Дебби Макомбер - Angelų keliai

Rozalė susiraukė dar smarkiau.

— Tu vartoji labai daug vaistų.

Haris staiga suprato, kad racionalioji Dona bus pakišusi motinai tokią mintį, kai jiedvi telefonu aptarinėjo mįslingąjį įvykį. Matyt, tas pokalbis ir paskatino jaunesniąją dukrą parvažiuoti į tėvų namus visą dieną anksčiau.

— Aš žinau tik tiek: buvau beviltiškoje padėtyje, vaikštynė stovėjo kitame kambaryje, o paskui... atsidūriau lovoje.

— Kodėl nepašaukei manęs? Jeigu tau reikėjo pagalbos, būčiau tuoj pat atsikėlusi.

— Būčiau pašaukęs, bet neužteko jėgų.

Haris prisiminė, kaip jis kartą bandė pakelti savo žmoną, bet nieko iš to neišėjo. Ji juo labiau nepajėgtų jo pakelti ar nuvesti į miegamąjį.

Rozalė atsistojo.

— Matau, kad esi nusiteikęs ryžtingai. Ką gi, skambink, — nusileido ji. — Kaip nors abu prisitaikysime. Tu teisus, Hari. Jeigu nuo manęs priklausytų, aš persikraustymą atidėliočiau iki begalybės. Mums reikia pradėti planuoti.

Harį užliejo palengvėjimas. Kai žmona vėl nuėjo tvarkytis ir švarintis, ištraukė iš užpakalinės kelnių kišenės piniginę — tam prireikė didelių pastangų, jis gerokai priduso, ir susirado administratorės duotą vizitinę kortelę.

Elizabetė Goldsmit.

Jis paėmė belaidį telefoną. Lorena pasirūpino, kad jų namuose būtų trys telefonai. Vienas stovėjo miegamajame, kitas virtuvėje, o trečias ant staliuko šalia jo fotelio.

Buvo šeštadienis, bet administratorei galima skambinti, ji pati sakė.

Atsiliepė moteris maloniu balsu.

— „Laisvės sodas“, — pasakė guviai. — Kam nukreipti jūsų skambutį?

— Norėčiau kalbėti su Elizabete Goldsmit.

— Luktelėkite sekundėlę.

— Ačiū.

Haris užmerkė akis. Bijojo, kad jei Rozalė dabar pažiūrėtų į jį, tai, ko gero, įkalbėtų dar palaukti, nors jis priėmė geriausią sprendimą. Vienintelį sprendimą.

— Elizabetė Goldsmit klauso, — išgirdo jis po pusės minutės.

— Čia Haris Aldervudas, — prisistatė jis. Niekaip nesuprato, kodėl žmonės mano, kad atsiliepiant telefonu reikia pranešti savo pavardę. Juk jis žino, kam skambina, o Elizabetė tikriausiai žino, kas esanti. Haris atkreipė dėmesį, jog pastaraisiais metais dalykiniuose pokalbiuose visi taip daro.

— Ak, taip, mes neseniai kalbėjomės, ar ne? — prisiminė Elizabetė.

— Prieš kelias dienas mudu su žmona buvome atėję apžiūrėti „Laisvės sodo“.

— Taip, pamenu. Jūs Liusės Menard draugai, ar ne?

— Taip.

Haris tuoj pat perėjo prie reikalo:

— Kai kalbėjomės, jūs patvirtinote, kad yra vienas tuščias butukas.

— Taip. — Elizabetė stabtelėjo. — Bet...

Haris kalbėjo toliau, norėdamas kuo greičiau viską sutvarkyti.

— Sakėte, jeigu išrašyčiau čekį, tas butukas garantuotai atitektų mums, — priminė jis.

— Taip, man regis, siūliau jums susimokėti tuojau pat.

Jis puikiai prisiminė tą pokalbį, nuo to laiko tik apie tai ir galvojo.

— Minėjau, kad yra tik vienas laisvas butukas, ar ne? — tęsė ji.

— Taip. — Haris jau šiek tiek sunerimo.

— Perspėjau, kad juo domisi ir kiti žmonės.

— Taip, tikrai.

— Ką gi, pone Aldervudai, gaila, bet anie žmonės kitą dieną atėjo su čekiu.

— Norite pasakyti... kad tas butukas jau užimtas? — Haris niekaip negalėjo tuo patikėti.

— Deja, tai tiesa. Ir laisvas buvo tik tas vienas.

Haris būtų dėkingas, jeigu ji to daugiau nebeprimintų!

— Po kiek laiko gali atsirasti kitas laisvas butukas? — paklausė Haris, nepajėgdamas atsitokėti.

Prieš atsakydama Elizabetė pagalvojo.

— Sunku pasakyti. Gal po trijų mėnesių, o gal ir po pusmečio.

— Oho!

— Man labai gaila, pone Aldervudai.

— Ne... ne, apgailestauti turiu aš. Jūs patarėte greitai apsispręsti, man pasirodė, kad mes taip ir padarėme.

