Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Tikrai, kodėl ji turėtų? — sutiko Gudnesė ir pasisukusi pažvelgė į Mersę.

— Nežinau, bet, kaip jau sakiau, man visas šis reikalas kelia įtarimą.

Širlė nušoko nuo sūpuoklių ir nusibraukė nuo rankų sniegą.

— Jei kalbėsime apie tai, kas kelia įtarimą, tai man atrodo keista, kad Betė ir Piteris taip dera vienas kitam.

Gudnesė kilstelėjo rankas.

— Nežiūrėkite į mane šitaip. Aš čia visai niekuo dėta. Jie prieš šešis mėnesius pradėjo bendrauti virtualiojoje erdvėje. Pamenate?

— Teisingai, — sutiko Mersė. — O kol judvi nepradėjote stebėtis, kaip čia nutiko, kad Haris ir Rozalė susidūrė su Liuse Menard, priminsiu, jog tai jau paaiškinau.

— Tikiuosi, Betei ir Piteriui viskas gerai susiklostys, — svajingai ištarė Gudnesė.

— O kodėl turėtų susiklostyti blogai?

— Jie abu tokie užsispyrę. Ir įsibauginę. Juos reikia gerokai stumtelėti reikiama kryptimi.

— Gudnese! — išsigando Širlė. — Apie tai nė negalvok. Mūsų darbas — žmones šio to išmokyti. O apsispręsti turi jie patys. Ir surasti geriausią išeitį.

— Patys turi surasti geriausią išeitį? — Mersė nenorėjo kalbėti sarkastiškai, vis dėlto jos žodžiai nuskambėjo pašaipiai. Nenuginčijami faktai liudijo, kad žmonės — apgailėtina giminė. — Gal galima jums priminti, jog žmonės klajojo po dykumą keturiasdešimt metų, nors tą atstumą buvo galima nesunkiai įveikti per tris mėnesius?

— Jošua su saviškiais septynis kartus apėjo Jerichoną, ieškodamas pagrindinių miesto vartų, — kraipydama galvą pridūrė Gudnesė.

Širlė susiraukė.

— Judvi gerai žinote, kad tam buvo rimtų priežasčių.

— Tai tiesa. Tačiau pripažink, kad žmonių elgsena anaiptol ne visada leidžia jais žavėtis.

Širlei teko su tuo sutikti, nors ji aiškiai buvo nepatenkinta.

— Žmonėms reikia pagalbos, — neatlyžo Mersė.

— Mūsų pagalbos.

Tačiau Širlė vis tiek nenusileido:

— Bet Gabrielius...

— Jis nesužinos, — užtikrintai pertraukė ją Mersė. — Mes dirbsime patyliukais. Tik truputį stumtelėsime, kai tikrai reikės. Jeigu nenorime, kad Gabrielius mūsų nebeišleistų į Žemę, turime būti išradingos.

— Išradingos, — pakartojo Gudnesė. — Ką nori tuo pasakyti?

— Visų pirma, akivaizdu, kad tau reikia įsikišti į Betės ir Piterio gyvenimą.

— Įsikišti?

— Taip, — patvirtino Mersė. Buvo nesuprantama, kodėl ji turi viską aiškinti kitoms Maldų ambasadorėms. — Argi tu man nesakei, kad jie dar nesitarė susitikti?

— Na, taip...

— O dėl kokios priežasties?

Gudnesė nejaukiai pasimuistė.

— Na, kaip jau sakiau, jie bijo...

— Ko bijo? — paklausė Mersė. — Ar manai, kad bijo nusivilti?

— Taip gali nutikti, — linktelėjo galvą Gudnesė. — Bet sutinku, padėti jiems reikia. Kai anąkart žvilgtelėjau į Betę, ji buvo labai nusiminusi. Tarp jųdviejų su Piteriu viskas klostėsi kuo puikiausiai, tik staiga jis be jokios aiškios priežasties nustojo jai rašyti.

— Ar tu gali ką nors padaryti?

— Aš... Taip, be abejo. — Jos žvilgsnis neramiai lakstė po kiemą. — Gaila, šiuo metu dar nežinau ką, bet sugalvosiu.

— Širle, — kreipėsi Mersė į buvusį angelą sargą.

— Jūsų kvietimu prisistatau. — Ji stovėjo tiesi, pasitempusi lyg kareivis, tvarkingai prispaudusi sparnus ir suglaudusi kojas. Mersei toptelėjo, kad Širlė iš jos tikriausiai šaiposi.

— Kaip tu ketini padėti Karteriui? — paklausė ji.

Širlės pečiai bejėgiškai nusviro.

— Pasirūpinsiu, kad rytoj rytą, kai jis ateis į mokyklą, šuns niekur nebūtų matyti.

— Manai, Karteriui taip bus geriausia? — paklausė Mersė. Jai gėlė širdį dėl šio mažo berniuko.

Širlė nenorom linktelėjo galvą.

— Tėvas pasakė Karteriui, kad jie jokiu būdu negali laikyti šuns. Aš neturiu kitos išeities.

