Дебби Макомбер - Angelų keliai

— Susiraskime Gudnesę ir pradėkime.

Buvo gruodžio dvidešimt trečiosios vakaras, jos Žemėje galės praleisti dar vieną dieną. Kūčių vakarą turės grįžti į Dangų, kur vyks iškilmės. Liko tik viena diena ir Mersė ketino kaip reikiant pasismaginti.

Karteris gulėjo šiltai apkamšytas savo lovoje, kai Rudis staiga pradėjo loti. Jis lojo vis garsiau, vis įnirtingiau ir niekaip nesiliovė. Iš pradžių Karteris nekreipė dėmesio ir bandė miegoti lyg niekur nieko. O kai pagaliau per jėgą atsimerkė, nieko aplinkui negalėjo įžiūrėti. Miegamasis skendėjo rūke. Kambaryje tvyrojo baisi smarvė. Lyg kas degtų.

Rūkas buvo toks tirštas, kad jis net neįžiūrėjo sesutės lovos. Duso. Įkvepiant skaudėjo krūtinę.

Nieko nesusigaudydamas Karteris atsisėdo.

— Beile!

Sesutė neatsakė.

— Beile! — pabandė jis dar kartą.

Staiga miegamojo durys atsidarė ir vėl smarkiai užsitrenkė. Iš rūko išniro tėtis, ranka užsispaudęs nosį ir burną.

— Tėti! Kas atsitiko?

— Gaisras, — trumpai atsakė tėvas. Tai čia ne rūkas, o dūmai?

Karterio tėvas ištraukė jį iš lovos ir paėmė ant rankų. Su sūnumi glėbyje jis nusvirduliavo per kambarį, pastatė jį ant grindų ir siekė Beilės. Atlapojęs langą atsargiai nuleido ją, basą ir pusnuogę, į sniegą.

— Bėk iš čia, kiek kojos neša, — pasakė. — Mama laukia prie priekinių durų.

Karteris matė, kaip sesutė nubėgo sniegu.

Dūmai vertėsi per miegamojo langą į lauką, jie graužė Karteriui akis. Pagaliau atėjo jo eilė. Tėtis nuleido jį į sniegą, tada žvilgtelėjo per petį ir iššoko pats.

Tėvas ir sūnus ranka rankon bėgo palei namo šoną.

Karteris išgirdo tolumoje ugniagesių sirenas. Šaižus jų garsas skrodė naktį.

Jo namai degė.

Pamačiusi Karterį su tėvu mama pravirko iš palengvėjimo. Kūkčiodama ji ištiesė rankas, čiupo sūnų į glėbį ir ėmė bučiuoti. Jis stipriai ją apkabino ir pajuto, kad jos skruostai drėgni nuo ašarų.

Atvažiavo ugniagesiai, staiga prie namo susirinko daug visokių žmonių. Karteris ir jo namiškiai atsidūrė greitosios pagalbos automobilyje ir buvo apžiūrėti, ar nenukentėjo. Tėvui kelias minutes teko kvėpuoti deguonimi, jam buvo uždėta kaukė.

Kai Karteris atsisuko, namo stogas jau skendėjo liepsnose. Ugniagesiai darbavosi su vandens žarnomis. Regis, gaisrą gesino koks tuzinas vyrų ir moterų.

— Kas jus pažadino? — paklausė paramedikas, kuris davė tėvui deguonies kaukę.

— Rudis, — atsakė Karteris. Ir staiga suprato nežinąs, kur jo šuo. Pašokęs ant kojų jis suklykė, nors ir skaudėjo gerklę:

— Kur Rudis?!

Tėvas nusiėmė kaukę.

— Mano sūnaus šuo ėmė loti, — kimiai pasakojo jis. — Jei ne Rudis, nebūčiau išvedęs iš namo savo šeimos.

— Kur Rudis?! Kur Rudis?! — šaukė Karteris, puldinėdamas į visas puses. Buvo baisu net pagalvoti, kad šuo galėjo likti viduje.

Staiga naktyje nuaidėjo šuns lojimas.

— Rudi!

Karteris iššoko iš automobilio, o šuo bėgo prie jo per kaimynų kiemą. Atsiklaupęs sniege ant vieno kelio Karteris apkabino šunį už kaklo ir ėmė glamonėti.

— Tu mus išgelbėjai. Tu mus išgelbėjai, — kuždėjo jis.

Tėvas irgi atsiklaupė šalia Karterio.

— Na, bičiuli, — kreipėsi jis į šunį — balsas virptelėjo. — Mums išlaikyti šunį — ne pagal kišenę, bet tu nusipelnei teisę iki gyvenimo galo būti mūsų namuose.

— Tu rimtai kalbi, tėti?

— Rimtų rimčiausiai.

— Rudi, — kone dusdamas ištarė Karteris. Rudis yra jo šuo. Taip, kaip jis tikėjosi, ko troško. Berniukui iš akių pabiro ašaros, o Rudis vis laižė jam veidą.

