Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Gal koks kitas berniukas neteko savo šuns.

— Tik ne Rudžio, — tvirtai atsakė Karteris.

— Negalime būti tikri, kai kalbame apie benamį šunį.

Karteris papurtė galvą.

— Rudžiui reikia šeimos, — drąsiai pareiškė jis. — Mūsų šeimos. Jis jau pasirinko mus.

Tėvas vėl liūdnai pažvelgė į Karterį.

— Būtų gerai, jei galėtume jį laikyti. Atrodo, kad jis puikus šuo.

— Jis nuostabus šuo. Be to, naminis, išauklėtas ir ėda nedaug. Galiu jam atiduoti savo maistą.

Deividas persibraukė ranka per veidą.

— Jeigu jį reikėtų tik šerti, kaip nors išsiverstume. Bet yra kitaip. Aš jau aiškinau tau, Karteri. Veterinarams reikia daug mokėti. Rudis kurį laiką gyveno lauke, jį turi patikrinti veterinaras.

— Aš sumokėsiu iš savo kišenpinigių, — pažadėjo Karteris. — Turiu trisdešimt dolerių ir septyniasdešimt šešis centus.

— Deividai, — švelniu, maldaujamu tonu sukuždėjo motina.

— To neužteks sumokėti už patikrinimą ir skiepus. O jeigu prireiks nuo ko nors gydyti? Be to, kainuoja įregistravimas, Dievas žino, už ką dar tektų mokėti. Negalime jo laikyti, Karteri. Nenoriu būti beširdis, tačiau priglaudę Rudį padarytume jam meškos paslaugą.

Karteris stengėsi neverkti, bet akys jau buvo pilnos ašarų ir jis nepajėgė jų sulaikyti.

Motina jį apkabino abiem rankomis ir priglaudė prie krūtinės.

— Man labai gaila, branguti, — sukuždėjo ji.

— Kur tu jį veši? — kūkčiojo Karteris žiūrėdamas į tėvą.

— Jam teks keliauti į gyvūnų prieglaudą.

— Ne, tėti, labai prašau! — Beilė įėjo į virtuvę tempdama per linoleumą žaislinį Mikę Pūkuotuką. Ji buvo dar nenusivilkusi pižamos, plaukai smarkiai susigarbanoję, nes vakar atsigulė šlapia galva.

— Ar negali Rudis pabūti su mumis iki Kalėdų? — ėmė maldauti Karteris.

— Tada būtų dar sunkiau jo atsisakyti, — atsakė tėvas. — Be to, mes nežinome, ar jis neturi kokių parazitų. Kuo greičiau jį patikrins, tuo geriau.

Rudis atsigulė ant kilimėlio priešais virtuvės kriauklę ir pasidėjo galvą ant letenų. Beilė atsisėdo ant grindų šalia jo.

— Stokis, Beile. Gal jis turi blusų.

— Ne, neturi, tėti, — pasakė Karteris. — Aš jį tikrai gerai išmaudžiau. Klausk mamos.

— Šiandien po pietų nuvešime jį į gyvūnų prieglaudą, — pasakė tėvas ir nelaukdamas, kol Beilė jo paklausys, išėjo iš virtuvės.

— Mama? — Karteris jautė, kaip ašaros ritasi jam per veidą.

— Girdėjai, ką pasakė tėvas. — Atrodė, kad ji irgi tuoj pravirks.

— Bet...

— Prisimink, ką tėtis sakė apie berniuką, kuris neteko Rudžio. Įsivaizduoji, kaip jis džiaugsis, jei suras savo šunį?

Karteris pabandė įsivaizduoti, kaip jis jaustųsi praradęs šunį ir kaip tai būtų baisu. Šniurkščiodamas nosimi jis rankove nusišluostė skruostus.

— Jei nuvešime Rudį į gyvūnų prieglaudą, tas mažas berniukas jį atgaus, — ramindama Karterį kalbėjo motina.

Narsiai laikytis sunku, bet Karteris iš visų jėgų stengėsi. Virpančia apatine lūpa jis atsisėdo ant grindų ir veidu įsikniaubė į šuns gaurus. Beilė įsitaisė prie Rudžio iš kitos pusės ir spausdama savo meškiuką kažką meiliai murmėjo. Tarsi norėdamas paguosti Rudis lyžtelėjo Karteriui ranką.

— Gal tu turėsi kitą šeimą, kuri tave mylės netgi labiau negu aš... — kalbėjo jis šuniui, bet balsas užlūžo.

— Karteri, — švelniai tarė mama, — kai tik truputį prasigyvensime, tu turėsi šunį. Mokykloje kalbėjausi su ponia Smit, ji sakė, kad vasario mėnesį atidaroma nauja kavinė. Aš paduosiu pareiškimą ir jeigu gausiu tą darbą, tu turėsi šunį.

Viltis blykstelėjo ir taip pat greitai išblėso.

— Bet tas šuo bus ne Rudis.

— Taip, — sutiko mama, — tai bus ne Rudis.

— Nenoriu jokio kito šuns, tik Rudžio.

— Ak, Karteri.

