Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Andžela, — sudraudė mama, — geriau neužsimink Meribetei, jog ji gali visas naujienas pasilaikyti sau.

Betė net sudejavo suvokusi, kad priešintis beprasmiška. Mama jautė turinti teisę sulaukti atsakymo — ir būtų gerai išsamaus. Galų gale juk Džoisė uždegė bažnyčioje žvakę.

— Vakar aš... — pradėjo Betė, ketindama iškloti teisybę. Taip netgi geriau. Bet tiesiog nepajėgė pradėti aiškinti, kad Piteris — visai ne Piteris, o Džonas Nikodemas, jos buvęs vyras. Mintyse ginčydamasi pati su savimi ir abejodama Betė taip ir nebaigė sakinio.

— Meribete, papasakok, — ėmė maldauti mama.

— Mes nesusitikome, — išpyškino ji.

— Nesusitikote? — nuaidėjo aplink stalą.

— Tik nesakyk, kad pabūgai! — sušuko mama. Ji žiūrėjo į dukrą pasibaisėjusi, lyg Betė antrą kartą būtų nuvylusi šeimą.

Negalėdama pasakyti tikrosios priežasties, kodėl nesusitiko su Piteriu, Betė sėdėjo tylomis ir bukai spoksojo į sieną.

Po kurio laiko tėvai susižvalgė. Tėvas krenkštelėjo.

— Tiesą sakant, mudu su tavo mama baiminomės, kad taip gali nutikti. Mums atrodo, Bete, jog tau laikas kreiptis į konsultantus.

— Ką? — apstulbo Betė.

— Mes mielai apmokėtume sąskaitą, — įsiterpė mama.

Nebuvo prasmės ginčytis. Betė aiškiai matė, kad jų niekas neperkalbėtų.

— Aš neturiu nieko prieš konsultantus, — sumurmėjo ji. — Teoriškai. Tik nemanau, kad dabar man jų reikia.

— Reikia, — neleidžiančiu prieštarauti balsu pareiškė mama.

— Gal galime apie tai pasikalbėti po Kalėdų? — paklausė Betė, norėdama atitolinti tokius svarstymus, kol spės išpinti visą tą painiavą su Piteriu-Džonu.

— Žinoma, kad galime, — užtikrino sesuo, su užuojauta žvelgdama į Betę.

Vadinasi, sesuo irgi tos pačios nuomonės. Tas meilę ir gailestį spinduliuojantis žvilgsnis — gryniausia klasta.

Pagaliau indai buvo išplauti, sudėti į vietas ir Betė išskubėjo namo. Važiuodama svarstė, ką sakyti Piteriui. Nors iš tikrųjų jis buvo Džonas, Betė priprato mintyse jį vadinti Piteriu — nauju žmogumi. Kitokiu žmogumi.

Įėjusi pro duris iškart nusivilko paltą, švystelėjo į šalį rankinuką ir prisijungė prie interneto.

Svarsčiau, kada pasirodysi.

Vadinasi, jis laukė, kada ji prisijungs.

Dabar jau esu čia, — parašė Betė. — Noriu pasikalbėti su tavimi apie susitikimą šios savaitės pabaigoje.

Ar apsigalvojai?

Ji kiek pasvarstė prieš atsakydama.

Taip. Supranti, vieną kartą aš jau padariau lemtingą klaidą pasirinkdama man netinkamą vyriškį ir visai netrokštu suklysti dar kartą.

Kitaip sakant, esi įsibauginusi.

Atvirai prisipažįstu — taip.

Gal ir nustebsi, — parašė jai Piteris, — bet aš irgi įsibauginęs.

Tikrai? — nustebo Betė ir neatsispyrė norui pasmalsauti: — Ar tavo vedybinis gyvenimas buvo toks nepakenčiamas?

Turbūt ne. Mudu tik buvome jauni ir nesubrendę.

Betė negalėjo taip visko palikti. Dabar buvo puiki proga išsiaiškinti, ką Piteris apie ją galvoja. Ji parašė: Ar dėl ko nors apgailestauji?

Jis atsakė po ilgokos pauzės: Dėl kelių dalykų.

Ir aš, — pranešė Betė. — Ne viską iš karto supratau.

Ar tavo buvęs vyras vedė antrą kartą? — parašė Piteris.

Tai buvo suktas klausimas. Girdėjau, kad vedė.

Tai nežinai, kaip jam sekasi?

Ne. O kaip tavo buvusi žmona?

Ničnieko nežinau. Nuėjome skirtingais keliais. Aš jai nieko bloga nelinkiu. Net nežinau, ar ji dar kartą ištekėjo.

Ar tu ją mylėjai? Vieną akimirką, kuri truko ilgą širdies tvinksnį, Betė laikė pirštą virš klavišo, kuriuo buvo galima ištrinti klausimą. Galvoje viesulu sukosi mintys. Toptelėjo, kad to nedera klausti. Vis dėlto išsiuntė.

