Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Norėjau pradėti gyventi iš naujo. Be to, „Meribetė“ man skambėjo taip vaikiškai ir senamadiškai, tai sutrumpinau iki Betės. Dabar Meribete mane vadina tik artimieji.

— Suprantu. — Jis rankomis pasitrynė veidą. — Nenoriu pasirodyti įžūlus, bet mielai išgerčiau puodelį kavos.

— Žinoma. Atleisk, turėjau pasiūlyti. — Betė atsistojo, žengė porą žingsnių virtuvės link, staiga stabtelėjo ir atsisuko. — Beje, kaip tu tai padarai?

— Ką padarau?

— Pažiūrėjau pro durų akutę prieš atrakindama, ten stovėjo moteris.

— Moteris? — nustebo Piteris.

— Ji buvo daili, šviesiaplaukė, stulbinamai mėlynų akių.

— Tai buvau ne aš.

— Aiškiai matyti.

Jis ryžtingai pažvelgė jai į akis.

— Už durų aš buvau vienas, Bete. Gal tau reikėtų pasitikrinti regėjimą.

— Gal tau reikėtų... — Ji staiga susičiaupė. Jiems reikėjo labai daug ką aptarti. Ginčytis beprasmiška. Nesvarbu, ką ji matė... arba manė matanti.

— Palauk minutę, paruošiu kavos.

Netikėtai Piteris nusekė paskui ją į virtuvę.

— Kas čia ką tik atsitiko? — paklausė jis aiškiai nustebęs.

— Apie ką tu kalbi? — pasiteiravo Betė, rūpestingai seikėdama maltą kavą ir pildama vandens į kavinuką.

— Tu nutraukei ginčą.

Betė sutrikusi pažvelgė į jį.

— Kokį ginčą?

— Anksčiau būtinai tu turėdavai likti teisi, — priminė Piteris. — Galėdavai iš kailio išsinerti, kad tik įrodytum, kokia esi teisi ir koks aš neteisus.

— Tikrai? — Betė nieko panašaus neprisiminė.

— Ir visada rasdavai ką įrodinėti.

— Ką gi, žmonės keičiasi.

Piteris kurį laiką tylėjo.

— Ir aš pasikeičiau.

— Be abejo, abu pasikeitėme. — Į gerąją pusę, nors Betė to ir nepasakė. Ji šešis mėnesius buvo Piterio partnerė „WoW“ žaidime, todėl pažino tą vyriškį, išsiaiškino svarbius jo būdo bruožus. Piteris nė kiek nepanašus į jos buvusį vyrą.

Kava pradėjo varvėti ir Betė paėmė iš indaujos du puodelius. Žiūrėdama žemyn į virtuvės stalą ji sukaupė visą drąsą ir paklausė:

— Ar tu šiandien rimtai kalbėjai, kai sakei, kad... tebemyli mane? — žodžiai jai strigo gerklėje.

— Taip.

Ji norėjo, kad jis papasakotų smulkiau... Po akimirkos jis taip ir padarė:

— Aš niekada nenustojau mylėti tavęs, Meribete. Čia ir buvo visa bėda. Daug metų artimieji ragino mane susirasti kitą moterį ir vesti antrą kartą. Aš bandžiau.

Betė staigiai kilstelėjo galvą.

— Vadinasi, tai tiesa? — nupuolusia širdimi paklausė. — Tu vedei antrą kartą?

— Ne, — karštai užginčijo jis. — Kas tau taip sakė?

— Draugė. Na, lyg ir draugė. Liza Kerol. Prisimeni ją?

— Aha, — Piteris susiraukė. — Ji tau taip sakė?

Kai Betė linktelėjo, jis delnais įsirėmė į virtuvės stalą.

— Tai labai toli nuo tiesos. Kodėl jai prireikė taip šnekėti? — Jis truputį patylėjo. — O kaip tu? Ar tu... susiradai ką nors?

Betė gūžtelėjo pečiais nenorėdama prisipažinti, kad pasimatymų pasaulyje ji gyveno kaip atsiskyrėlė.

— Su keliais susitikinėjau. Neilgai.

— Ir aš kartais nueidavau į pasimatymą, — prisipažino Piteris. — Beje, susitikinėjau ir su Liza, — pridūrė tyliai. — Kokias dvi savaites.

Ką gi, tada viskas aišku, — pagalvojo Betė. Bet nutylėjo.

— Su niekuo nesueidavau į tikrą porą, — pasakė Betė po neilgos pauzės.

Jis liūdnai nusišypsojo.

— Ir man tas pats.

— Aš dažniausiai bijodavau, — prisipažino Betė, neišmanydama, kur dėti rankas. Todėl pradėjo pilstyti kavą džiaugdamasi, kad yra kas atitraukia dėmesį.

Piteris ištiesė ranką į puodelį, Betė automatiškai atidarė šaldytuvą ir išėmė pakelį pieno.