— Aš rimtai kalbu, mama. Man Rudis — vienintelis šuo.

— Geriau jau būčiau neleidusi tau atsivesti jo į namus, — nusprendė mama, matyt, pykdama pati ant savęs. — Nuo to visiems tik sunkiau. Man labai gaila, branguti, bet tavo tėtis teisus. Mes negalime suteikti Rudžiui tokių namų, kokių jam reikia.

— Rudis — Karterio šuo, — ėmė zyzti Beilė. Savo meškiuką Pūkuotuką ji laikė prispaudusi prie krūtinės, tarsi bijodama, kad tėtis ir jos žaislinį draugą išveš į gyvūnų prieglaudą.

— Ar galiu paskambinti močiutei? — paklausė Karteris. Seneliai buvo paskutinė jo viltis. Jeigu viską jiems išaiškins, gal jie sutiks užmokėti už patikrinimą, registravimą ir visa kita, ko dar Rudžiui reikia.

— Šį savaitgalį tavo seneliai išvažiavę, — pasakė motina.

— Negalima jiems paskambinti?

— Ne, Karteri, jie išvažiavo į Sietlą aplankyti draugų.

— Aaa.

Karteris suprato, kad nebėra jokios išeities. Savo šunį teks atiduoti. Jis visą rytą praleido su Rudžiu, kalbino jį. Beilė savo šukomis šukavo šuns gaurus, kol jie ėmė žvilgėti. Rudis stovėjo ramiai. Atrodė, kad Beilės šukų prisilietimai jam labai malonūs.

Popiet į Karterio ir Beilės miegamąjį atėjo tėvas.

— Pasiruošęs, sūnau? — paklausė.

Karteris negalėjo būti pasiruošęs. Jis glamonėjo Rudį apkabinęs už kaklą, veidu įsikniaubęs į kaštoninius gaurus ir tik linktelėjo.

— Tau nebūtina drauge važiuoti.

— Aš noriu, — ryžtingai pareiškė Karteris.

— Ką gi, — atsiduso tėvas, — važiuojam.

Rudžiui tikriausiai atrodė, kad jų laukia kokia nors pramoga. Vos tik Deividas atidarė automobilio dureles, jis įšoko į vidų ir įsitaisė ant užpakalinės sėdynės šalia Karterio.

Kol jie nuvažiavo iki prieglaudos Venačyje, tėvas neištarė nė žodžio.

Karteris irgi tylėjo. Tik glostė Rudžio galvą ir stengėsi nepravirkti.

Regioninėje gyvūnų prieglaudoje buvo pilna žmonių. Daug kas norėjo per Kalėdų atostogas išsirinkti šunį arba katę. Kokia nors kita šeima paims Rudį. Koks nors kitas berniukas gaus ypatingąjį Karterio šunį.

— Jei nori, gali pabūti automobilyje, — pasiūlė tėvas.

— Ne. — Karteris buvo pasiryžęs likti su savo šunimi kuo ilgiau.

Tėvas nuėjo į prieglaudos vidų ir grįžo su moterimi, kuri rankose laikė antkaklį ir pasaitėlį. Karteris klausėsi, ką jis pasakoja tai poniai.

— Mano sūnus Rudį rado mokyklos kieme, o kitą dieną šuo atsekė paskui jį iki namų. Kaip pasakojo mano žmona, vargšas gyvulys buvo smarkiai aplipęs purvu. Jis švelnus, neabejotinai buvo treniruojamas, todėl manau, kad pasiklydo.

Karterio tėvas atidarė dureles ir Rudis pakėlė galvą, matyt, tikėdamasis ko nors naujo.

Moteris įkišo ranką į automobilį ir paglostė Rudį.

— O, koks patrauklus šuo. Tikriausiai maišytas su airių seteriu — puiki veislė. Jeigu būtumėte anksčiau atvažiavę, jį jau dešimt kartų galėjo kas nors paimti.

Bet Karteris norėjo girdėti ne tai.

— O kaip jo ankstesnioji šeima? Tėtis sako, kad gali atsirasti žmonės, kuriems Rudis anksčiau priklausė. — Karteriui tai buvo vienintelė paguoda: prieglaudoje Rudį galbūt susiras jo senieji šeimininkai.

Ponia iš prieglaudos atsiduso.

— Ana šeima ne kažin kaip juo rūpinosi, tiesa? — pasakė. — Juk Rudis neturėjo jokių identifikavimo ženklų?

— Neturėjo, — pripažino Karteris.

Ji atidžiai apžiūrėjo Rudžio ausis.

— Nėra nė tatuiruotės.

— Tai kaip jūs išsiaiškinsite, kas jo šeimininkai? — paklausė Karteris.

— Galime paieškoti mikroschemos, bet vargu ar rasime. Be šito neįmanoma išsiaiškinti, kur jo šeimininkai, — paaiškino moteris. — Kita vertus, dabar pats tinkamiausias metų laikas, norint surasti jam gerus namus. Neabejoju, kad jį greitai kas nors paims. Juk to jūs jam ir linkite, ar ne? — Ji žiūrėjo tiesiai į Karterį.