Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Gali prisidėti prie Mersės.

— Oi, ačiū, — sudėjusi rankas pragydo Gudnesė. Iš susijaudinimo ji smarkiai suplasnojo sparnais ir iš jų iškrito kelios plunksnelės. — Aš neapvilsiu jūsų, arkangele Gabrieliau. Duodu žodį.

— To aš ir tikiuosi. — Jis kalbėjo kuo rimčiausiai. Tai buvo itin svarbi užduotis, kurios negalima sužlugdyti, tačiau reikėjo jautrių rankų.

Gabrielius norėjo įspėti Gudnesę, bet laiku susigriebė. Nusprendė palikti jai pačiai išnarplioti visą šį reikalą su Bete. Sėkmės atveju Gudnesė palypės karjeros laipteliais, o Betei Fišer tai irgi išeis į naudą.

— Ką ji dabar veikia? — pasidomėjo Gudnesė, vėl pasislinkdama arčiau Gabrieliaus, nes baisiai norėjo pamatyti Betę.

— Dabar pietų metas, — atsakė Gabrielius. — Ji su drauge valgo nedideliame restoranėlyje vandenyno pakrantėje.

Mostelėjęs ranka Gabrielius praskyrė Žemę slepiančią debesų uždangą. Iš pradžių vaizdas buvo miglotas, bet po kelių sekundžių išryškėjo. Gabrielius ir Gudnesė lyg pro žiūronus pamatė Betę, kuri su drauge sėdėjo prie staliuko sausakimšame restoranėlyje. Langas netoli jų buvo išpuoštas žaliomis šakelėmis ir raudonais kalėdiniais balionais.

Ilgus tamsius plaukus Betė buvo perskyrusi per galvos vidurį, vilkėjo ji rausvu kašmyro megztiniu ir pilkomis vilnonėmis kelnėmis.

— Labai graži, — sukuždėjo Gudnesė.

Gabrieliui beliko tik pritarti.

— Ką ketini veikti per Kalėdas? — pasiteiravo Heidė, imdama pusę sumuštinio su tunu, kurį jos abi užsisakė.

— Važiuosiu pas tėvus, — atsakė Betė be jokio entuziazmo. Buvo susirūpinusi. Mama pasiūlė — ne, pareikalavo, — kad kalėdinių pietų ji pakviestų Piterį. Tai buvo visiškai neįmanoma. Jie šešis mėnesius bendravo anonimiškai ir Betė neįsivaizdavo, kad iš „WoW“ žaidimo partnerių jie galėtų virsti draugais... ir kviesti vienas kitą į pasimatymus. Ar panašiai. Aklas pasimatymas per Kalėdas... ir dar pietūs su jos šeima? Betė išsiviepė.

Kaip jai įtikinti vyriškį, kurio nė akyse nėra mačiusi, kad jis turi eiti su ja į reikšmingiausią metų šventę? Tai tas pats kas maldauti stebuklo.

— Tu vėl kažkur nuklydai.

Betei nereikėjo klausti, ką draugė turi galvoje. Kai užgriūdavo kokie rūpesčiai, ji dažnai būdavo susimąsčiusi.

— Ar galiu tavęs kai ko paklausti? — padėjusi sumuštinį ir palinkusi arčiau Heidės pasiteiravo Betė.

— Žinoma, ko tik nori. Juk žinai.

Betė laikė šią moterį viena geriausių savo draugių. Ji dalyvavo Heidės vestuvėse, buvo jos sūnaus Adamo krikšto motina.

— Kai susipažinai su Semu... — pradėjo Betė. Kai jos susipažino, Heidė ir Semas buvo ką tik pradėję susitikinėti, o dabar jie jau ketveri metai kaip vedę.

— Kai susipažinau su Semu... — pakartojo Heidė. — Ar aš žinojau, kad jį įsimylėsiu? Tu šito norėjai paklausti?

Betė tik sumirksėjo. Ji norėjo paklausti ne visai to, bet panašiai.

— Taip.

— Mano atsakymas: ne. Tiesą sakant, pamaniau, jog jis — tikras vėpla. Negi aš panaši į tokią, kuri sugalvotų tekėti už sąskaitininko?! Jis atrodė toks smulkmeniškas, kad neįsivaizdavau mudviejų kartu.

Tikrai nuostabu. Heidė, nerūpestinga ir linksma Betės draugė, susižavėjo buhalterijos žiurke. Vis dėlto jie buvo laimingi kartu. Nors visiškai nepanašūs: Heidė nerūpestinga ir impulsyvi, o Semas — jos priešingybė. Tačiau svarbiais klausimais — pavyzdžiui, dėl santuokos ir šeimos — jųdviejų nuomonės sutapo. Heidės paragintas Semas kartu su keliais draugais neseniai ėmėsi naujo verslo. Jų firmos specializacija — teisminė buhalterinė apskaita, ir dabar jie klesti.