— Jeigu galėčiau dar ką nors dėl jūsų padaryti, pasakykite. O dabar — linksmų Kalėdų.

— Ačiū. Ir jums linksmų Kalėdų.

Haris padėjo telefono ragelį ir giliai atsiduso. Suprato, kad tą pačią dieną reikėjo griebti jautį už ragų.

O dabar jau per vėlu.

Jam per vėlu.

Po trijų mėnesių jo čia nebebus. Po trijų mėnesių Rozalė bus našlė.

16

Betė visą naktį blaškėsi lyg karštinės kamuojama. Negalėjo pabėgti nuo minčių, kurios pašėlusiais verpetais sukosi galvoje. Kartais nuovargis ją įveikdavo ir ji užsnūsdavo. Tada sapnuodavo... Visuose sapnuose būdavo Džonas. Dieną patirtas sukrėtimas užgriūdavo su nauja jėga, staiga ją pažadindamas. Netrukus vėl tas pats — mintys, sapnas, pabudimas.

Iš ryto jos akys buvo it smėlio pripiltos, o smilkiniai tvinkčiojo kaip prieš prasidedant galvos skausmui. Bet būtinai turėjo nueiti į mišias, kad ir kaip prastai jautėsi. Mat specialioje Kalėdų programoje dalyvavo Džeimsas ir Belą — jos sūnėnas ir dukterėčia. Jeigu nepasirodytų, ji juos nuviltų. Be to, ten susirinks visa šeima, todėl lengviau sukaupus jėgas nueiti, negu paskui ieškoti pasiteisinimų.

Prieš išeidama Betė prarijo dvi aspirino tabletes ir užsigėrė apelsinų sultimis. Mama žadėjo po pamaldų sočiai pavaišinti.

Betei privažiavus prie bažnyčios, automobilių aikštelė buvo beveik pilna. Ji tikėjosi, kad mama bus užėmusi jai vietą.

Džoisė jos laukė priebažnytyje ir Betė tuoj suprato, kad mamai kažkas labai rūpi. O kas — nesunku atspėti.

— Tu vėluoji, tuojau prasidės mišios, — pabarė mama ir apkabino Betę, tarsi bijotų, kad duktė gali paskutinę minutę pasprukti. — Tavo tėvas užėmė mums dvi vietas, bet nemanau, jog dar ilgai jam pavyks jas išlaikyti.

— Atsiprašau, mama, aš lėtai išsijudinu.

— Noriu, kad papasakotum viską apie Levenvortą. — Džoisė prisimerkė. — Visas smulkmenas, — pridūrė grėsmingu tonu.

— Taip, na... Paaiškinsiu vėliau.

Tačiau Betė neketino visko pasakoti šeimai. Vakarykščiai įvykiai ją užgriuvo kaip lavina. Heidė jos vardu pakvietė į svečius Piterį-Džoną ir dar labiau viską supainiojo. O painiavos jai tikrai nereikia. Bet dabar didžiausias rūpestis — ką sakyti tėvams.

Prasidėjus mišioms Betei tarsi kas nuėmė nuo pečių visus rūpesčius. Ją veikė karpažolėmis ir visžalių medžių šakelėmis išpuoštos bažnyčios grožis, džiaugsminga muzika. O labiausiai — pagrindinė pamaldų mintis: reikia susitaikyti su savimi ir neleisti praeities klaidoms trukdyti žvelgti į ateitį. Tarsi specialiai jai pasakyta. Kalėdinis vaidinimas buvo be galo žavus. Pradėjusi su visais giedoti šventines giesmes Betė pajuto, kaip širdis veržte veržiasi į laisvę.

Šįryt atrodė, kad jos gyvenimas — vienos nesėkmės. Tačiau baigiantis mišioms Betė pajuto naują viltį. Gal tas keistas sutapimas — anoniminė pažintis su buvusiu vyru, ne atsitiktinumas, o lemtis? Galbūt... galbūt jiems suteikiama dar viena proga, kad ir kiek kartėlio patyrė?

Šeimos vaišės tėvų namuose — paskutinis barjeras, kurį šiandien Betei teko įveikti. Visi norėjo sužinoti apie Piterį.

— Nelaikyk mūsų nežinioje, — pasakė motina, duodama lėkštę plaktos kiaušinienės.

— Mama, prašau...

Betė kvailai vylėsi išvengsianti smulkios ataskaitos ir labai apsidžiaugė, kai visų dėmesys nukrypo į jos dukterėčią ir sūnėną, kurie bažnyčios programoje suvaidino nedidelius vaidmenis. Bet reikėjo susiprasti, kad taip lengvai nepavyks išsisukti. Po Džoisės žodžių visi liovėsi valgę ir sužiuro į Betę.

— Mums tiesiog smalsu, — pridūrė jos sesuo. — Jeigu pasakysi, kad žiūrėtume savo daržo, tai taip ir padarysime.