Kitas jo klausimas atėjo kaip atsakymas:

Ar tu mylėjai savo buvusįjį?

Ji atsakė paprastai:

Taip. Turbūt ir dabar tam tikra prasme myliu. Otų?

Taip. — Ir kiek patylėjęs pridūrė: — Ar tai blogai? O tu taip myli savo buvusįjį, kad negali pamilti antrą kartą?

Piteris buvo vertas žinoti tiesą... Bet dar ne dabar. Jis prisipažino kadaise ją mylėjęs, gal ir dabar mylįs, bet nenorėjo apie tai kalbėti.

Tik Piteris nežinojo to, ką žinojo ji...

Klausyk, palikime mūsų ankstesnes santuokas ramybėje. Ir tuoj ekrane žybtelėjo kiti žodžiai: Mudu su žmona elgėmės kvailai. Abu buvome kalti, aš apsipratau su tuo, kad mūsų problema daugialypė. Gyvenau toliau. Tikriausiai ji padarė tą patį. Nors ir skaudu, bet mudviejų skyrybos — tik į gera.

Tik į gera? Betė perskaitė šiuos žodžius ir jai užgniaužė gerklę.

Aš jai linkiu sėkmės. Tikiuosi, tu nepavydi laimės savo buvusiam vyrui? Ar aš teisus?

Taip, — parašė ji.

Gerai. Tai nebekalbėkime apie tai. Sutarta?

Betė priglaudė pirštus prie lūpų svarstydama, ką atsakyti. Sutarta... Tik abejoju, ar mudviem dabar tinkamas laikas...

Kodėl?

Tuoj Kalėdos, mane šeima ir taip spaudžia, todėl visai netrokštu dar vieno rūpesčio — kas bus, kai mudu susitiksime.

Suprantu, apie ką kalbi.

Tai gal atidėkime susitikimą? — paklausė ji.

Ar ilgam?

Palaukime, kol praeis Naujieji metai.

Gerai.

Lakoniškas atsakymas rodė, kad jis nusivylęs. Ką gi, ir Betei nemalonu, bet ji negali tokios žinios užgriauti Piteriui ant galvos, kai iki didžiausios metų šventės beliko dvi dienos.

Juk tu nežadi vėl nuo manęs pasprukti? — paklausė Piteris.

Betei patiko jo tiesumas.

Nežadu, — parašė ji. — Tik norėčiau turėti truputį daugiau laiko.

Kaip pasakysi. Esu įsitikinęs, kad mums abiem svarbu atsikratyti praeities.

— Atsikratyti praeities, — garsiai pakartojo Betė. O kad Piteris žinotų, jog tai neįmanoma!

— Po Naujųjų? — aiktelėjo Gudnesė, Betei per petį skaitydama jos žinutes.

— Kas negerai? — paklausė Mersė.

Gudnesei atrodė, kad viskas negerai. Niekas nesiklostė pagal planą. O ji taip stengėsi, kad tie du vieniši žmonės suartėtų.

— Jie turi susitikti iki Kūčių, — sumurmėjo Gudnesė.

Mersė linktelėjo.

— Tai ką darysi?

Gudnesė nusišypsojo. Jos galvoje jau klostėsi naujas planas. Ji nenorėjo kištis į žmonių gyvenimo įvykius, tiksliau sakant, nė taisyklės to neleido. Tačiau Betė ir Piteris nepaliko jai kitokios išeities. Arba ji darys ką nors, kad jiems būtų geriau, arba Gabrieliui teks raportuoti, jog ji neįvykdė užduoties. Niekas jos nekaltins, jei truputį įsikiš, ypač Gabrielius. Bet iki šiol Gudnesės veiksmų sąrašas buvo išskirtinis — bent jau pati taip sakydavo, ji norėjo, kad jis toks ir liktų.

Danguje visi žino, kaip su žmonėmis sunku. Kartais jiems reikia aiškaus ir nedviprasmiško ženklo, o kartais kantriai pastūmėti. Arba ir vieno, ir kito. Pasitaiko žmonių, kuriems pagalbos reikia daugiau nei kitiems. Gudnesės nuomone, Betė iš tų.

— Ką gi, turi pripažinti, kad mus visas tada ištiko šokas, — pasakė Mersė, primindama Gudnesei vakarykštę sceną Levenvorte.

— Sutinku.

Gudnesė suraukė antakius, mąstydama apie kitą ėjimą. Leisti Piteriui ir Betei netyčia susidurti gatvėje būtų labai patogu... ir labai subtilu. Ne, Gudnesė surengs dramatišką susitikimą. Asmeniškai jai patiktų automobilio avarija su galingu sprogimu — tik be mirčių, savaime aišku. Ją visada jaudino galimybė iškviesti gelbėjimo komandą. Geriausia, jei tik įmanoma, gelbėtojus su sraigtasparniais. Būtų nuostabu. Pamačius tuos juodai vilkinčius vaikinus ją visada užplūsdavo jaudulys.