Visos trys susimąstė apie nesėkmingai susiklosčiusias aplinkybes.

— Gal man reikėtų nukreipti Karterio tėvą į kitą darbą su didesniu atlyginimu, — svarstė Širlė.

— Nebloga mintis, — pritarė Mersė.

Gudnesė atsisuko į ją.

— O kaip dabar Haris? — paklausė.

Ak, taip. Haris ir Rozalė.

— Šiandien po pietų jie aplankė Liusę Menard ir pasivaikščiojo po globos namų kompleksą.

— Ir ką nusprendė? — paklausė Širlė.

— Eime drauge ir viską sužinosime, — pasiūlė Mersė.

Visos trys bičiulės nusileido Riešutmedžių alėjoje palei 23-iuoju numeriu pažymėtą namą, kur prie pietų stalo vienas priešais kitą sėdėjo Haris ir Rozalė.

— Net nustebau, kad tiek daug mūsų draugų persikėlė į „Laisvės sodą“, — tyliai ištarė Rozalė, žiūrėdama į savo lėkštę su konservuotu vištienos troškiniu.

Ji atrodė giliai susimąsčiusi ir Hario viltys sustiprėjo. Apsilankymas „Laisvės sode“ praėjo netgi geriau, nei jis tikėjosi. Rozalė ten sutiko tris geras savo drauges, su kuriomis pastaraisiais metais nebesimatydavo. Visos jos ragino juos persikelti ir įsilieti į „Laisvės sodo“ bendruomenę.

— Ar pastebėjai, kad dauguma žmonių apgailestavo nepersikėlę į globos namus anksčiau?

Haris manė, jog žmona ims purkštauti. Rozalė stengėsi neparodyti, kokį didelį įspūdį jai padarė tenykštės gyvenimo sąlygos, tačiau Haris suprato.

— Labiausiai man patiko, kad ten tiek daug visokiausios veiklos, — sumurmėjo Rozalė.

Haris sutiko. Ir jam tai padarė didelį įspūdį. Ir pradžiugino, nes suprato, kad jam mirus Rozalė turės su kuo bendrauti. Ir vis tiek nuliūdo pagalvojęs, jog teks palikti žmoną. Jis stengėsi kuo mažiau galvoti apie mirtį, tačiau žinant apie jos nenumaldomą artėjimą tai buvo nelengva.

Stengdamasis nerodyti per daug entuziazmo dėl globos namų Haris linktelėjo.

— Dieve mano, — džiugiai ištarė Rozalė, — ten žmonės kiekvieną dieną turi ką veikti.

Haris vėl linktelėjo ir įsidėjo į burną dar šaukštą troškinio.

— Ar atkreipei dėmesį į pietų valgiaraštį? — paklausė Rozalė. Pastebėjusi valgiaraštį ant valgomojo durų ji perskaitė tris ar keturis kartus. O paskui išklausinėjo Liusę. Stipriausiai jie valgydavo vidurdienį, o apie penktą būdavo patiekiama lengvesnio maisto. — Tik pamanyk, jie galėjo rinktis iš dviejų sriubų, dar buvo salotų, žuvų, vištienos ir netikro zuikio. Liusė sakė, kad kiekvieną dieną valgiaraštis kitoks!

— Ir aš užmečiau akį, — atsargiai prisipažino Haris. Vienas dalykas buvo garantuotas: „Laisvės sodo“ gyventojai nevalgo konservų, nebent patys užsimanytų. Tačiau jis nenorėjo kalbėti apie tai, kas ir taip akivaizdu.

Rozalė padėjo šaukštą.

— Hari, — neryžtingai pradėjo ji, — nežinau, ar pastebėjai, bet aš pradedu nuolat ką nors pamiršti. — Šiek tiek padvejojusi ji bandė tai paaiškinti: — Ėmiau galvoti, ar tik taip yra ne dėl to, kad mano protas nebeturi tiek veiklos kiek kadaise.

— Liusė sakė, jog ir jai taip buvo, — Haris priminė žmonai šiandieninį pokaitį globos namuose. — Pameni, ji sakė vėl pradėjusi bendrauti su kitais žmonėmis ir tapusi nebe tokia užmarši?

Rozalė truputį pagalvojo.

— Ji tikrai taip sakė, ar ne?

Hariui toptelėjo, kad reikia būti atsargiam ir nepasakyti per daug arba per anksti. Rozalė išpūtusi akis stebėjo tenykštį gyvenimą. O kad daug jų draugų ten jau persikėlė — irgi tik į gera.

— Liusė minėjo, jog butukas šalia jos šiuo metu tuščias, — lyg tarp kitko pasakė Haris ir laukė, kaip ji sureaguos. Kol žmona šnekučiavosi su draugėmis, Haris buvo nuėjęs pas administratorę išsiaiškinti, ar jie galėtų gauti tą butuką. Žinoma, jis tokių dalykų neketino spręsti iš pradžių nepasikalbėjęs su Rozale, tačiau matė, kad ji jau supranta, jog toks žingsnis būtų išmintingas.