— Galiu tik tiek pasakyti, — tarė žmogus iš greitosios pagalbos. — Jums labai pasisekė, kad turite tą šunį.

— Sėkmė čia niekuo dėta, — tvirtai atsakė Karteris. — Rudį man atsiuntė Dievas.

Medikas linktelėjo.

— Tu turi pakankamai įrodymų.

21

Lorena ir jos vyras Kėnis atvažiavo Kūčių rytą. Dabar buvo antra valanda, Rozalė su dukromis darbavosi virtuvėje ruošdamos šventinius pietus. Ričardas ir Kenas sėdėjo su Hariu svetainėje ir žiūrėjo per televiziją futbolo rungtynes. Du anūkai ketino atvažiuoti šiek tiek vėliau.

Hariui tik tokių Kalėdų ir reikėjo. Kai šalia bus abi dukros ir du iš keturių anūkų, jam ramu.

Atsistoti nuo kėdės buvo sunku ir Haris čiupo už vaikštynės, nors ir buvo nesmagu ja naudotis.

— Gal padėti, tėti? — paklausė Ričardas.

— Ne, pats susitvarkysiu. Lėtai judu, bet judu.

Stovėdamas ant truputį linkstančių kojų Haris žiūrėjo į du vyrus, kurie buvo vedę jo dukteris. Mylėjo juos kaip ir Doną su Lorena. Jie atstojo sūnus, kurių jis niekada neturėjo. Per jų vaikus Haris ir Rozalė gyvens toliau.

— Kur eini, tėti? — paklausė Lorena išlindusi iš virtuvės ir šluostydamasi rankas indų rankšluosčiu. Haris nežinojo, ką jos ten ruošia, bet kvapas buvo malonus.

— Sumaniau kiek pailsėti prieš pietus.

Ji apkabino jį per liemenį ir nuvedė per prieškambarį į pagrindinį miegamąjį.

Įėjęs į kambarį Haris atsisėdo ant savo lovos, o Lorena pastatė vaikštynę taip, kad jis galėtų pasiekti, kai pabus.

— Džiaugiuosi turėdamas progą pabūti su tavimi dviese, — pasakė jis vyresnėlei.

— Kas yra, tėti? — Ji atsisėdo šalia jo.

— Kai išeisiu, man reikia, kad prižiūrėtumėte savo mamą. Abi su Dona.

— Tu juk žinai, kad prižiūrėsime, — pro ašaras ištarė Lorena.

Haris paėmė jos ranką ir spustelėjo.

— Nenoriu, kad man išėjus lietumėte ašaras. Supranti?

— Ak, tėti, žinoma, kad liesime. Tu nė neįsivaizduoji, kaip mes tave mylime. Tu esi mūsų šeimos širdis.

Haris atsiduso suprasdamas, kad liūdesio neįmanoma išvengti. Tačiau jam mirtis bus išsivadavimas.

— Dona liks čia ir padės jūsų motinai persikraustyti.

— Mudu su Kėniu irgi žadame atvykti.

— Ačiū. — Haris nebuvo tikras, kad tuo metu jis dar bus šiame pasaulyje. Bet viskas jau užsukta ir dėl to jam ramu. — Na, verčiau truputį pailsėsiu.

— Gerai sakai.

Haris atsigulė ant dygsniuotos antklodės, o Lorena pabučiavo jį į skruostą ir pataisė pagalves.

Vos jis užsimerkė, į kambarį įėjo Rozalė.

— Kaip jautiesi, brangusis? — paklausė ji.

— Pavargau. Tik tiek.

Ji paėmė nuo kojūgalio karakulinį kailį ir rūpestingai jį užklojo.

— Dabar ilsėkis, pietų aš tave pažadinsiu.

Haris linktelėjo, o paskui, kai jo šešiasdešimt šešerius metus mylėta žmona pasuko į duris, paėmė ją už rankos.

Rozalė atsigręžė lūkuriuodama.

— Aš visada mylėjau tave, mano Rože.

Ji švelniai nusišypsojo.

— Žinau, Hari. Tu irgi esi mano gyvenimo meilė.

— Ir šio gyvenimo, ir ano.

Rozalė pasilenkė pabučiuoti jį į skruostą ir Haris užmerkė akis.

— Hari, — sukuždėjo Mersė.

Haris Aldervudas sumirkčiojo, atsimerkė ir nustebęs pažvelgė į ją.

— Aš miręs? Jau Danguje?

Mersė linktelėjo.

— Žiūrėk, — tarė ir mostelėjo į jį nuo galvos iki kojų. — Nebesi senas. Tu vėl jaunas.

— O Rozalė?

— Ji greitai irgi bus čia, — pažadėjo Mersė. — Kai ateis, bus jauna moteris, kurią tu sutikai prieš daugelį metų.

— Aš tave jau mačiau, — tarė Haris mostelėjęs Mersės pusėn. — Tą naktį, kai buvau pamiršęs vaikštynę.

— Taip, ten buvau aš, — nusišypsojo Mersė.

— Tu man padėjai, esu be galo dėkingas.