Дебби Макомбер - Angelų keliai

Rozalė pažvelgė į jį tokiu pat žvilgsniu kaip anuomet, kai jie sumanė pirkti šį namą. Jai čia labai patiko, o Haris ją mylėjo. Būtų pajudinęs dangų ir žemę, kad tik nupirktų namą, kurio ji taip troško.

— Ar tu tikrai manai, jog turime apleisti savo namus, Hari?

Jam buvo labai nesmagu, kad tenka šito imtis.

— Kaip minėjau, tvarkytis šiame sename name man jau per sunku.

Rozalė pamažu nuleido akis ir prisipažino:

— Man taip pat.

Žmona pirmą kartą atvirai prisipažino, kad senatvė ima slėgti ir ją. Hariui tai buvo milžiniškas žingsnis į priekį.

— Reikia pasitarti su dukromis, — atsargiai priminė ji.

— Gerai sakai.

Jaunesnioji dukra žadėjo Kalėdas praleisti su jais, o Lorena su šeima ketino atvažiuoti tuoj po šventės. Abi dukterys pritarė Hariui. Kaip ir jis, jos suprato, kad persikelti į globos namus būtina, tik nežinojo, kaip tai skubu.

Haris žinojo: jeigu Rozalė nuspręs aptarti padėtį su Lorena arba Dona, dukros ją tikrai įtikins, jog reikia žengti šį žingsnį. Jautė, kad tai tik laiko klausimas. Su Dievo pagalba viskas stos į tinkamas vėžes...

— Bet aš nenoriu tokių dalykų aptarinėti per Kalėdas, — pareiškė Rozalė. — Negali būti nė kalbos apie kraustymąsi, kol baigsis šventės.

— Rozale, ten yra tik vienas butukas, — neiškentė Haris. — Jei neįteiksime administratorei rankpinigių čekio, jis gali atitekti kitiems.

— Tegul, — sutiko Rozalė neatkreipusi dėmesio, kad Haris jai nežinant tikriausiai kalbėjosi su administratore.

— Ponia Goldsmit man sakė, jog tuo butuku dar kažkas domisi, — staiga išsigandęs pridūrė Haris. Jeigu jie nepaskubės, butukas gali atitekti kitai porai.

— Nieko keista, kad taip sakė, — nė nemirktelėjusi pareiškė Rozalė. — Ji turi taip kalbėti. Kas jau kas, o tu turėtum žinoti, kas sakoma, kai nori ką nors parduoti.

Harį apėmė neviltis.

— Bet, Rozale...

— Hari, brangusis, nesirūpink taip smarkiai. Jeigu to butuko neliks, vėliau atsiras kitas.

Hariui neliko nieko kito, tik sutikti. Arba papasakoti jai, ką sakė daktaras Snelgrovas.

— Aš asmeniškai norėčiau viską sutvarkyti prieš Kalėdas.

— O kodėl negalime palaukti? — nesuprato Rozalė. — Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?

— Tikriausiai tu teisi, — nenorom sutiko Haris. — Iš tikrųjų tai nesvarbu.

Tai buvo svarbu, tik jam širdis neleido pasakyti žmonai visos tiesos.

Haris pakilo nuo stalo ir siekė vaikštynės, nors ir baisiai jos nemėgo. Tas nelemtas daiktas — tikras nesusipratimas, bet šiuo metu jam būtinai reikalingas.

— Dukros galėtų mums padėti persikraustyti, kol bus čia, — pasiūlė Haris, sėsdamasis į savo krėslą.

— Tik ne per Kalėdas, Hari. Labai prašau, brangusis. Nenoriu per šventes jų to prašyti.

Jis linktelėjo. Daugiau nebekalbės apie tai. Bent šį vakarą.

— Prasti reikalai, — be užuolankų pareiškė Širlė.

— Rozalė nori kiek palaukti ir Kalėdas atšvęsti savo namuose.

Mersė nebežinojo, ką daryti.

— Nieko gero iš to neišeis.

— Kodėl? — atsisuko į ją abi bičiulės.

Prislėgta kaip niekad Mersė atsiduso.

— Todėl, kad tada Haris jau bus Danguje.

10

Susiradusi staliuką pilnoje lankytojų Nordstromo kavinėje Džoisė Fišer laukė dukters. Kai Betė pasirodė, motina pamojo ranka, kad ji pastebėtų.

Betė jautėsi puikiai ir net labai norėdama nebūtų galėjusi paslėpti pakilios nuotaikos.

— Labas, mama, — tarė ji ir suspaudė motiną glėbyje.

— Aš neatsiklaususi užsakiau priešpiečius ir tau, brangioji. Paėmiau po dvi porcijas to, ką mes paprastai užsisakome.

— Gerai, — linktelėjo Betė. Aišku, ji mielai būtų paragavusi ko nors naujo, užuot valgiusi įprastinę dienos sriubą ir sumuštinį su kalakutiena. Tačiau priešpiečiams turėjo tik valandą, todėl neprieštaravo.

