Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Ir žaidė su juo gaudynes.

Karteris pagalvojo, kad gali apsiverkti, bet iš tikrųjų nusišypsojo. Prisiminus viską, ką jis darė su Rudžiu, širdies skausmas šiek tiek atlėgo.

Suskambėjo telefonas ir mama greitai čiupo ragelį.

— Labas, brangusis. — Vadinasi, skambina tėtis. — Mes puošiame eglutę, — tęsė mama. Matyt, tėtis kažką pasakė, nes ji nutilo. Paskui pasakė: — Žinoma, jis čia pat. — Ir atsisuko į Karterį ranka pridengusi ragelį. — Tėtis sako, kad norėtų su tavimi pasikalbėti.

— Gerai. — Pašokęs nuo kėdės Karteris paėmė ragelį. — Sveikas, tėti.

— Kaip sekasi?

— Turbūt gerai, — gūžtelėjo pečiais Karteris.

— Kaip tau patinka eglutė, kurią aš radau?

— Lemputės nedega, — sumurmėjo jis.

— Aš pažiūrėsiu grįžęs namo.

Tėtis sekmadieniais paprastai nedirbdavo, bet dabar tikriausiai restorane dirba viršvalandžius. Prieš ir per Kalėdas būdavo labai daug lankytojų. Tėtis sakė, jog pinigai jiems pravers, užtat imdavo tiek viršvalandžių, kiek tik galėjo gauti.

Karteris norėjo, kad tėtis būtų namie, kaip paprastai kiekvieną sekmadienį. Dažniausiai jie kartu žiūrėdavo futbolą. Jeigu būtų galėjęs pasilikti Rudį, šuo irgi žiūrėtų kartu su juo. Karteris neabejojo, kad Rudis pamėgtų futbolą kaip ir jis.

— Tu vis dar liūdi Rudžio?

— Aha...

— Ir aš, — prisipažino tėtis.

— Žinau.

— Jis pateks į gerą šeimą, jie mylės Rudį.

Bet Karteris nenorėjo, kad Rudį mylėtų kita šeima. Jis norėjo turėti jį sau. Berniukas nuleido galvą.

— Kada grįši namo? — paklausė jis lūžtančiu balsu.

— Kai tik galėsiu, tuoj pat eisiu.

— Iki, tėti.

— Iki, sūnau.

Karteris padavė ragelį mamai, ji pakvietė Beilę pasikalbėti su tėčiu.

O tada išgirdo tai.

Šuns lojimą.

Skambėjo taip, lyg Rudis būtų čia pat, už durų. Tai visai neįmanoma, bet balsas tikrai buvo kaip jo šuns.

— Kas ten dabar? — paklausė mama ir suraukusi antakius pažvelgė į sūnų. Paskui nuėjo prie kiemo durų ir atidarė.

Karteris sulaikė kvapą ir tuoj išgirdo mamos riksmą.

— Rudis! — suklykė Beilė.

— Rudis, — ištarė Karteris ir taip skubiai pašoko nuo kėdės, kad ta su trenksmu griuvo ant virtuvės grindų.

Mama atidarė kambario duris ir Rudis įbėgo į vidų, šokinėdamas ant užpakalinių kojų, sukdamas ratus ir vėl šokinėdamas aukštyn į orą.

Po kelių akimirkų Rudis laižė Karteriui veidą viauksėdamas iš džiaugsmo. Paskui atsigulė ant pilvo tiesiai priešai Karterį ir lyg pašėlęs vizgino uodega.

Karteris pažiūrėjo į mamą. Jos akys buvo pilnos ašarų. Ji tuoj atsiklaupė šalia Karterio ir kartu su Beile ėmė glamonėti šunį. Net mergytė verkė.

— Kaip jis čia atsidūrė? — mama klausiamai pažvelgė į Karterį.

Jis nežinojo, ką jai atsakyti. Juk iki gyvūnų prieglaudos — mylių mylios.

Paėmęs dubenėlį Karteris pripylė vandens. Rudis jį išlakė ir sulaižė nuo grindų visus spragintus kukurūzus.

— Nežinau, ar kukurūzai jam tinkamas pašaras, — įspėjo Karterį mama.

Karteris priėjo prie bufeto ir paėmė dribsnius, kuriais šėrė Rudį anądien. Negailėdamas pribėrė jų į dubenėlį, užpylė pieno. Jo šuo tikrai nebuvo išrankus.

— Oi, Karteri. — Mama giliai atsiduso. — Nežinau, ką tavo tėvas apie tai pasakys.

— Neskambink jam į darbą, — ėmė maldauti Karteris. Bijojo, jog tėtis tą pačią minutę pareis namo ir išveš Rudį į prieglaudą. Nenorėjo, kad taip atsitiktų. Tik ne dabar. Niekada. Tačiau suprato, jog tėtis neleis Rudžiui pasilikti, bet norėjo būti su šuneliu kuo ilgiau.