— Dar prisimeni, — nusišypsojo jis, — kad aš kavą geriu balintą.

— Kaip galėčiau užmiršti? — paklausė ji, o lūpų kampučiuose suvirpėjo šypsena. — Negi nepameni, kaip baisiai vieną kartą susibarėme dėl pieno? Man einant namo visai iš galvos iškrito, kad reikia nupirkti.

Piteris atmetė galvą ir įsispoksojo į lubas.

— Koks neprotingas aš tada buvau.

Betė pagalvojo tą patį. Jis apkaltino ją tyčia pamiršus pieną. Matyt, buvo įsitikinęs, kad ji taip kerštauja, nes iš vakaro jis pasirodė esąs teisus kažkokiame absurdiškame ginče. Tai buvo taip kvaila, taip paaugliška.

Piteris šliūkštelėjo sau į kavą gerokai pieno ir įdėjo pakelį atgal į šaldytuvą. Betė žiūrėjo ir negalėjo atsistebėti. Kai jie gyveno susituokę, jis privesdavo ją kone iki beprotybės, nes viską palikdavo kur pakliuvo. Stalčių neuždarydavo, laikraščius numesdavo ant grindų, indus palikdavo bet kur — po visą butą. Kai Betė dėl to pasiskųsdavo, jis apkaltindavo ją, kad esanti baisiai priekabi ir tiesiog „pabaisiškai švari“. Pačiai Betei neatrodė, kad ji tokia. Vis dėlto savo vyrą ji laikė tingiu, nežmoniškai netvarkingu tipu ir vieną kartą savo nuomonę išrėžė tiesiai į akis.

Porą minučių juodu siurbčiojo kavą, nerūpestingai atsirėmę į virtuvės stalą. Nors Betė ir atrodė atsipalaidavusi, anaiptol tokia nesijautė.

— O tu ar rimtai kalbėjai?

Ji suprato, ko jis klausia.

— Aš visada tave mylėjau. Net tada, kai pildžiau skyrybų dokumentus. Negalėjau gyventi su tavimi, bet tai nepakeitė mano jausmų tau.

Jis tyliai atsikrenkštė ir linktelėjo galvą.

— Ir man taip. Dėl tavęs ėjau iš proto.

— Mes abu vienas kitą įskaudinome. — Betė pastatė puodelį ant stalo. — Ką gi, — tyliai atsiduso. — Šiandien sakei nenorįs dairytis atgal ir kad laikas gyventi toliau.

Jis vėl linktelėjo.

— Mums abiem, Meribete, laikas pamiršti praeitį.

— O... O kaip ateitis?

Piteris ne iš karto atsakė. Pažiūrėjo į ją, akyse šmėkštelėjo abejonė, paskui nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Kitaip tariant, tu klausi, kur mudu pradėsime iš naujo.

— Man atrodo, tai sąžiningas klausimas. Ar tu taip nemanai?

— Sutinku. Tik nežinau, ką atsakyti. Ar tai tik sutapimas, kad mes internete bendravome šešis mėnesius ir nieko neįtarėme?

— Aš nė sapnuoti nesapnavau, kad tai galėtum būti tu, — atsakė Betė. — Neprikišau prie to nagų... Nežinočiau kaip.

— Tikiu tavimi. Aš irgi nemokėčiau.

Staiga Betė prisiminė pokalbį su mama: Džoisė sakė dėl jos netgi uždegusi žvakę bažnyčioje. Ji giliai atsiduso.

— Man atrodo, kad susitikome neatsitiktinai.

— Taip.

Betės širdis pradėjo pašėlusiai daužytis, nes Piteris padėjo puodelį, apėjo aplink stalą ir atsistojo priešais ją. Tada uždėjo rankas jai ant pečių ir pažvelgė į akis.

— Jeigu tu nori suteikti mums antrą galimybę, tikriausiai turėtume pabandyti, — įtaigiai pasakė.

Betė nedrąsiai nusišypsojo.

— Aš noriu.

Tada Piteris ją pabučiavo. Kai jo lūpos priartėjo, Betė užmerkė akis ir abiem rankomis jį apkabino. Jo lūpos buvo minkštos, šiltos. Prabėgę metai kažin kur nulėkė, jie vėl jautėsi it koledžo studentai — išalkę vienas kito, beprotiškai įsimylėję ir pasiryžę kautis su drakonais, karžygiais, despotais ir dar blogesniais padarais.

Betė atsitraukė nuo jo.

— Ar nori praleisti Kalėdas su manimi ir mano šeima? — paklausė šypsodamasi.

Piteris nusijuokė.

— Jeigu tu praleisi Naujuosius metus su maniškiais.

— Labai gudru, Gudnese, — tarė Mersė. Ji sėdėjo ant stalo Betės Fišer virtuvėje ir tabalavo kojomis.