Nusivilkusi paltą Betė užmetė jį ant kėdės atlošo.

— Tu tiesiog švyti. Kas atsitiko? — Betei pasirodė, kad mama tuoj ims iš džiaugsmo trinti rankas. — Tai dėl to jauno vyriškio iš internetinio žaidimo?

— Mes žadame susitikti.

Betė pati nesusigaudė, kas nutiko, tačiau padėtis visiškai pasikeitė. Kai jau buvo praradusi viltį, jog jie pamėgins pasinaudoti proga ir suartėti, Piteris žengė žingsnį į priekį. Ji iškart pajuto pokyčius, nors nesuprato jų priežasties.

Praėjusį vakarą jie prisijungė prie žaidimo „World of Warcraft“ ir netrukus vėl pradėjo vienas kitam siuntinėti žinutes. Iš pradžių nebuvo nieko ypatingo — paprasčiausiai šnekučiavosi. Tik staiga lyg perkūnas iš giedro dangus trenkė jo prisipažinimas.

— Piteris išsiskyręs, — pranešė motinai Betė.

— Ką gi, brangioji, tu taip pat.

— Žinau... Bet ne tai svarbiausia. Mudu su Piteriu apie tai kalbėjomės.

— Telefonu?

— Ne, ne, internetu. Mes kol kas tik taip bendraujame.

Motina susiraukė, bet nusprendė nieko nesakyti, nors ant liežuvio galo jau sukosi ne viena pastaba.

— Pasakok toliau, — paragino dukrą. — Noriu išgirsti viską.

— Na, — noriai pradėjo Betė, — jis man pasakė, kad prireikė nemažai laiko, kol apsiprato su skyrybomis, bet dabar jau yra pasiruošęs ramiai gyventi toliau.

— Kiek jau laiko? — paklausė motina. — Turiu omenyje — prieš kiek laiko jis galutinai išsiskyrė?

Betė susiraukė. Mama teisi: tai svarbus klausimas.

— Aš nepaklausiau.

— Reikėjo paklausti, brangioji. Jeigu praėjo mažiau kaip metai, gal būtų geriau neskubėti ir elgtis atsargiai. — Bet, matyt, tuoj ėmė gailėtis davusi tokį patarimą ir papurtė galvą. — Klausyk tik savo širdies. Nekreipk dėmesio, ką aš sakau.

Betė ciniškai pagalvojo, kad ji taip kalba dėl lažybų su tėvu. Motinai nesvarbu, Piteris gali būti net Frankenšteino monstro brolis, tik tegu pasirodo.

— Tu labai nori, kad jis ateitų per Kalėdas, tiesa?

Motinai nušvito akys.

— Ar galima to tikėtis?

Betė gūžtelėjo pečiais. Nepaisant tėvų lažybų — o Betei atrodė, kad mama nusipelnė pralaimėti — jai patiktų Kalėdas praleisti drauge su Piteriu. Norėjo jį pakviesti, bet to būtų per daug — negi siūlysi pasisvečiuoti vyriškiui, kurio dar nesi nė mačiusi. Viskas priklausys nuo šio savaitgalio.

Motina nekantriai mostelėjo ranka.

— Tu jam pasakei, kad irgi esi išsiskyrusi?

— Taip, žinoma. O paskui pradėjome kalbėtis taip greitai, kad mano pirštai nespėjo vytis minčių.

Piterį smarkiai įskaudino žmona, išspirdama jį ir iš namų, ir iš savo gyvenimo. Tai buvo skausminga ir žiauru, jis sunkiai išgyveno santuokos griūtį.

Betė jį suprato. Ir ji sielvartavo, kai santuoka suiro. Kalbėdamiesi jie ne kartą minėjo, dėl ko apgailestauja ir ko nepadarė, kad išgelbėtų savo santuokas. Iš kelių smulkmenų) kurias atskleidė Piteris, Betė nusprendė jo žmoną buvus šaltą ir apsukrią būtybę.

Apie Džoną ji kalbėjo taip, kaip su niekuo nebuvo kalbėjusi, net ir su savo tėvais. Tarsi joje būtų trūkęs pūlinys ir iššvirkštęs viską, kas susikaupė — sekinantį skausmą dėl skyrybų.

Juodu pamiršo žaidimą ir tik kalbėjosi. Jau po vidurnakčio Piteris priminė, kad jiems abiem iš ryto reikės eiti į darbą. Betė nenoromis atsijungė.

— Ką dar jis pasakė? — paklausė motina. — Ar tu jam pasakei, kad tikrasis tavo vardas — Meribetė?

— Nesakiau! — riktelėjo ji susierzinusi, kam mama klausia tokių niekų. — Nė tu jam nesakyk.

— Tai vis dėlto pakvietei jį Kalėdoms? — nežmoniškai patenkinta paklausė motina.