— Man su Džonu buvo visai kitaip, — sumurmėjo Betė. — Kai susipažinome, aš net neabejojau, kad esame puiki pora. — Ji sunkiai nurijo seiles. Pati nesuprato, kodėl taip daro — kankina save nepavykusios santuokos detalėmis. Nes tai tik dar kartą priminė, kad ji netinkama santuokai.

— Džonas jau praeitis.

Taip Heidė bandė jai švelniai priminti, kad nereikia praeities tempti į dabartį. Be abejo, ji teisi. Betė atsisėdo tiesiau ir atlošė pečius.

— Man atrodo, susipažinau su dėmesio vertu vyriškiu.

Heidė tučtuojau gyvai susidomėjo. Per pastaruosius penkerius metus ji daugybę kartų mėgino supažindinti Betę su dar laisvais vyrais, daugiausia Semo bendradarbiais. Bet draugė atsisakydavo.

— Su kuo tu susipažinai? Kur? Kada?

— Susipažinome internete.

Heidė nušvito.

— Užsiregistravai kurioje nors interneto pažinčių svetainėje?

Heidė jai prieš kelis mėnesius siūlė tokią išeitį, tačiau Betė ją tučtuojau atmetė.

— Ne, mes susipažinome... Tiesą sakant, tai mes nė nesusipažinome. Esame vieno internetinio žaidimo partneriai.

— To kariško? — Heidė bodėdamasi suraukė nosytę.

Betė linktelėjo galvą.

— Birželio mėnesį mudu kartu pradėjome žaisti „World of Warcraft“. Aš beveik nieko apie jį nežinau, tik tiek, jog jis gyvena Sietle.

Staiga Betė suprato: tai netiesa. Ji žinojo, kad Piteris ryžtingas, o toks vyrų bruožas jai labiausiai patiko. Ir rūpestingas. Žaidimo teritorijoje juodu puikiai sutarė, iš anksto pajusdavo vienas kito ėjimus ir dažnai pagirdavo partnerį.

— Tai sužinok daugiau, — paragino Heidė. — Pabendrauk su juo ne vien žaidime. Susitikite išgerti kavos ar dar ko nors.

— Negaliu, — iškart papurtė galvą Betė. Tačiau suprato turėsianti tai padaryti. Juk ji nenori tūkstantąjį kartą nuvilti mamos.

— Kodėl negali? — nuoširdžiai apstulbo Heidė. — Kiek laiko, sakei, judu jau esate žaidimo partneriai?.. Šešis mėnesius? Sugalvok kokią nors dingstį. Sakyk, kad nori aptarti kovos strategiją, o tai būtų geriau padaryti susitikus akis į akį.

— Bet... jis gali pamanyti, kad aš prie jo kimbu.

— O argi nenorėtum? — nusišypsojo įžvalgioji Heidė.

— Ne visai, — suburbėjo Betė, tačiau jos balsas skambėjo nelabai užtikrintai.

— Juk nori supažindinti jį su savo šeima?

Ta tema draskyte draskė Betei nervus. Ji nusprendė Heidei papasakoti, kaip viskas prasidėjo paskambinus mamai. O kalbėdama beviltiškai suvokė, kad jai nepavyks pakviesti Piterio Kalėdų pietų. Tiesą sakant, būtų dar baisiau, jei pavyktų. Kita vertus... gal būtų visai neblogai, jeigu tarp jųdviejų atsirastų tarpusavio supratimas. Ir vis dėlto ji negalėjo įsivaizduoti, kodėl Piteris turėtų sutikti. Jis turi savo šeimą ir savų įsipareigojimų, tai kam jam prasidėti su ja? Ne, ji negali Piterio kviesti.

Kita vertus, gal jis ir gali ją suprasti. Juk rašė: šeima jį spaudžia, kad vėl pradėtų gyventi kaip visi žmonės. Gal jie galėtų susivienyti — kaip žaisdami „World of Warcraft“. Sutelkti pastangas.

Ir vis dėlto...

— Ką aš žinau, gal jam penkiasdešimt metų, gyvena su tėvais ir yra bedarbis. — Pagaliau Betė pasakė — išdėstė viską, ko labiausiai bijojo. Žinoma, Piteris tikriausiai panašiai galvoja apie ją. — Arba gali būti vedęs. — O tai dar baisiau.

Heidė tylėdama kramtė sumuštinį.

— Vienintelis būdas sužinoti — paklausti jo paties, — pagaliau rimtai pasakė ji.

— Jis gali pamanyti, kad aš...

— Ką? Kad esi laisva? Bete, juk tu iš tikrųjų esi laisva! Klausyk, kartą suklydai ir pasirinkai netinkamą vyrą. Pasitaiko. Nemalonu, bet tai dar ne pasaulio pabaiga!

— Ar privalau Piteriui viską papasakoti? — neužtikrintai paklausė Betė. — Apie savo skyrybas?

Dar vienas rūpestis — ką pasakyti ir kada. Bijojo, kad jeigu jie pradės kalbėtis, ji negalvodama išplepės viską apie savo santykius su buvusiu vyru. Ir po kelių minučių jos viltys dėl kalėdinių pietų išnyks kaip dūmas.