrųjų tai ta viltis buvo keista ir visiškai neįmanoma.
— Geriau jau būčiau tau nesakiusi, kad Džonas antrą kartą vedė, — tarė Betė, nepajėgdama nuslėpti, kaip ją įskaudino motinos žodžiai.
— Atleisk, brangioji. Bet ir tu turi gyventi toliau. Šią savaitę buvau bažnyčioje ir uždegiau už tave žvakę. Prašiau Dievą atsiųsti į tavo gyvenimą kokį nors ypatingą žmogų ir nė neabejoju, kad Jis išklausys mano maldas.
— Uždegei žvakę?
— Visada taip darau, kai prašau ko nors ypač svarbaus.
Betė užvertė akis.
— Tu prašei Dievą, kad atsiųstų man vyrą? — Ji negalėjo patikėti, kad motina taip padarė.
— Tik nešnekėk taip, lyg būčiau užrašiusi tave į pažinčių klubą.
— Aš ne tai norėjau pasakyti.
— Ar kas nors iš pažįstamų tave domina? — kone maldaujamu tonu paklausė Džoisė.
Betė pasijuto nejaukiai, motinos balse išgirdusi neviltį.
— Gal truputį, — sumurmėjo ji.
— Kas nors iš bendradarbių?
— Ne.
Betė jokiu būdu nenorėjo užmegzti tarnybinio romano. Jau buvo mačiusi, kaip greitai tokios poros pradeda pjautis. Po to karto, kai sekretorė susičiulbėjo su vienu iš kontoros partnerių, buvo nustatyta nedviprasmiška taisyklė: jokių tarnybinių romanų. Betė neturėjo nieko prieš, nes darbas jai lyg tyčia patiko ir ji visai nebuvo nusiteikusi rizikuoti ir prarasti darbo vietą.
Jos žvilgsnis nuslydo per kompiuterio ekraną.
— Na, neseniai susipažinau su vienu...
— Tikrai? — Džoisės balse nuskambėjo viltis.
Galėtum pamanyti, kad Betė ką tik pranešė savo vestuvių datą.
— Mes susipažinome per „WoW“2.
— Tą kvailą žaidimą?
— Taip, mama. Sužinojau, kad jis gyvena Sietle.
— Kuo vardu?
— Piteris.
— Pakviesk jį kalėdinių pietų, — tuoj pat išpyškino Džoisė. — Paruošiu viską kaip reikiant. Pamiršk, ką sakiau apie kuklų pasisėdėjimą. Aš jį sugundysiu savo patiekalais. Ir pažadu tave išmokyti tai daryti. Juk žinai, kas sakoma apie kelią į vyro širdį.
— Mama!
— Ir aš kadaise šaipydavausi iš senelių pasakėlių, — nė kiek nesutrikusi tęsė motina. — Bet jose yra labai daug tiesos. Tik nesijaudink. Aš pasistengsiu nesureikšminti fakto, kad tu nemoki ruošti valgio. Viską palik man. — Džoisė nė nebandė slėpti džiugesio.
— Mama, liaukis! — O varge, iš visko sprendžiant, Piteris gali būti vedęs. Betė nedrįso paklausti, nes jis pamanytų, kad ji nori artimiau susipažinti. Tiesą sakant, ji ir norėjo, bet vien dėl to, kad motina šitaip spaudė.
— Turi dar visą savaitę, per tiek laiko spėsi pakviesti.
— Mama!
— Aš primygtinai reikalauju.
Betė užsimerkė, tačiau nespėjo užprotestuoti, nes Džoisė išjungė ryšį. Sunkiai atsidususi Betė padėjo ragelį. Dabar neliko nieko kito, kaip per Kalėdas į tėvų namus ateiti su vyriškiu arba vėl apvilti mamą. Prisiminusi, kad Džoisė karštai meldėsi prašydama Dievą atsiųsti jai vyrą, Betė vėl atsiduso.
Читать дальше