Jie baigė verti kukurūzus ir pririšo vėrinius ant šakų. Kai Karteris palindo po eglute, Rudis nušliaužė kartu su juo ir kiūtojo šalia, kol berniukas dar kartą įjungė į tinklą lempučių girliandą. Šį kartą lemputės užsidegė ir nebeužgeso.

— Šaunu! — suriko Beilė plodama rankutėmis.

— Tai magija, — tarė Karteris. — Ją atnešė Rudis.

Kai jie iššliaužė iš po eglutės, Rudis atsigulė ant kilimo ir padėjo galvą ant ištiestų letenų. Jis atrodė toks pat pavargęs kaip Karteris ir berniukui toptelėjo mintis: kažin ar Rudis visą naktį nemiegojo galvodamas apie jį, kaip jis galvojo apie Rudį? Tada plačiai nusižiovavo nepajėgdamas susivaldyti.

— Gal mums visiems vertėtų truputį prigulti, — atidžiai žiūrėdama į Karterį pasiūlė mama. Tarsi būtų žinojusi, kad naktį jis beveik nemiegojo.

— Aš dieną nemiegu, — pasipiktino Karteris.

Beilė kartais dar miegodavo. Kai pasidarydavo vangi, mama pasiųsdavo ją į tėvų miegamąjį. Beilė visada užmigdavo.

— Rudis atrodo pavargęs, — paaiškino mama. — Maniau, gal tu norėsi palaikyti jam draugiją.

— Aaa.

Rudis nusekė paskui Karterį į jo miegamąjį ir atsigulė ant kilimo šalia lovos. Užuot lipęs į lovą, Karteris išsitiesė ant žemės šalia savo šuns, apkabino Rudį ir tučtuojau užmigo.

Dar dorai nepabudęs Karteris išgirdo tėčio balsą.

— Kaip taip gali būti? — klausė jis.

— Tėti! — suriko Karteris ir pašokęs ant kojų įlėkė į virtuvę kartu su įkandin šuoliuojančiu Rudžiu. — Tu jau žinai?

— Taip, — atsakė tėvas. — Tik nesuprantu, kaip jis surado namus.

— Bet surado.

Rudis priėjo prie Karterio tėvo ir pakėlęs snukį pažvelgė jam į veidą. Tėvas pasilenkė ir paglostė tankų Rudžio kailį.

— Na, mano sūnus sako, kad tu ypatingas šuo.

— Ne vien tai, — skubėjo tėvui pasakoti Karteris. — Kai pirmą kartą įjungėme lempučių girliandą, jos blykstelėjo ir užgeso.

. — O kai Rudis parbėgo, Karteris įjungė ir jos šviečia, — pasakojo Beilė, tokia laiminga ir susijaudinusi, kad visi žodžiai liejosi į vieną.

— Aš norėjau tėčiui apie tai papasakoti, — susiraukė Karteris.

— Ar jis galės pasilikti? — Beilė plačiai išplėstomis akimis spoksojo į tėvą, nekreipdama dėmesio į brolio pastabą.

— Atleiskite, vaikai, bet apie tai mes jau kalbėjome.

— Deividai, čia prieglaudos telefonas, — tarė mama įeidama į kambarį.

— Aš tuoj paskambinsiu ir išsiaiškinsiu, kas atsitiko.

Tėvas paėmė popieriaus lapelį ir siekė telefono. Karteris stovėjo šalia. Jis irgi norėjo sužinoti, kas atsitiko.

Tėvas laukė ilgai. Karteris girdėjo telefono signalus. Laikydamas ragelį toliau nuo burnos jo tėtis sumurmėjo:

— Tikriausiai prieglauda jau uždaryta nakčiai.

Karteriui blykstelėjo viltis. Gal jie galės palaikyti Rudį per naktį. Gal...

— Alio, — tarė tėvas, išblaškydamas Karterio viltis. — Taip, aš suprantu, prieglauda uždaryta. — Jis kurį laiką klausėsi. — Mes ta šeima, kuri atvežė Rudį. Tą rausvai rudą benamį, kuris pasirodė mokyklos kieme ir sekė paskui mano sūnų iki pat namų. Vakar po pietų aš palikau Rudį prieglaudoje. Na, o dabar jis čia. — Tada kurį laiką buvo tylu. Karterio tėvas purtė galvą, tarsi jo pašnekovas ginčytųsi. — Patikėkit, jis čia. — Vėl stojo tyla. — Ką gi, gal norite nueiti ir patikrinti jo narvą?

Matyt, prieglaudos darbuotojas kažką pasakė, nes tėvas vėl nutilo.

— Eina patikrinti narvo, kuriame Rudis buvo įkurdintas, — pasakė jis Karteriui.

Tarnautojas, matyt, grįžo prie telefono.

— Taip, jis čia, — trečią kartą paaiškino tėvas. — Nė neįsivaizduoju, kaip pabėgo ir kaip sugebėjo surasti mūsų namus, bet būtent taip jis ir padarė.

— Ar Rudis gali pasilikti per naktį? — ėmė maldauti Karteris. — Tik vieną naktį. Labai prašau, tėti.